Virėjas pasuko galvą į klyksmų pusę ir tarė:
- Na va. Išmušė ir mūsų valanda...
Tačiau kai vėl pasisuko į Aramilą, šio jau nebebuvo šalia. Pasinaudojęs sumaištimi, bardas žengė žingsnį atgal ir puolė į virtuvę. Pasukęs už kampo, jis dar spėjo išgirsti kaip pavymui čekšteli arbaletas ir strėlė įsminga į durų staktą. Net nepažvelgęs į tą pusę, Aramilas perbėgo virtuvę ir, kojos spyriu atidaręs jos duris, išlėkė į lauką. Atsidūręs tarp dėžių ir maišų virtinių, bardas nė negalvodamas pasuko į kairę ir ėmė bėgti. Pavymui girdėjosi atkaklus persekiotojo šnopavimas, tačiau tai tik dar labiau paskatino Aramilą padidinti greitį. Staigiai pasukus už namo kampo, lyg iš niekur nieko, priešais jį išdygo krūva įvairiausių rakandų. Nelėtindamas greičio, bardas pabandė tą krūvą peršokti, bet apsiausto kraštui užsikabinus už vieno iš rakandų, Aramilas kaip ilgas tėškėsi į purvyną. Nusivalęs purvą nuo akių, pamatė, jog šalia stovi virėjas ir giliai šnopuoja. Bardas pabandė atsikelti, tačiau stiprus persekiotojo spyris į šoną, privertė vėl sukniubti.
- Na dabar tu man pašokinėsi. Aš tau parodysiu kaip bėgioti. Ar tu žinai kaip aš nemėgstu bėgioti? – sušnypštė jis ir pikdžiuliškai išsiviepęs, išsitraukė ilgą mėsininko peilį. – Aš pasistengsiu, jog tau labai skaudėtų. Labai labai...
Virėjas užsimojo peiliu, tačiau smogti nespėjo. Pasigirdo čekštelėjimas ir į užpuoliko kaklą viena po kitos susmigo dvi juodaplunksnės strėlės. Jis kažką sugargaliavo, paleido peilį ir abiem rankom sugriebė strėles. Vieną pavyko ištraukti ir tamsus kraujas plūstelėjo iš atviros žaizdos, o kita nepasidavė. Galiausiai virėjas paleido strėles ir susmuko. Iš žaizdos kakle vis dar tekėjo, ir pamažu krešėjo kraujas. Trindamas skaudamą šoną, Aramilas pabandė atsistoti. Pavyko tik iš antro bandymo. Nusibraukęs purvą nuo akių, lėtai įkvėpė. Skausmo nepajuto.
- Na nors niekas nelūžo, - sumurmėjo.
Bardas dar kartą įkvėpė ir tarsi pabudo iš gilaus sapno. Sprogo tyla. Aplink aidėjo klyksmai ir triukšmas. Tuo pat metu Aramilas pajuto spaudimą. Iš pradžių nestiprus, tačiau vis labiau stiprėjantis kažkas pastoviai veržėsi į bardo vidų. Į pasamonę. Elfas apsižvalgė stengdamasis pamatyti šio keisto jausmo priežastį, ir išvydo reginį, privertųsį suklusti. Bardas pastebėjo, jog visa gyvybė tiesiog akimirksniu ėmė nykti. Ten šalia namo, staiga sustingo ramiai vaikštinėjęs katinas. Sustingo ir... pasigirdo klaikus kniaukimas. Pro katino odą, į lauką ėmė veržtis kažkokie ploni gleivėti kirminai, kurie čia pat krito ant žemės ir skverbėsi į ją. Gėlynas, augęs prie pat bardo, staiga ėmė juoduoti ir trupėti į dulkes. Tvokstelėjo karštis, ir dulkės nusėdo Aramilą. Ir tuo pačiu metu jį pervėrė aštrus skausmas. Kažkas atkakliai bandė pralaužti mentalinę užtvarą, saugančią jo dvasinį pasaulį. Tačiau tarsi to dar būtų negana, iš žemės ėmė lįsti ilgi ploni kirminai. Jie lėtai vyniojosi apie bardo batus, ir kilo vis aukštyn. Visai išsekintas pašėlusio skausmo, Aramilas pastebėjo, jog Peloro ranka ėmė švytėti pulsuojančia aukso spalva. Iš paskutiniųjų sugriebęs rankeną, bardas ištraukė kardą, ir smeigė jį į žemę. Čia pat sukniubo ir pats....
Lėtai prasimerkęs, elfas pakėlė galvą nuo žemės ir perštinčiomis akimis apsidairė. Kur tik įžvelgė, tvyrojo išdegusi žemė, nusėta kažkokiais glitėsiais. Bardas sukaupė visas jėgas ir vėl prisimerkęs apsidairė. Taip... Aplink tvyrojo tik mirtis ir karščiuojanti žemė, tarsi votimis nusėta rausvų gleivių. Įsikibęs į kardo rankeną, Aramilas sunkiai atsistojo. Po nesenos fizinės bei dvasinės atakos, jis jautėsi išsunktas ir prislėgtas. Ištraukęs Peloro ranką iš žemės, delnu nuvalė raštuotus ašmenis ir įsikišo kardą į dėklą. Maloniai nustebo, pastebėjęs, jog nedidelis apskritimas, kurio centru buvo Peloro ranka, liko nepaliestas mirties. Čia vis dar augo, nors ir menkutė, tačiau gyva žolė.
- Rodos viskas baigėsi? – garsiai paklausė savęs bardas ir pridūręs. – Ar čia yra kas nors? - įsiklausė.
Tačiau neišgirdo nieko. Aplink tvyrojo vien tyla ir mirtis.
- Ką gi. Reikia rasti nors kokią mirties nepaliestą užuovėją, kad galėčiau mažumėlę atsigauti, - sumurmėjo Aramilas ir lėtu žingsniu patraukė gatve. Iš pirmo žvilgsnio namai atrodė nepakitę, tačiau elfas jautė iš jų sklindantį mirties dvelkimą ir nesiryžo peržengti jų slenksčių. Taip beeidamas, Aramilas priėjo vartus, pro kuriuos įžengė į šį nelaimingą miestelį. Pasišlykštėdamas, stengdamasis neįžengti į rausvas gleives, kuriomis buvo nutaškyta visa apsauginė tvora bei žemė prie vartų, Aramilas išėjo už miestelio sienų. Apžvelgė apylinkes. Visas klonis, kuriame stovėjo miestelis, buvo tarsi išdegintas. Bardas pažvelgė į tą pusę, kurioje turėjo būti miškas, kurio taku atkeliavo čionai. Jo nebebuvo. Vieninteliai nenuniokoti šiame klonyje, buvo kalnai juosiantys rytinę daubos dalį. Link jų ir patraukė Aramilas. Žengdamas mirusia žeme, bardas apmąstė šios dienos įvykius. “Ir niekaip nebūčiau patikėjęs, jei ryte man kas būtų pasakęs, jog šiandieną prisikels Medžėjos galybė. Jog pats pergyvensiu tokius baisumus. Gaila Vilhelmo. Jis man patiko. O tas prakeiktas virėjas. Vos negavau galo. ” – staiga Aramilas sustojo. – “O kas man išgelbėjo gyvybę? – suglumo bardas ir pažvelgė per petį, tarsi tikėdamasis pamatyti savo išgelbėtoją, sekantį paskui jį. Bet paskui jį nesekė niekas. “Turbūt ten buvo koks miestelėnas, bet dabar tikriausiai jau bus žuvęs. Pala pala... Jei visas miestelis žuvo, turėjo likti krūva lavonų, tačiau aš nemačiau nieko išskyrus tą gleivių jūrą gatvėse. Vadinasi, kad tos gleivės ir yra lavonai? ” – šitaip bemąstydamas, Aramilas įžengė į mirties nepaliestą kalnų papėdę. Susiradęs jaukią vietelę tarp dviejų riedulių, nusisiautė apsiaustą, ir patiesė jį ant žolės. Ant apsiausto padėjo savo liutnią (tik per stebuklą išvengusią “traumų”) ir kardą. Po to iškėlė rankas į besileidžiančią saulę ir pradėjo kažką šnibždėti. Pasibaigus maldai, mėlynieji brangakmeniai ėmė skleisti melsvą šviesą, kuri apgaubė visą bardą. Atrodydamas tarsi degtų melsvoje ugnyje, Aramilas prisisegė kardą, per pečius persimetė liutnią, apsigaubė apsiaustu. Po to atsidėdo ant žolės ir užsimerkė. Melsva ugnis pamažu, tačiau atkakliai vieną po kitos naikino gleivių bei purvo dėmes.
- O, kad man kas taip kostiumą išvalytų.
Elfas krūptelėjo ir atsimerkė. Priešais jį, nutvieksta besileidžiančios saulės žaros, stovėjo aukšta žmogysta, pasirėmusi į ilgą lanką.