aš moku skristi

- O tu moki skrist? - paklausei nepaleisdama rankos.

Tądien mes vaikščiojom paupiu ieškodami žibučių.
Iš giedro dangaus švietė saulė, o šiltas vėjas vos vos judino bandančias skleistis medžių šakas. Gamta dar miegojo. Ji dar nebuvo prabudusi po žiemos, ir kad pavasaris, o ne ruduo galėjai spręsti tik iš paukščių čirškavimo. Ir kažkur viduje jautei, kad jau pavasaris. Net nereikėjo žiūrėti į kalendorių. Norėjosi bėgti neatsigręžiant laukais, savęs neklausiant kam ir kur. Tiesiog bėgti. Pavargus sustoti prie vienišo medžio, apglėbti jo kamieną ir klausytis - kaip plaka širdis. Norėjosi juoktis, norėjosi dainuoti - sau, kitiems. Norėjosi gyventi.

Mes stovėjome ant tilto ir žiūrėjome į niūrų apačioje bėganti vandenį.
- Šaltas, - tarei. - Šaltas ir negyvas.
- Anksti dar.
Dangumi nuskriejo pulkas žvirblių. Dūkdami, krykštaudami, vienas kitą gainiodamiesi.
- O tu moki skrist? - paklausei.
Nusišypsojau.
Tu ilgesingai pažvelgei į tolumoje vos įžiūrimą tašką.
- Niekada neskridau lėktuvu,- atsidusai.
- Galima ir taip.
- Kas?
- Skristi.
- Juokauji.
- Nori?- ir jau žinojau ką atsakysi.

- O gal nereikia?- timptelėjai už skverno.
- Eime,- paraginau.

Nuo bokšto viršaus matėsi visas miestelis, nedidelis, miškų apsuptas ir upė - padalinanti jį į dvi dalis.
- Kaip nuotraukoje, ant tavo stalo.
Tarsi sustojęs laikas. Pagauta akimirka, ir rodos prieš ją ir po jos daugiau nieko neegzistuoja. yra tik ta viena - šimtoji sekundes dalis.

Vėjo gūsis iš rankų tau išplėšęs lapus pažėrė juos rodos po visą dangų.
- Mano eskizai,- riktelėjai, - galėjo būti,- atsidusai.

Viršuje nebuvo jokios apsauginės tvoreles. Mes stovėjome prie pat krašto. Vėjas vėlė plaukus. Kvepėjo lietumi. Reikėjo tik truputi pasilenkti į priekį ir mes jau...

...Kritimas žemyn irgi skrydis...

- O dabar atsimerk,- rankomis atidengiau akis.
Apačioje buvo debesys...
- Pažvelk,- rankos mostu parodžiau.
Kilo saule. Ir ten, kur jos spinduliai prasiskverbdavo, debesys nusidažydavo raudonai. Tarsi skraidantis pasakų kilimas. Debesų pieva... rodos pasileistum tekinas, neatsigręždamas, pasiektum saulę ir gabalėlį atsilaužęs grįžtum atgal nešdamas saujoje tarsi žvaigždę...
- Kaip tu...
- Ššš,- rankomis uždengiau lūpas. - Tiesiog žiūrėk.

- Šiąnakt vėl skraidžiau,- tu nusišypsojai.
Tavo akys svajingai žvelgė į dangų.
- Žinau,- teištariau.

               
...aš moku skristi...