Gamtos pasaka

Tyliai sukosi krintantys klevo lapai. Vos galėjai justi, kaip pučia šiaurinis vėjelis... Danguje kaupėsi apsunkę debesys, pro kuriuos kartais dar pasirodydavo rudeninė saulė... Visur tvyrojo tyla...
Pievoje jau nebesimatė gyvūnų, virš plačiašakių ąžuolų gandrai nebesuko ratų... Artėjo žiema... Gal tik kelio voveraitės, šiek tiek susivėlinusios, dar rinko atsargas žiemai, kai pasirodė Ji...
        Išdidžiai iškėlusi savo baltą galvą, suko ratus aplink liepą, kilo į saulę ir vėl leidosi savo sparnais paliesdama ąžuolo šakas. Čia vėl suglausdavo sparnus ir krisdavo žemėn besisukdama tarp klevo lapų... O nusileidusi snapu kedeno lapus, tarsi motina kedena patalą, guldydama vaiką... Ji klegėjo, džiaugėsi pasauliu, kilo į saulę ir vėl leidosi... Ji- nepakartojamo grožio ir vidinės šilumos harmonija. Visa, kas buvo aplink tarsi atgimė... atrodo, debesys išsisklaidė ir saulė kepino žemę. Klevo lapai nusidažė žaviu raudoniu ir leidosi šokdami valsą... Atrodo, žolė atgimė, ir joje vis knibždėjo gyvastis... O Ji... Ji džiaugėsi pasauliu... Ji mylėjo pasaulį... Ji tikėjo pasauliu... Matyt, todėl pasaulis mylėjo Ją... Šypsojosi Jai... Vieni stebėjosi Jos tvirtumu, žavumu, draugiškumu. Kiti juokiesi iš Jos naivumo ir meilumo. O Ji nieko nematė... Ji džiaugėsi, skrido, mylėjo, bet...
        Kad ir kokia tvirta bebūtų siela... Kad ir kokią drąsią širdį turėtum...  Kad ir kaip mylėtum gyvenimą... Kai esi aplankęs tiek gražių vietų, kai visą gyvenimą dalinai save kitiems, ateina laikas, kai pavargsti... Taip atsitiko ir baltajai paukštei. Jai "palūžo sparnai"... Paukštė paskutinįjį kartą pažvelgė į saulę ir, garsiai suklikusi, tyliai leidosi, pirmųjų žiemos snaigių papuošta...
        Stojo tyla, ir štai Ji, besisukdama su klevo lapais, tiesa, jau nebetokiais žavingais, kaip pirma, ir saulės tyrumo snaigėmis smigo į žemę...
      Vieni visa tai stebėjo pro namų langus, kiti pasislėpę už medžio ar iš žolės, bet niekas nesiartino... Jie matė paukštės tvirtumą, jautė jos šilumą- ir štai viskas. Dar dar minutėlė- paukštė tyliai ramiai suklegėjo, tarsi aktorė, tardama paskutinįjį žodį savo žiūrovams: "TIKĖKIT... "
      Šis žodis dar ilgai skambėjo visų, stebėjusių įvykį mintyse ir širdyse...
      Dar ne kartą jie prisiminė baltąją paukštę, užklydusią visai netyčia, juos palikusią be galo greitai, bet atidavusią jiems neapsakomai daug....