Rašyk
Eilės (78164)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žemiau pateikiama istorija yra nuo pradžių iki galo išgalvota ir mažai įtikėtina.

Primygtinai prašau neieškoti joje jokių, šiaip jau atsitiktinai galimų, atitikmenų su bet kokiais realiais įvykiais. Juolab negretinkite nė vieno personažo nė su vienu realiai egzistuojančiu žmogumi. Šiukštu.

Taip pat norėčiau perspėti, kad visi aprašomų įvykių ir (ar) reiškinių neatitikimai visuotinai pripažįstamiems šiuolaikinės medicinos bei mokslo nustatytiems faktams, taip pat ir atsainokas požiūris į kai kurias bendražmogiškas moralės bei etikos normas, atsirado visiškai sąmoningų autoriaus pastangų dėka. Tačiau tai, jokiu būdu, nėra vienintelė šio, skaitytojo teismui teikiamo, pasakojimo motyvacija.

Įvertinant visą tai, ką parašiau aukščiau, manau, sutiksite, kad istorija nerekomenduojama, visų pirma, jaunesniam nei aštuoniolikos metų skaitytojui. Neskaitykite ir tuoj pat po arba prieš pat valgio priėmimą.

Laikyti vėsioje, menkai prieinamoje ir veik nepastebimoje vietoje, geriausia tamsoje.

Geriausia neskaityti.




___

Salą pasiekėm tik penkiese. Zažys paskendo vidury ežero. Miša jam ir irklą, ir ranką, galop bandė parduotuviniu krepšiu išgriebti, bet ne... Zažys visada buvo toks. Slidus kaip ungurys. Ir dabar tik persivertė vandenyje kūlvirsčias ir tiesiai dugnan.

Dėl jo mes menkai tesikrimtom. Buvo kitų, daug blogesnių dalykų. Pavyzdžiui, kad ir tai, jog begelbėdami Zažį išvertėm visą proviziją už borto. Dar gerai, kad gėrimų dėžės liko kur stovėjusios. Penkios viliojančio alaus baterijos pavojingai, iki pat borto krašto, gramzdino vairagalį. Farvaterį, aišku, rodė net dvidešimt keturios, pamišėliškai skaidraus skysčio kupinos, ampulės.

Bolia, aš ir mūsų katytės -- Jurga su Mamule, besitrindami aplink gastronomą, sugalvojom šią pirmąją pavasario iškylą. Mišą pasiėmėm dėl kompanijos, o Zažį dėl jo pinigų. Gerai, kad jis pirma nupirko visko, paskui prigėrė, o ne atvirkščiai. Bet, kaip minėjau, tuo mūsų nemalonumai nesibaigė. Mamulė staiga pastebėjo, kad valtis stipriai leidžia ir jei ne Bolia, būtume visi nukeliavę paskui Zažį. Bolia privertė šokt mus į vandenį ir plaukt įsikibus už bortų. Sala buvo visai netoli, žvyruotą paplūdimį spėjom pasiekti dar prieš pavirsdami Antarktidos pingvinais. Vanduo ką tik iš po ledo. Nejuokas.

Išsilaipinę susumavome nuostolius. Šlapi degtukai ir nė vienos cigaretės. Praktiškai atskirų lentų krūva tapusi valtis. Irgi radom ką pasivogti, patingėję tąsytis su ta kita, metaline, stovėjusia praktiškai ten pat. Na taip dar Zažys ir maistas, daiktai, viskas ežero dugne. Tačiau gėrimai liko ir tai labiausiai tenkino mus. Viena alaus dėžė, nuplėšusi sutręšusį vairagalį, vis tik nuėjo velniop. Gerai, kad tuomet jau kojomis siekėme dugną, vėliau ją susiradome.

Po tokio persikėlimo fiasko jautėmės truputi nesmagiai ir vengėme žiūrėti vienas kitam į akis. Tik Bolia niekaip negalėjo nustoti keikt Zažio ir verst visą bėdą ant skenduolio galvos. Kiti tik garsiai kaleno dantimis ir tirtėjo kaip apsėsti. Šūdas, kaip norėjau cigaretės! Bolia kokias dvi minutes krapštėsi su celofanine dangtelio apsauga, kol, galų gale, drebančiomis rankomis atkimšo vieną iš gausybės lithuanian ir ritualas prasidėjo. Pirmas žaibiškas ratas -- du geri šilumą teikiantys gurkšniai. Tai šilumai dar nespėjus pasklisti po visą kūną, eilė vėl grįžo pas mane. Faktas, visi skubėjom apsinešti. Nieko nekalbėjom. Nafig. Taip, kojoms dar tebemirkstant vandenyje, ir ištuštinom pirmąjį iškylos butelį.

Paskui kitą. Taip pat tylomis. Tik tada Mamulė su Jurga ėmė kažką malti liežuviais, Bolia prisnūdo, o Miša užsiėmė plokščių akmenukų mėtymu į vandenį.

-- Yesss! -- smagiai nutęsdamas "s" šūkteldavo tas didelis vaikas kas sykį, kai tik pavykdavo paleisti akmenuką taip, kad šis plokštuma nušokčiodavo vandens paviršiumi tolyn daugiau nei kokius tris-keturis šuoliukus.

Aš angelo-moters sparnu, tokia stilizuota mano diržo sagtis, atsidariau alaus butelį ir, vienintelis dalykas, dėl kurio vis dar pergyvenau, buvo rūkalai. Dar gerai, kad visi kiti rūkė vien pasimaivydami. Vėl prisiminiau Zažį, tas tai rūkė gal aršiau nei aš, bet čia pat išmečiau jo vaizdą iš galvos. Tikrai nesijaučiau kaltas dėl jo mirties. Pats ten skeryčiojosi kaip koks gandras po valtį, nors ir taip nebuvo vietos. Aš gi tik juokais pakišau koją jam po pasturgaliu. Iš kur man buvo žinot, kad Bolia vos tai pamatęs žaibiškai stumtels jį? Iš kur man žinot, kad Zažys net ir plaukti nemoka?

Po alaus vėl gėriau degtinės, paskui vėl alaus, paskui...

Kažkuriuo momentu, pamenu, karštai įrodinėjau Boliai kad jis kvailys, bet tikrai negaliu prisiminti kodėl. Galų gale užvirtau ant storos, tuo metu nenutrūkstamai žagsėjusios, Mamulės, šlaunies ir palaimingai nulūžau.


***

Prabudau brėkštant. Žinoma nuo stingdančio šalčio. Gulėjau Mamulės glėbyje. Ji truputį atsidavė žuvimi ir vėmalais, bet ir šildė šiek tiek. Labiausiai šalo kojos. Išsivadavau iš milžiniško Mamulės glėbio ir atsistojęs apžiūrėjau mūsų stovyklą. Bolia nepraleido progos sugriūti su Jurga, kuri šiaip jau buvo mano mergina. Tebūnie jam blogiau. Liekna ir išstypusi Jurga akivaizdžiai buvo menkesnis šilumos šaltinis nei Mamulė. Miša stūksojo pakrantėj kaip kokia akmeninė Velykų salos skulptūra. Buvo užmigęs sėdomis, visu korpusu užsviręs ant savo kojų. Knarkė.

Neišmanydamas ką veikti, leidausi tirti aplinkos. Apėjau veik visą, gana tankiai mišku ir krūmais užaugusią, salą. Pradžioje laikiausi žvyruoto paplūdimio, bet jam susiaurėjus ir pranykus, įlindau giliau. Galima sakyti, nenustebau neradęs nei vienos pernykštės laužavietės, nei vienos šiukšlių krūvos. Nors pradžioje žygio ir turėjau viltį rasti bent menką nuorūkos galą. Juokinga -- jei ir būčiau radęs kur gaučiau ugnies? Suknistas draustinis. Sakiau Boliai -- geriam statybose už kapinių. Kam trenktis beveik pusšimtį kilometrų, tąsytis su daiktais? Pagėrei, parsivilkai namo ir autas. Turistas jobanas! Nuo apnikusių minčių apie nebetinkamą naudojimui valtį ar tai kas iš jos liko ir (ne) galimus grįžimo į didžiąją žemę būdus sąmoningai pabėgau. Kol turim ką gert -- viskas gerai.

Kai grįžau, kompanija jau krapštėsi akis. Miša linksmai kvatodamas pabėgėjo manęs link su dviem atidarytais alaus buteliais. Mėgstu Mišą. Jis visuomet geros nuotaikos, didelis ir stiprus. Su juo neprapulsi. Gal kiek naivokas, tačiau ir ne kvailys. Bolia, kaip visuomet rytais, buvo surūgęs. Jurga apsimetė, kad jai viskas vis viena ir akiplėšiškai žvilgčiojo mano pusėn. Nesulauksi. Jei jau ir kelsiu skandalą, tai tik gerai progai pasitaikius. Kai būsiu užtikrintas, kad neišsisuksi.

Niekieno nepadedama Mamulė tąsė mūsų atsargas gilyn į krūmus. Matyt nusprendė perkelti balaganą tolėliau nuo pakrantės. Gal ir gerai, nes neišmatuojamos ežero platybės man visai nekėlė nuotaikos.

Iki pietų daug negėrėm, mėgavomės alumi, šiek tiek degtinėlės. Miša pasirodo turėjo kortų kaladę džinsų kišenėje. Lošėme durnių. Kortos suminkštėjusios po vakarykščių maudynių. Maišyt jas buvo tikras vargas, bet nepergyvenom. Tik Bolia nervinosi, nes dažniausiai jis likdavo durnium ir dalinti tekdavo jam.

Vakarop jau visai nusilesę sugalvojom, kad reikėtų ugnies. Kaip užkeikti puolėm trinti šakaliukus, ieškoti tinkamų žievių, gailėtis, kad nė vienas nenešioja akinių. Prisiminėm kitus ugnies išgavimo būdus. Kol galų gale, Jurga pašokusi išvertė savo rankinės turinį ant žolės. Tarp viso to mėšlo, kurį jinai nuolat tampėsi su savimi, blizgėjo pigus žalias žiebtuvėlis -- mano dovana jai, ir... TRYS beveik sausos redendvait cigaretės. Kvatojomės kokias penkias minutes, nors atrodė, kad visą amžinybę.

Žiebtuvėlis buvo iš tų, kur permatomu korpusu, pilnas dujų ir įtartinai lengvai įsižiebė. Gal nė nebuvo sušlapęs kaip reikiant, tarp visokios kosmetikos likučių ir šiaip daiktų, nesuvokiamu būdu telpančių toje iš pažiūros nedidelėje, sintetinėje rankinėje. Pats keisčiausias jų -- natų sąsiuvinis, tąsomas jau arti dešimties metų. Berods tiek metų atgal Jurgą ištrenkė iš talatkelpšos už nepažangumą. Ai, apie ką čia aš? Svarbiausia buvo ugnis ir, žinoma,  cigaretės. Niekam nesiginčijant, Jurga paslaugiai atkišo jas man. Godžiai traukdamas pirmuosius dūmus pagavau jos žvilgsnį. Pažįstu ją kaip nuluptą. Susitaikėm. Bet ir gerai, nemėgstu pyktis. Juolab dėl tokių niekų, kaip kas su kuo, kur ir kada miegojo. Miša jau vilko iš miškelio šakas, Mamulė kūrė laužą. Atrodo antrąją naktį miegosim gerokai šilčiau.

Sutemus šokinėjome per ugnį, kvatojomės, aš bučiavausi su Jurga krūmuose, o Mamulė vaikėsi Mišą. Bolia, didybės manijos pagautas, deklamavo kažkokius eilėraščius. Ko gero savos kūrybos. Iš jo galėjai to tikėtis. Jis gi inteligentas, blyn. Paskui aš ilgai vėmiau ir keturpėsčias paršliaužiau prie gęstančio laužo jau visiems atsijungus. Susirangiau šalia Jurgos, šįkart laisvos ir... Neatsimenu.


***

Sekantį rytą prabudau paskutinis. Jie barėsi ir kažką karštligiškai ginčijosi. Nieko nesupratau, bet ir netroškau suprasti. Svarbiausia, kad užteko proto naktį nesurūkyt abiejų cigarečių -- marškinių kišenėje užčiuopiau dar pusantros. Paėjau kiek giliau salos vidurio link ir atsidėjau svarbiam reikalui. Viduriai buvo visai palaidi. Kaipgi kitaip? Šitiek dienų nevalgius, kas ten gali būti? Vientisa tryda. Girtuokliaujant man taip dažnai nutinka, net jei ir normaliai užkandu. Labiau rūpinausi rūkymu. Norėjau pasimėgauti kiekvienu dūmu, kiekviena proceso akimirka. Paskutinį sykį užsitraukiau taip stipriai, kad iš filtro liko tik apanglėjusio pluošto galiukas. Nebuvo skanu, bet užtai žinojau, kad sąžiningai surūkiau viską, ką buvo įmanoma surūkyti toje nuorūkoje. Sveikąją cigaretę pasilikau kitam kartui.

Išlindau iš krūmų barniui jau aprimus. Miša, lyg ir suglumęs kažko, kurstė lauželį, mergos tylėjo. Reziumavo Bolia. Pasirodo, kol aš miegojau ir tuštinausi jie išsprendė gręsiančios alkio mirties problemą. Bolia parodė man savo milžinišką ir nežmoniškai aštrų medžioklinį peilį, be kurio nekeldavo kojos iš namų, ir paaiškino, kad kiekvienas kažką turės paaukoti bendrai vakarienei. Beveik visą laiką galvojau, kad jie susitarė juoko dėlei mane apkvailinti, kol neišgirdau:

-- Supranti, blaivūs nei galėsim žalotis, nei po to valgyti, tai pradėsim tik gerokai sutemus. -- Ir Bolios akyse sublizgėjo lemtingos tamsios kibirkštėlės, paprastai reikšdavusios, kad jis pasigavo paukštę už kojos ir dabar jau jos nebepaleis.

Beveik galėjau suprasti kaip tekdavo jaustis nuolat spaudžiamam Zažiui. Atsisukau į mergas, Mišą... Buvo aišku, kad skirtinga mano nuomonė nelabai ką pakeis. Jie jau išsidiskutavo ir nusprendė ar pakluso, koks skirtumas. Jei nesutiksiu, gali būti, valgys vien tik mane. Bent jau nuo manęs pradės. Todėl nieko nesakiau. Laimė degtinės dar buvo daug, alaus atsargos išviso atrodė begalinės. Niekaip nesupratau, dvi naktis paeiliui pilti ir vis dar turėti ką gerti? Keista kaip tas Zažys ir paskendo? Juk jo piniginę išlavėm absoliučiai.

Visą likusią dienos dalį gėrėm, oras buvo kuo puikiausias, nė debesėlio, kaip ir vakar ar dar dieną prieš tai. Paeiliui lūžinėjom vienas po kito, vėl prisikeldavom ir vėl lūžinėjom. Tik visiškai sutemus kažkaip susirinkome visi girti, bet dar netrūkę aplinkui laužą. Aš jau buvau nusprendęs, kad piktą lemiąs rytmetinis verdiktas tėra mano karščiuojančių smegenų likučių gliukas, todėl tylėjau ir niekam nieko nesakiau. Tačiau greitai paaiškėjo, kad jei tai ir gliukas tai jis kolektyvinis. Prasidėjo šnekos apie alkį ir valgį. Miša dar bandė pasakoti kažką apie žuvis ežere, ar grybus miške, bet niekas jo nebeklausė. Buvo aptarinėjama galima savanoriško pjaustymosi technologija. Bolia su savo medžiokliniu pasisiūlė visiems į talką, tik prašė, kad jam ausis nupjautu kas nors kitas.

-- Ausis? -- Na taip, jis nusprendęs paaukoti ausis. Dar jis papasakojo, kad keptos ugnyje, alumi aplaistytos ausys turėtų būti ypatingas delikatesas.

-- Kremzliukės tik chrumst-chrumst, įsivaizduojat?! -- išsiviepė Bolia.

Aš pabandžiau įsivaizduoti, bet man neišėjo. Todėl lyg ieškodamas užtarimo žvilgtelėjau į Mišą. Jis užsisvajojęs tylėjo. Droviai šypsojosi ir maišė pagaliuku pelenus laužo pakraštyje. Ugnies atšvaitai žaidė jo veido bruožais ir, kaip dievą myliu, jis atrodė labai iškiliai ir romantiškai. Dievaž, tokį gražų žmogų mačiau paskutinį kartą.

Nebeprisimenu tiksliai tolimesnių smulkmenų, tiesą sakant, tyčia pasistengiau kuo greičiau nusilakt. Tačiau vakarienei ir aš paaukojau savo kairę plaštaką su visais pirštyčiais. Bolia, kaip buvo žadėjęs, ausis. Lyg ir Jurga jas pjovė. Kažkodėl nemanau, kad būčiau galėjęs aš arba kas kitas. Skausmo ir pamišimo apimtas, be to, beveik negyvai girtas, nebesugebėjau gilintis ką, bet kažką Bolia atpjovė ir nuo mergų. Manau, daugiausia mes valgėm -- taip, taip jau brėkštant, pamenu, patiekalai buvo gatavi -- Mamulės mėsos. Ji pas mus pati riebiausia. Beje, Miša prajuokino! Jis pats nusipjovė savo milžinišką, mėsingą pimpalą.

-- Vis tiek manęs niekas nemyli! -- paskelbė savo organui nuosprendį tas neįtikėtinas žmogus.

Žaizdas bandėm uždegint ugnimi, kraują ir ašaras užpylėm gausiai degtine. Taip gausiai, kad pamenu net jutau kažkokį siaubingą kulinarinį pasitenkinimą valgydamas žmogieną ir visai nesijaudinau, dėl savo rankos.

-- Neduočiau rankos nukirst, kad neparagavau savo mėsos -- piktdžiugiškai sviedžiau frazę, privertusią kvatotis visus. Kvatojomės ir kvatojomės iki pat galutinai nutrūkstant juostelei.


***

Rytą, žinia, buvo blogiau. Tiesą sakant, visiškai chujovai. Pamatęs savo kairės strampą, apmuturiuotą kruvinais skudurais apsivėmiau. Jau nekalbu apie nežmonišką skausmą ir apie labai aiškiai juntamą visiškos beprotybės alsavimą, tvinksintį čia pat už pakaušio. Kitiems tikrai nebuvo geriau. Miša, ko gero remdamasis tik rankomis, dar naktį nušliaužė iki vandens ir, atrodo, bandė atšaldyti, o gal nuskandinti savo naujos negalios ir skausmo šaltinį. Bolia kaip sugeltas lakstė pakrante pirmyn ir atgal, nespėjau paskui jį dairytis. Jo galvą puošė klaikus kruvinas turbanas. Nemanau, kad buvo išviso prigulęs, jei taip galima pasakyti, pailsėti. Kažkur pakrūmėj dejavo Mamulė. Akies krašteliu mačiau jos kairę šlaunį, ant kurios dar užvakar palaimingai užsnūdau. Dabar ji buvo stipriai suveržta skarmalu virtusiu sijonu. Atrodė bjauriai gumbuota ir nelygi. Jurgos nebuvo.

Nebesitverdamas skausmu, kankinamas prieštaringų jausmų, svyruojančių nuo noro užmušti visus, iki noro pirmiausia pribaigti save, prisiminiau degtinę. Puoliau kaip prie gyvybės versmės ir, nors konvulsijų tąsomas, viena ranka, padėdamas dantimis, keliais ir alkūnėmis, šiaip ne taip atkimšau butelį. Trūktelėjau gerą gurkšnį, dar vieną, ir dar. Patirtas šokas neleido apgirsti, bet alkoholis gana greitai padarė savo. Skausmas pamažėle slūgo. Išgėriau daug, neprisimenu tiksliai kiek, kol galėjau beveik blaiviai (cha!) įvertinti situaciją. Tuomet nunešiau degtinės Mišai. Labiausiai jis priminė mirusį žmogų. Bet net jei ir buvo miręs, aš, dėl visa pikta, suverčiau gerą dozę jam į nasrus. Atitempiau ir po jo galva paguldžiau keletą lentų, likusių nuo valties. Kad neprigertų pakrantės baloje ir galėtų kvėpuoti, jei, aišku, jis dar kvėpavo. Tikrai nebuvau nusiteikęs tikrinti Mišos pulso, klausytis širdies smūgių ar kaip nors kitaip diagnozuoti jo būklės. Atkimšau dar butelį ir nunešiau Mamulei. Paskui pastojau kelią tebelakstančiam Boliai. Nekreipdamas dėmesio į nekoncentruotą, pamišėlišką jo žvilgsnį beveik priverčiau ir jį išgerti. Talžiau jį sveikąja ranka, spardžiau į kulkšnis, kol kiek apsiramino ir plačiai prasižiojo. Man atrodo, kad jis nieko nebegirdėjo. Nesvarbu. Išgėręs, atrodo, atgavo kažkokius gebėjimus mąstyti ir jis. Vis dar nemačiau Jurgos ir tai mane kiek neramino. Bet labai ilgai išlaikyti tą pačią mintį man tikrai sunkiai sekėsi. Tuo pačiu, ir pernelyg jaudintis nesugebėjau.


***

Už autentišką vėlesnių įvykių atpasakojimą negarantuoju. Sąmonės pliūpsniai pramaišiui su juoda tyla ir spengiančio skausmo duobėmis. Vaizdiniai, labiau primenantys haliucinacijas nei realybę. Kiek galima tikėti tuo, ką dar pasakysiu, spręskite patys. Aš nebepasirašau. Berods tikriausias faktas yra tas, kad pirma manęs buvo suvalgytas Miša. Jis ko gero jau tuomet, kai ryte radau jį pusiau vandenyje, buvo negyvas. Niekaip nesuprantu, iš kur Bolia ir Mamulė ištraukė katiliuką valgiui virti. Tokio daikto mes net pačioje pradžioje, dar didžiajame krante, neturėjom, bet pasakoju tai ką pavyksta prisiminti. Mačiau kaip Bolia velka Mišos kūną arčiau laužo. Prisimenu šleikštų darinėjamos skerdienos kvapą, nuolat gurkšnojamos degtinės ir, negaliu gintis, žmogienos skonį. Kartu su visais valgiau pusiau apvirtą, vimdančią, prėską mėsą. Mėsą žmogaus, kuris man visada patiko labiau nei kiti.

Diena ir naktis susimaišė. Pasitikėti nebegalėjau jokiais savo pojūčiais. Prisiekt negaliu, bet berods, kelis kartus girdėjau ir Jurgą esant kažkur netoliese. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti ar ir mačiau ją. Tebūnie andainykštis, man godžiai traukiant netikėtai atsiradusią cigaretę, mudviejų žvilgsnių susidūrimas paskutinis jos paveikslas, kurį norėčiau prisiminti.

Degtinė niekaip nesibaigė. Manau, kad dėl mūsų visų apgailėtinos būklės, jos mums mažai ir bereikėjo. Nežinau kiek tęsėsi puota, maitinantis Mišos liekanomis, bet tikrai negalėčiau to pavadinti alkio malšinimu. Labiausiai tai buvo panašu į iškrypėlišką kanibalų apsirijimo orgiją.


***

Paskui atėjo tas rytas ar ta diena, o gal tai buvo vakaras, kai vėl pabudau ir atrodo buvau kiek blaivesnis. Atsimerkęs mačiau dangų. Taip, taip, giedrą, be jokio debesėlio, kaip ir vakar ar dar dieną prieš tai. Jaučiau, kad guliu kažkam ant kelių. Neturėjau nei jėgų, nei jokio noro pasitikrinti kam. Garantuoti galėjau tik tiek, kad tai buvo ne Miša. Bandžiau įsivaizduoti, kad tai Jurga ir tai buvo labiausiai įtikėtina. Juk neglostys Mamulė man plaukų. Ne jos būdui. Bolia ko gero taip pat tuo neužsiimtų. Palengva užsimerkiau. Rankos skausmas buvo jau kiek atbukęs, pasitraukęs į antrąjį planą, be to, ir aš su juo buvau jau apsipratęs. Todėl nenuostabu, kad nors ir nepilnai, gebėjimas mąstyti vėl atsigavo. Prisiminiau Zažį ir jo pasiutusį nenorą finansuoti šios mūsų iškylos. Na, Zažys paprastai niekada lengvai nepasiduodavo. Tačiau šį kartą Bolia kone primušė jį, kol įkalbėjo važiuoti kartu. Važiuoti, reiškė ir pirkti viską ko tik mums reikės ar nereikės, ir dar apsimesti, kad jam tai be galo malonu. O paskui jis nuskendo. Prakeiktas gaidys, reikėjo gi jam sutikti! Dabar man atrodė, kad jis išsisuko lengviausiai. Na bet jis dar vaikystėje turėjo magišką galią pasiplauti laiku. Aš gi turėjau magišką galią įklimpti į mėšlą iki pat ausų ar dar giliau.

Gulėjau ant, spėjamai, Jurgos kelių ir snūduriavau, o gal vėl palengva ėmiau klejoti. Rodės nei rankos nebeskaudėjo ar, tiksliau lyg ir skaudėjo, bet kažkam kitam. Tas kelias akimirkas visada išsaugosiu kaip paskutinį gerą dalyką iš visų patirtų per savo sušiktai nelaimingą gyvenimą. Nes tuojau pat jis nutrūko amžinai. Beveik galima buvo įtarti, kad taip ir bus. Todėl visai nenustebau pajutęs šaltus peilio ašmenis glustelint prie gerklės.

Glust.

Ir po to bjauriai šlykštus skausmas, kaip susivarius butelio šukę į padą. Tik skausmas styrojo ne pėdoje, o gerklėj. Dar spėjau išgirsti kaip kažkokios kremzlės ar sausgyslės trūkinėja -- chrumst-chrumst ir tai viskas -- paskutiniai mano, kaip žmogaus, pojūčiai. Gaila nemačiau, Bolia ar pati Jurga papjovė mane. Kiek pažinojau juos abu, galėjo bet kuris tai padaryti. Nebesvarbu. Tačiau ko tikrai gaila -- tai paskutinė cigaretė. Tiesiog tebejaučiu ir dabar lengvą jos svorį, spaudžiantį krūtinę per lengvą marškinių audeklą. Nesurūkiau.


***

Dabar, kai baigiate skaityti šią istoriją, mano galva palaimingai verda ežero vandenyje kartu su raukšlėtais bobausiais. Pasirodo vargšelis Miša buvo pririnkęs jų visą krūvą ir netoli mūsų stovyklos sukabinęs krūmuose ant vytelių džiovinimui. Tiek to, nei Miša nei aš jų neparagavome. Užtai prakeiktoji kalė Jurga, aptikusi Mišos gėrybes, pasiūlė jomis pagardinti sriubą iš mano galvos. Nes net ir jos, iš pažiūros daili, krūtis, ne tik man -- niekam nepatiko skoniu tą pirmąją žmogėdriškos orgijos naktį. Tačiau aš nesu kerštingas ir labai tikiuosi, kad kartu su grybais virtos mano akys ir smegenų rudimentai, pasižymės žymiai geresnėmis skoninėmis savybėmis. Valgyk mieloji. Žinau, kad sekanti būsi ne tu. Abejoju ar tave jaudina tokia žinia. Manęs, pavyzdžiui, nesujaudintų.
2004-05-19 21:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-17 10:16
lateksinė_nindzė
būtų sukrėtę, krestekėję, jei nebūčiau dukart žiūrėjus...na, kaip tas filmas vadinasi, kur visi kanibalais tampa? Ten dar ir krikščionism užvažiuota, kad per kiekvienas mišias kanibalauja:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-14 15:15
Akacija Interpretacija
hm. nu bet tikrai- trūko kažko skaidraus gale. mano nuomone, literatūra turi skatinti įžvalgą, o ne drumzliną blogulį- visas tekstas gerai, tik kažko paguodžiančio trūko... jaučiuosi bjauriai.. sugrįžo prasta rytinė nuotaika, kai viskas šlykštu...

o kad tamstos tekstai dar neguli alma literos ar baltų lankų knygyne tai mane stebina
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-14 15:09
Akacija Interpretacija
hmm... kaip tik tuoj iškeps skanus šokoladinis pyragas su riešutais,- vienu metu jau norėjau jį traukt, ai, galvoju, dar pakepsiu, o per tą laiką ką nors paskaitinėsiu...

taip ir paskaitinėjau.
uch.
prislėgė kažkas krūtinę.
parašyta tikrai gerai.
neslėpsiu, pabaigoj tikėjausi kokios nors stulbinančios išvados, kuri nuplautų tą nesmagumą, bet gerai ir taip.
tik sunku dar atsigauti.
aišku, penki be jokių abejonių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-10 17:42
anuka
plekcha mukcha. aš (gi aišku - neperskaičiusi instruktažo prieš kūrinį) sau tvarkingai atsispausdinau šį šedevrą ir nusinešiau pietų metu paskaitinėti kavinėj. nu gi kaip gi. pirmi sakiniai - ir suprantu, kad būsiu padariusi klaidą. skaniai spėjo sulįsti šaltibarščiai :) o vat dėl blynų... :)))

o komentai - kaip visada. sklandumo tamistai pavydžiu. keletą kartų esu bandžiusi parašyti kokį apsakymą, bet baigdavosi tuo, kad supainiodavau sakinius taip, jog man vienai likdavo aišku, ką norėjau pasakyti (po kurio laiko - lygiai taip pat neaišku...). todėl pavydžiai skaitau ir žeriu komplimentus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-04 11:37
g
g
Perkaičiau. Ir....
1. Į akis krinta, kad nesi profesionalas (Nei vieno išsamaus portreto- egzotiškų vardų nebeužtenka... Visas darbas vien tik mėtymasis kažkuo kas turėtų būti juokinga... Man nebuvo niekaip- nei liūdna, nei skauda, nei malonu, nei šlykštu, vien tik nuovargis. Suvalgiau, nes pasakiau, kad pakomentuosiu... Tavo sakiniai nepritraukia;maniškiai irgi sunkiai... Kai skaitai gero rašytojo darbą tai būni įtraukiamas... Nepajauti, kai esi nuvedamas... Ryji puslapį po puslapio ir ne todėl, kad romaną parašė tavo pažįstamas... )
2. Tave skaitant reikia atidumo (Laibai peršokinėji. Griebi tą, aną.  Net kai gamini maista neužtenka sumesti pagal recepta. Be žmogiškos šilumos gaunasi atrabotkės...)
3. Darbe radau tik chaosą, na gal dar norą papasakoti. Apskritai tai viskas labai paviršutiniška...
4. Šiaip mintis gal ir nebloga. Kaip suprantu turėjo būti „intro“ apie darbą ir darbas robinzono stiliumi. Na dar visas džiaugsmas pabaigoje= amen manęs jau nėra...
5. Nesuprantu už ką tau tiek parašė, gal už gražias akis... :)
6. Maniau, kad esi gudresnis(ė)..... Bet ;)
7. Susirask mano darbą „Mielas rašytojau“ ko nepasakiau čia yra ten....
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-01 12:25
cagansara
tu man patinki
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-26 15:31
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
rainiau: nesvaik, ok?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-22 17:25
Bobučių pasakos
Kad tu toks geras buvai ir man kometarą ilgą parašei, tai ir aš tau tuo pačiu užmokėsiu...
Žinai, aš skaitydamas rašykus maniau, kad čia visi autobiografijas deda, tad gerai, jog parašei netikėt, nes būčiau palaikęs tave kanibalu, ypač kai žinai, žmonės iš bado pirmiausia plaštakas nusipjausto ir pimapalus, tai tikrai labai tikroviiškai skamba, nes tikrai čia yra pačios riebiausios kūno dalys be kaulų ir venų... pilk nepylęs degtinės vis vien būtų veikėjas iki vakaro geriausiai be plaštakos ištvėręs. Girdėjai ką nors apie Leningrado apgultį, kai žmonės šlaunis apsipjaustydavo pirmiausia?
Antarktidos pingvinai... o kokie dar būna? Afrikos?
Gerai įsikibę veikėjai buvo, kad lentų krūva valtis virto... Nuostabu kaip jie iki vandens nusitysė prieš išplaukdami ir ji nesubyrėjo...
Tokie epitetai ir apibūdinimai: pamišėliškai skaidrus (įsivaizduoju iš karto protingai skaidrų) nežmoniškai aštrų (reikėtų pamatyti žmoniškai aštrų), palaimingai nulūžau (miške po audros palaimingai nulūžo medžiai - lūžis sąmonėje tik su palaima ir asocijuojasi).
Jei jau aplenki visus dėsnius mokslo ir šiaip tvirtini, kad viskas realiai nenutiko, tai kam tada visokie lithuanian ir redandwhite, žargonas charakterizuojantis veikėją, taip teikiant jam tikroviškumo, tokios detalės kaip tik naikina neįtikėtinumo faktorių, kurį sukuria ausų valgymas - va ir pasimeti žmogau, nežinai kuo tikėt skaitant...
"Alkio mirtis" - ar esi ką nors apie badą girdėjęs? 
Iš pradžių viską nuo širdies pasakoja, o vėliau jau "sorry, nežinau kiek čia bus autentikos" - labai erzina tokie dalykai, lyg pirmiau nebūtų buvęs jis ten alaus ir degtinės gėręs.
Labai romantiškai nuskambėjo "bučiavausi krūmuose, o po to ilgai vėmiau"... o nuo ko jis ten vėmė vis dėlto?
Žinai žodžio "sekantis" vartojimo sferą? O įterpinius, kad kableliai pamaloninti reikia?
"Eilė vėl grįžo pas mane" skamba ne ką geriau nei tavo požiūriu "vyras su languotais marškiniais"...

Nu, gerai, o dabar kas patiko.
Patiko skenduolio galva. Nu, tikrai ten išmoningai buvo sugalvota priesaika, berods.
Blaivybės propagavimas.
Krikščioniškas požiūris į turtuolį.
Krikščioniškas požiūris į moterį.
Komiksas

o šiaip tokie aprašymai prologiniai nei ten intriguoja per daug, nei ką. Tik užmuša norą skaityti ir "pačiam pamatyti, kas ten atsitiko":) Karoče, bet istorija nebloga, tik jos pateikimas toks kontraversiškas:))))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-21 16:49
Asta Fox
gerulis, labai labai gerulis gabaliukas, dabar jau visa atidziau perskaiciau, panasu i negyvenama sala, kur kapitonas nemo uzklysta ir juos suvalgo kanibalai. gerai parasyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-21 11:45
Pilka
mano komentaras būtų identiškas gaolbird..nei vienoje kūrinio vietoje nekilo mintis 'skaityti ar neskaityti toliau', na puiku, bet į tokią iškylą nenorėčiau;))))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-21 08:59
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
albanija: hehe, na žinok jei būtų penkiems tai būtų ne rašyk.kioks.lt, o kokiam knygyne dulkėtų po kokios almos literos ar baltų lankų logotipais... realy.

aš pavyzdžiui irgi nesuprantu kaip čia kai kurie kūriniai susilaukia apskrito penketo -- juk visada yra ką pakritikuoti... na matyt dar prisideda visokie subjektyvūs dalykėliai...
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-21 08:53
Albanija
Bliam, sako gerai gerai, o įpaišo tiktai keturis, paskūdos :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-20 15:31
Asta Fox
labai bais ilgas, bet ir geras labai, nera prie ko prisikabinti arba nera noro sian kabinetis, nzn:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-20 00:00
Nyarlathotep
Primena vasarą. Cool darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-19 22:34
gaolbird
Uh, kaip įtraukė skaitant. Tikrai labai gerai, nuoširdžiai sakau. Vienintelis sakinys, prie kurio prisikabinčiau: "Galų gale užvirtau ant storos, tuo metu nenutrūkstamai žagsėjusios, Mamulės, šlaunies ir palaimingai nulūžau." Atrodo, kad kalbama apie tai, jog nenutrūkstamai žagsi šlaunis x]
Bet lyginat su tuo, koks gėris yra visas kūrinys, tai tik smulkmena.
Labai labai gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą