Vynuogės

Kai šiąnakt pabudo
Pati savęs nustebo.
Raukšlėta pėdų oda
Minkštai grindų lentas įlenkė.
Išgąsdino mažąją,
Pati išsigando,

kad pamėkle nebūtų pavirtusi.

Pasirinko pakopą link nakties,
Pravėrė langelį –
Lietus į pusnuogį kūną,
Į sulėtėjusį judesį.

Išsėlino kur?

Virtuvėje ant kaimynų stalo rado vynuogių
Savų pirštų judesių nepažino
Nei troškulio užmigdė –
Paliko stiklinę su patinusių lūpų žyme
Ant kriauklės.

Nei šviesos uždegė,
Nei šyptelėjo -
Gulėjo ant nugaros
Ir stebėjosi savo lengvumu.
Kol nuvargo.

Ryte nepabudo.