Lašiukai

Visą dieną lijo. O dabar, į pavakarį, tik lengvai lynojo. Gatvės buvo ramios, pilkos ir
apytuštės. Dvelkė vėsa. Atrodė, kad laikas sustojo.

    Nerimauti buvo galima, galbūt  tik dėl pravažiuojančių mašinų, kurios labai mėgdavo įvažiuoti į balas, o tos balos dar labiau mėgdavo dideliais, nešvariais purslais nusėsti ant praeivių drabužių. O galbūt dėl sunkių lašų, kurie mėgdavo įsitaisyti ant namų stogų, ir pro šalį kam nors  einant užtikšti tiesiai ant jų makaulių. Kai kuriems lašams pasisekdavo - jie nukrisdavo ant išsipusčiusių damų galvų, kurių šukuosenos būdavo iškilusios keletą centimetrų virš smegenų (žinoma jei jų būdavo..). Tokių lašų niekas nepastebėdavo ir jie sau šiltai įsitaisę galėdavo laukti geresnių dienų.  Tačiau lašų, kurie per daug neatsargiai tekšteldavo ant plikių makaulių, laukdavo prastesnis likimas. Šitie nelaimėliai būdavo nubraukiami su nešvaria pirštine, arba dar blogiau - su nešvaria prakaituota ranka.. Dar, lyg būtų negana to, jie būdavo palydimi keiksmais ir visapusiškais užgauliojimais.

    Netoliese stovėjo tiltas. Šis taip pat buvo pilkas ir niūrus. Tačiau jam gelbėjo palanki jo padėtis. Ant jo neužsilaikydavo nei balos, nei kitokie piktybiniai vandens telkiniai, kurie galėjo gadinti nuotaiką.
    Čia kartais paišdykauti sugalvodavo tik neūžaugos. Jie nutūpdavo visą tilto turėklą ir tyliai tykodavo kokio silpno ir patiklaus žmogelio. Deja ant tilto linksmybės buvo mažos - žmonės dažniausiai jį pralėkdavo prie turėklų net neprisiliesdami. Žinoma kartais pasitaikydavo kokių senukų, kurie sunkiai paeidavo ir rankomis griebdavosi už jų. Tais momentais neūžaugos tiesiog džiūgaudavo. Jie nusėsdavo visą senuko ranką, geresniais atvejais ir rankovę. Lašai taip greit išplisdavo, kaip tikri parazitai. Jie tvirtai įsikibdavo į audinį ir tyliai juokdavosi "Che che che.. ". Aišku senukai dažniausiai būdavo neprigirdintys ir to neišgirsdavo. O jei kuris guvesnis ką ir išgirsdavo, tai lengvabūdiškai numodavo ranka nusprendęs, kad čia jau viskas dėl jo sutręšusių smegenų.

    Tik dabar iš tolo nesimatė jokio gyvo padaro. Taip, kad mažiesiems niekadėjams buvo nuobodu ir liūdna. Tokiomis aplinkybėmis jie mėgdavo stebėti pro šalį lekiantį vandenį. Bet šiems neūžaugoms ypač pasisekė. Jie galėjo stebėti dvi statulas. Jų mažos akutės matė, jas stovinčias netoli viena kitos, tačiau žvelgiančias į skirtingas tilto puses - viena į atitekantį vandenį, kita į nutekantį.. Neūžaugos mate gražias statulų linijas ir nusprendė, kad tai moteriškosios lyties statulos. Jie matė jų liūdnus sustingusius veidus, tarsi įkūnijančius visą pasaulyje susitvenkusį skausma.       
    Lašeliai įsimylėjo šias tyras būtybes ir varvindami seiles negalėjo atitraukti nuo jų akių. Kai kurie, įžūlesni neūžaugos buvo įsitaisę ant jų pačių. Slėpėsi joms už ausų, ilsėjosi ant pakaušio, ar net čiuožinėjo jų nosių nuolydžiu. Staiga vienas pernelyg drąsus, bet nepakankamai vikrus lašelis pateko į statulos šnervę. Statula garsiai nusičiaudėjo, su oro gūsiu iš savo nosies ertmės išmetė ir mažąjį padaužą, kuris gana garsiai klyktelėto ir nuskriejo į upę. Viskas aplink atrodė apmirė.  "Tai ble.. " Iškošė statula. Visi neūžaugos tiesiog neteko amo. Tada pasigirdo krenkštelėjimas ir čaižus "Tfu.. " . Gumuliukas su seilėmis iš statulos burnos nuskriejo į vandenį. Statula dar minutėlę pamindžiukavo po to vėl iškošė: "Užkniso!.. " Ir patraukė nuo tilto. Antroji statula tyliai linktelėjo ir nusekė iš paskos.  Palikti vieni mažieji lašeliai vis dar negalėjo atsipeikėti. Jie nesuprato kas įvyko.. Koks niekingas padaras, taip mylimas ir garbinamas, vos numojąs ranka galėjo juos palikti..? Paniekinti juos..? O jie juk taip tyrai mylėjo.. Jie buvo dar tokie jauni ir tokie naivūs lašeliai..

 

I have so much love to give
But where are you?
And how to be reached?