***

plauki per erdvę
lyg upeliu
neslėpsiu traukos
atsiliepiančios
per saulės sušildytas kojas
kai kitame upelio krante
nusimauni džinsus
man lengva netekty
ir dabarty
tad pastatysiu aš žibintą praeity
(gal jis padės tau pamatyt
kelius teisingus
pasibaigiančius vandens vilny)
- - - - - - - - - - - - - - - - -

ar matai, kaip vėjas lenkia
melsvą mokinukės kaspiną
kai pasaulis džiugina ateinančius
taip, kaip džiugino išeinančius?..

tyliai veriasi lūpos
bylodamos
neturėjimo palaimą
ir apie tai kad
dviem žmonėm (kartu)
tik taip ir turi viskas būti
kaip dabar yra...

rausvas vynas (berods, jis viską žino)
jau kužda, kad reik tiktai pridėti delną
prie ne materialių turtų
ir prasmė užlies akis grindis...
ir net pasieks vaikystėje į medį
                                    sukaltas vinis

jei ežerai du susisiekia – tai puiku
jei susijungia upės dvi – taipogi
tik kaip turėtų plakti širdys dvi
kad ritmas bendras jų atrodytų
toks vertas įsiamžinti storiausioj knygoj?..

2004-05-13