O moterie, tu kietaširde –
taip liejasi kakava
negro pirštai ant klavišų,
knaipėj klausytojai
pasišviečia fosforo šypsenom.
Kalės tu vaike –
Tavo armonikėlė debesis išvaiko
pakišiu kada britvą
tada aguonom amžinai
šypsosies man.
Po beprotybės saule
juodos rankos, baltos mintys –
mes visąlaik po vieną
rimbo kirtį ant mėlynos
aguonos žiedlapio.