Bailiukė

Liepų gatvėje nuo seno
bailė ponia sau gyveno.
Ji pelių labai bijojo,
Na, o jei jau šuo sulojo-
Taip bijodavo jinai,
Kad drebėjo net langai.
Kartą ponia nebištvėrė,
Turbūt vabalas įgėlė.
Sako, reikia man sargų,
Bus su jais tikrai saugu.
Ir išsiruošė į miestą,
Pravažiavo tiltą riestą
Ji įsuko į keliuką-
O šis tiesiai per miškiuką.
Vos iš baimės nesusprogo,
Kai pamatė varną juodą.
Dviratuku taip jau skuodė,
Padai liko net pajuodę.
Ir mieste jai nepatiko,
O ant mašinų kaip pyko,
Išsigando šviesoforo
Ir ūsuoto storo pono.
Bet įveikus šias kliūtis,
Ji įžengia pro duris.
Parduotuvė nuostabi,
Kad kad daug sargų regi.
Prisipirkus robotėlių,
Grįšta ponia namutėliu.
Robotai sargai nuostabūs –
Su švilpukais, su botagais.
Kas išgąsdins ponią šią –
Tai gaus sprigtą su lazda.
Pelytes išbaidė jie,
Buvo jau saugiau namie.
Ir žinojo ponia kad,
Neviena miegos šiąnakt.
Tik greit poniai jie pabodo
Ir darbų jiems neberado,
Tad kai veikt ko neturėjo,
Robotėliai surūdėjo
Ir suprato gi poniutė,
Kad ne taip ir baisu būti.
Nors ji ir viena gyvena,
Bet nebijo kai barbena
Jai lietutis į palangę,
Tik prieit prie lango vengia.
Ir pelyčių jau nebijo,
O kai šunys susirijo,
Tai paėmusi rykštelę,
Juos išvaikė po pievelę. (2000m.)