klaida stiklinėje

Pastatas buvo labai šiuolaikinis. Įėjęs  iškart pasukau prie erdvės su užrašu “automobilių įranga”. Skverbiausi pro kostiumus, pilvus, alkūnes, murmėjau “pardon”, užlipęs žmonėms ant kojų. Modernių automobilių beveik nesimatė per susispietusius lankytojus. Įsikibę į kašmyro faktūros “Mersedeso” dureles, du dolerių entuzastai kultūringai šnypštė, kuris pirmas sės į “piloto” vietą, kiti trypė aplinkui su viltimi pasėdėti salone ir pamėginti, kaip mašina reaguoja į valdymo pirštinės judesius. Supratau, kad neturėsiu kantrybės sulaukti to malonumo, o tai, kad tokia nauja mašina ne mano kišenei – seniai man buvo aišku. Mane apėmė pyktis – “pasiuskit sau, kai pasensiu, nusipirksiu tokią mašiną ir važinėsiu, pasidėjęs ant pulto “Rūtos”saldainių dėžę.... tpfu – atjungsiu kaip nors apsvaigimo būsenų apsaugą ir važiuodamas gersiu viskį iš metalinės gertuvės.” Nuėjau prie merginos, nešiojančios gėrimus, paklausiau, ar ji ne stiuardesė – ji nusijuokė... Mano nuotaika kiek pagerėjo, bet pastebėjęs, kad pokalbis su ja vyksta standartinėmis frazėmis palinkėjau sėkmės ir, net nepažvelgęs į jos padėklą, pasukau link išėjimo. Velniop viską – nemėgstu grūstynių ir stovėjimo eilėse, kuriose pirkėjai pavirsta į paranojikus (“gal ir tu nori lįsti be eilės?”), o pardavėjai – robotais - automatais.
Kavos! Iš negyvo beemocinio automato nusipirkau kavos ir nuslinkau prie užrašo  “Tiesiog kinas”.
“Gal ponas norėtumėt....” – iš susimąstymo pažadino vyrukas, kažkuo tai primenantis adjudantą. Stovėjau tiesiai priešais monitorių, jame rodė seną videoklipą. Būrys kareivių kažkur bėgo, lyg tai per kliūčių ruožą, “you are in army now...” – šiurpino nugarą realiai sukoreguotų fazių garsas. “Gal ponas norėtumėt atsisėsti?”. “Hmmm...  o kas nuo to pasikeis?” “O jūs pamėginkit, prašom”. Atsisėdau. Monitoriuje mačiau prieš mane bėgančio kario prakaituotą sprandą, padvelkė karščiu, realiai subalansuotų fazių garsas toje vietoje buvo toks tikras, kad atsisukau pažiūrėti, ar tai adjudantas už mano nugaros trypia ir taip greitai kvėpuoja. Bet ne, jaunuolis, taip panašus į karininką, mandagiai stovėjo šone ir rodės, buvo pasiruošęs dantyse atnešti sutarties blanką. Atsistojau, norėdamas eiti, tačiau garsas pablogėjo ir aš nutariau dar pasėdėti optimaliajame taške, kol pasibaigs klipas. Muzika buvo nuostabi. Aš bėgau kartu su tais kariais, dariau atsispaudimus, rėplinau “žasele”, atsispaudimai ant lygiagrečių, atsilenkimai... Darydamas atsilenkimus, jaučiau, kaip prakaitas graužia akis, kol kabau su visais atsilenkęs ir laukiu seržanto riksmo “du!”.
“Viens” – ir įsitempia dešimčių pilvų presų raumenys, dešimtys galvų, su sunertomis ant sprando rankomis, pakyla ir pasilenkia link kojų.... vienas galingas dešimčių plaučių iškvėpimas... “du” – žemyn -  vėl prakaitas akyse....  “Viens” – iš paskutiniųjų įsitempia presas, rankos norėtų palikti sprandą ir padėti atsilenkti, bet karštose smegenyse skamba “dar kartą... privalau....  jau greitai...  aš galiu....aš ne blogesnis.... nekabosiu dešra kaip tas mulkis....”
“Ant vidurinio tako - rikiuotei – bėgte - marš!” Rankos pirmos suvokia... Su palaima veide drimbu žemyn. Kojos, nesuprasi, švininės ar vatinės, bėga, bėga. Po trumpo susistumdymo stoviu rikiuotėje savo vietoje.
Trumpas seržanto grąsinimas keletui ištižėlių. “Stot! Iš naujo!”
Bėgame per kažkokį lauką. Šoniniuose monitoriuose mirguliuoja krūmai, žolės, tačiau aš jau nebesuvokiu, kad tai monitoriai.
Pastatas. Kareivinės? Visi kažkur nubėgo, o aš, nieko nesuprasdamas, sėdžiu kažkokiame kambaryje prieš keistą aparatą. Neskubiai įslenka žilstelėjęs bukanosis vyras, rankas įsidėjęs į chalato kišenes....  Taip taip, būtent vaizdas toks – įsidėjęs! Chalatas, tempiamas rankų svorio, apgula mentis, o akinių stiklų storis sako, kad mane jis gali matyti tik žiūrėdamas tiesiai – gal todėl jis taip aukštai laiko galvą, kas keistai kontrastuoja su jūros arkliuko figūra chalate. “Atsistok.” Aš kažkodėl atsistoju. Praplikėlis, matyt perskaitęs mano akyse panieką, drebia: “man gaila žolės, kuri po tavim paraudonuos...” Man nespėjus atsitokėti iš nuostabos, senis staiga sukdamasis smogia  man į paširdžius. Privalėjęs žaibiškai pasisukti mano liemuo ir rankos kažkodėl stebi tą gėdingą sceną, kaip gynybiškai įsitempia pilvo presas - be reikalo, nes jis smogė aukščiau, po saulės rezginiu jau kaupiasi gūdus vakuumas, trūksta oro....  Galvoje pabyra keiksmažodžiai, rankos ir kojos pagaliau paklauso manęs, žingteliu į šoną ir jaučiu, kaip dešinys petys automatiškai atsitraukia atgal, kaip nepaisydamas noro susiriesti ir kristi ant žemės, nervais keliauja impulsas, tuoj pamatysiu, kaip pasisukant korpusui mano ranka lekia remontuoti storųjų akinių... Tik vietoj to  pamatau, kaip ant senio peties atsiranda liesa ranka su balto metalo žiedu... Leitenantas!!! “Ateikite čia!” –  gręžia mane jo nelauktas šaltas žvilgsnis ir perdėtas mandagumas. Senis lyg niekur nieko nueina prie kito stalo ir pasiima kažkokią bylą. “Prašau čia...    pūskite” – leitenantas, išėmęs iš įpakavimo, duoda man skaidrų vamzdelį. Tokiu gestu, kaip duodama riekė duonos svetimam arkliui, bijant, kad neįkąstų. Parodo į stiklinę ant stalo. Pamerkiu vamzdelį,  pučiu atsargiai, kad neišsitaškytų skystis iš stiklinės, o leitenantas įdėmiai stebi, kaip tame skystyje kyla burbulai, kaip maišosi kažkas lyg želatinos kruopelės. Akies kraštu matau, kaip senis kažką rašo byloje. “Ir kada tas dvasna spėjo ranką iš chalato kišenės išsitraukti? Kol man apie raudoną žolę šnypštė?”
“Palaukite, gal indikacinis skystis pasenęs” – šiek tiek sutrikęs sako man leitenantas, ima cilindrą su skysčiu, išpila į kažkokį aparatą, ant kurio užrašyta “dezinfekcijai”, įjungia.... Paima iš lentynos paketą, prakerpa kampą, iš jo į cilindrą pripila vėl tokio pat skysčio. “Pūskite dar kartą, pakartosime tyrimą....  Hmmm... skystis neraudonuoja.... Atsikrenkškite ir spjaukite į tą skystį.... Neraudonuoja!...”  Apsisukęs eina prie senio, nori kažką jam sakyti, bet, staiga praryja žodžius, kurie po sekundinės pauzės išpuola kaip šunų ruja – matau, kaip piktai juda jo rankos: “Klimovai!  Kiek galiu kartoti, kad nieko iš anksto nerašytum likvidavimo bylose, kol nebaigtas tyrimas! Tas karys neužsikrėtęs. Nori kad mane  atiduotų tribunolui? Trys paros arešto! Mulkis!”

Staiga pasidaro tamsu. Iš lėto atsitokėdamas dabar jau suvokiu, kad  sėdžiu priešais užgesusį monitorių. Atsidūstu ir prisimenu kvėpavimo dovaną. Apsidairau. Netyčia nuverčiu kavą, kurią buvau pasidėjęs ant stalo krašto. “Adjudantas” juokiasi: “na, kaip?” Jo juokas nuskamba kažkaip nenatūraliai, gal pyksta dėl išpiltos kavos?  “Joooooo..... kiiiinaasss......” -  sakau nei sau, nei jam. “Sakykite, juk tai jūs buvote to leitenanto vaidmeny?” Jis pasididžiuojamai šypteli “Filmavausi...”. “Kaip tai padaroma?” – klausiu.  “Na, paaiškinsiu trumpai... kol jūs žiūrite videoklipą, kompiuteris analizuoja jūsų asmeninius informacijos priėmimo kanalus... Juk esate kada nors labai įsijautęs kine, pamenate, kaip tai buvo? Stipri emocinė būsena, kovos scenos, azartas dėl herojaus, kai beveik pamiršti, kur esi...  Tai va, kaip minėjau, kompiuteris analizuoja jūsų asmeninius informacijos priėmimo kanalus ir, kas svarbiausia, keičia jums pateikiamą informaciją taip, kad jūs geriausiai priimtumėte, kad stipriausiai reaguotumėte... juk girdėjote, kad žmonės būna audialai, vizualai, kinestetikai?  .... mūsų mašina – tai lyg automatiškai prisitaikantis, pats save tobulinantis hipnotizuotojas. Deja, kol kas ji gali paveikti tik vieną žmogų vienu metu, nes kiekvienam reikia individualaus priėjimo... Štai, prašau, bukletas, pasiskaitykite.”
Po tokios ilgos kalbos jis nežiūrėdamas pasiima nuo stalo stiklinę gurkšteli. Ta stiklinė man vėl primena ką tik matytą filmą. Stiklinėje toks pat skystis! Jis perbraukia servetėle per lūpas, apžiūri ją, dar kartą perbraukia….  Matau jo veide keistą išraišką – nustebimą, virstantį į siaubą…  Matau jo rankoje stiklinę, kurioje skystis, buvęs skaidrus, darosi vis raudonesnis ir raudonesnis…  Matau ant stalo stovinčią dar vieną stiklinę su švariu vandeniu…