Kristalai

Pramoninis rajonas, mašinos, dulkės, kristalai.  Iš baltos ir mėlynos masės lipdau vienalytį gumulą.
      Negaliu pamiršti tavęs… Prisimenu, kaip nešei mano pirktą pieno dėžutę. Apglėbęs ją abiem rankom. Nuleidęs vieną petį žemyn kaip koks pašautas paukštis ar  vaikas.
        Jau sakiau tau, kad bijau rutinos, pasikartojančių veiksmų, įsipareigojimų. Nors galima į tai pažvelgti ir kitaip, -  kaip į savotišką meditaciją, mantras, užkalbėjimus, maldą, mezgimą, adymą, mozaikos dėliojimą, virimą, konservavimą, indų mazgojimą, dulkių šluostymą, sniego kasimą, plytelių šveitimą, kristalų rūšiavimą…
      Apsimaunu gumines pirštines, įtrintas talku, ir tarp delnų iš mėlynos masės išsuku rutuliuką. Lygų ir taisyklingą. Tada šiek tiek jį ištempiu, kol jis tampa panašus į putpelės kiaušinį. Palieku jį trumpam ant didžiulio stalo. Nulipu laiptais ir išeinu pro stiklines duris.
      Einu palei gatvę, kuria spiečiumi lekia mašinos. Einu tol, kol surandu tai, ko ieškau. Tada atjungiu savo mobilų telefoną ir valgau riešutus ką tik nupjautoje pievoje, tarp geležinkelio ir gatvių.
      Šviečia saulė. Krūmai, apkibę sodriai žaliais lapais, primena miniatiūrinę alėją. Žingsniuoju pirmyn-atgal galvodama apie tave, apie kristalus, apie prisirišimą, pavydą, meilę, dulkes ir rutiną.
      Po trisdešimties minučių vėl palinkstu prie stalo. Mėlyną putpelės kiaušinėlį padedu ant plastikinės lentutės prispaudžiu jį  delnu ir suformuoju nedidelį kauburėlį – landšaftą. Sodinu jame žvilgančius kristalus. Didelius. Paskui mažučius. Amžinąjį sodą.
      Savo sidabrinį žiedą įsikišu į dešiniąją džinsų kišenę. Kad nepraplėštų plonyčių pirštinių.

      Grįžtant namo, lyja lietus. Užsidedu segtuvą su popieriais ant galvos ir bėgu, nors žinau kad vis tiek sušlapsiu.
      Lyja mažyčiais šaltais ir nekantriais kristalais.