Neišlaikė

Neišlaikė!
Ausyse skambėjo ir skambėjo tas pikdžiuliškas riksmas. Stovėjau rankomis užsidengusi veidą, o visi aplinkui stumdėsi ir grūdosi, stengdamiesi prasibrauti arčiau prie to stendo, šiandien sudaužiusio mano svajones į šipulius.
Neišlaikė!
Apsisukau ir drebulio krečiama patraukiau tolyn. Nesvarbu kur. Kur akys mato... Kad tik kuo toliau nuo to šurmulio, tų laimingų, tiesiog švytinčių veidų, ir to sunkaus:  Neišlaikė, slegiančio vis labiau ir labiau. Už manęs trinktelėjo durys, į veidą plūstelėjo gaivus vėjo gūsis. Tačiau aš nekreipiau dėmesio į vėjo glamones. Sparčiu žingsniu traukiau kažkur, bet kur, kad tik padėtų užsimiršti, išgelbėtų nuo to...
Neišlaikė!
Gailėdama ne tiek savęs, kiek savo vaikystės svajų, nūnai sudužusių į mažytes šukeles, traukiau saulės nutvieksta gatve. Ašaros lėtai ritosi skruostais, o aš nė nebandžiau jų šluostyti. Sakoma, jog išsiverkus palengvėja. Taip nėra. Taip rodos todėl, kad kūnas pavargęs nuo raudos, pailsta. Tačiau niekas nepasikeičia.
Neišlaikė!
Ir kodėl svaigalai taip traukia žmogų? Gal dėl to, jog prie alaus bokalo galima sutikti šventes, ar jame nuskandinti sielvartą? Ašara lėtai kapteli į bokalą. Suraibuliuoja geltonos bangelės ir pranyksta. Visai kaip žmogus. Sužibėjo, suraibuliavo gyvenimo juostoje, ir dingo. Pranyko, tarsi jo net nebūtų buvę. Kokia kartais saldi būna užmarštis...
Neišlaikė!
Tėvas neatlaikęs tokios žinios žiauriai sumušė savo dukrą. Ingrida visam gyvenimui liko prikaustyta prie lovos.