Petras Petras Petras

O mano mieloji, palauk manęs...
Vos ne vos iššliaužiu iš savo guolio. Norisi nusipjauti skausmo sprogdinamą galvą. Norisi vemti. Bet mano skrandis tuščias ir susitraukęs į gumulėlį. Šiaip taip laikausi nenugriuvęs. Nebeturiu tablečių. Jau seniai. Vakar irgi neturėjau. Vargas man. Reiktų paskambinti dėdei. Ne. Neskambinsiu. Tai būtų kvailystė. Aš irgi turiu principus. Dar vis.
Reikia pasiekti vonią ir atsukti kraną. Iš krano ims tekėti vanduo. Aš noriu gerti. Vanduo mano bute baisiai rudas, bet aš vis tiek noriu gerti. Noriu pakišti po tuo rudu vandeniu savo galvą, kurios geriau neturėčiau.
Ko gero, dabar jau viskas nebesvarbu. Jeigu pavyktų nusigauti iki laiptinės, kažkaip įlipti į liftą, pakilti iki viršutinio aukšto, ten atsidaryti balkono duris ir išeiti, o tuomet dar surasti jėgų persisverti per turėklus, taškas būtų padėtas greitai ir išdidžiai. O mano mieloji, aš tau viską paaiškinčiau.
Tačiau aš neturiu jėgų. Aš šliaužiu link vonios, rankomis, pilvu ir kojomis irdamasis pro nuorūkas ir kitokias šiukšles. Aš neturiu nei ko valgyti, nei ko rūkyti, nei ko gerti. Aš nebeturiu tablečių. Jau bus kokia pora savaičių. Taip pat aš nebeturiu uoslės.
Vonios durys uždarytos. Kas taip pasielgė su manimi? Gyvenimas yra niekšas. Palieka tave dvėsti prie uždarytų vonios durų. O už jų girdi teškant rudą vandenį. Reikia pakelti ranką ir paspausti rankeną. Taigi. Vonia. Ištrupėjusios plytelės. Kadaise jas išdaužiau, kai bėgau slėptis. Prieš porą dienų ar metų, jei neklystu. Taigi, vanduo. Galvą po vandeniu. Galbūt reikėtų užkimšti ištekėjimo angą ir nusiskandinti vonioje. Galbūt. Bet kuo aš ją užkimšiu.
Aš geras žmogus, kad ir ką jūs besakytumėt. Žinote, man nusispjauti, ką dabar man sakote. Mano galva po vandeniu ir šiaip ar taip ilgai aš negyvensiu. Jau visa amžinybė, kai nesituštinau. Matau klozetą pro vandenį, kuris teka mano akių obuoliais. Klozeto kontūrai išplaukę ir jis atrodo siaubingai efemeriškas.
Gal galėčiau tiesiog uždusti nuo vandens... Kažkodėl bjauriai skauda kairįjį kelį. Tarsi būčiau įsipjovęs. Didelė veidrodžio šukė. Na žinoma, galiu pabendrauti su siaubingai atgrasiu šlapiu snukiu, kuris šiepiasi man iš tos šukės. Ne, tai ne veidrodis. Snukiarodis. Snukiarodi, snukiarodi, pasakyki man, kas pasaulyje bjauriausias? Ne aš? Ach...
Gal reikėtų grįžti į savo migį ir sutikti mirtį sapnuose. Aš esu per daug silpnas, kad bijočiau tapetų. Kai buvau stipresnis, kovodavau su jais. Gėlės sliuogdavo link manęs, taikydavosi mane pasmaugti. Dabar aš nebeturiu savo tablečių ir viskas nespalvota. Netgi vanduo nebe rudas, o pilkas. Turbūt mano kūne nebeliko kraujo.
Grįžti sunkiau, nei eiti į priekį.
O mano mieloji, dabar mes gulime ne ant linoleumo. Mes gulime nuostabioje rugiagėlių ir neužmirštuolių pievoje. Virš mūsų ne lubos, o neaprėpiamas kosmosas su visais ateiviais. Su gyvomis ir mirusiomis žvaigždėmis. Tuoj mes užgesim kaip žvaigždės ir paskęsim kosminiame ūke.
O mano mieloji, čia nėra sienų, nėra oro. Mes gulime miške.
O mano mieloji, aš neturiu uoslės. Aš galiu užuosti miško kvapą.
O mano mieloji, aš duosiu tau savo ranką. Aš visada su tavimi. Man nesvarbu, kad tavo kūnas vis minkštesnis. Man nesvarbu, kad jis praranda formą, mieloji. Dabar tu man pati gražiausia. Ir aš neskambinsiu dėdei. Juk mes dar turime savigarbos. Mes nebeturime jėgų. Savigarba – vienintelis mums likęs dalykas. Nebėra nei muzikos, nei šilto vasaros vakaro. Nebėra tavo žodžių. Tavo balso nebėra. Tik musių spiečiai.
„Atstok nuo manęs, Petrai“.
Ne, to nebėra, mano mieliausioji. Esam tik tu ir aš. Taigi. Dvi kosmoso dulkės. Aš dar turiu balsą ir padainuosiu tau lopšinę. Tau ir sau. Reikia pasitikti naują rytą... Matau, kad dangaus pakraštys dažosi kažkokia kvaila spalva...
Mūsų rytmetys, mieloji mano...