Ambrozijaus meilė I dalis (pagal Sigutės Ach atviruką)

Kartą, labai senai, buvo šalis, kur augo protėvių gėlės. Tos gėlės buvo labai gražios, tokios gražios, kad sunku net įsivaizduoti. Dabar jas galima pamatyti tik nekaltų vaikų, kurie miega pievose ant žalių žolės kilimų,  sapnuose, nes visos tos gėlės jau seniai išnyko, o jų sielos vaidenasi tik nekaltiesiems.
    Toje šalyje pilnoje protėvių gėlių, gyveno katinas, vardu Ambrozijus. Jo kailis buvo spalvingas, garbiniuotas ir turėjo auksinį žvilgesį. Kai glostydavai jį, galėjai pajusti malonų šiurpuliuką nubėgantį jo kūnu, jis buvo baisiai meilus katinas. Ir romantiškas, galėčiau pastebėti. Kartais, kai oras imdavo gražėti, ir pavasario vėjas lyg kokia mūza įkvėpdavo visas gėles paskleist savo dangiškus kvapus, Ambrozijus imdavo įsimylėti...
    Ir jam net nebuvo svarbu, ką jis įsimylėdavo, nes tik meilė buvo svarbi Ambrozijui. Jis tada galėdavo dainuoti meilės dainas, rašyti meilės eiles ir net šokti valsą, jis galėjo mylėti visus, viską, netgi peles, nes jam dingdavo apetitas. Ambrozijus tiesiog imdavo mylėti viską!
    Dažniausiai jis įsimylėdavo gėles, kartais jis įsimylėdavo mėnulį, o vieną kartą, taip irgi buvo nutikę, jis įsimylėjo žvaigždę. Ak, koks sunkus tai buvo laikas Ambrozijui! Jis taip labai mylėjo žvaigždę, kad net negalėjo miegoti. Viskas būdavo gerai, kol žvaigždė šviesdavo naktinio dangaus skliaute, jis tada jai dainuodavo, pasakodavo juokingus nutikimus, šokdavo ir pindavo gėlių vainikus. Vainikai buvo nepaprastai gražūs, nupinti iš protėvių gėlių, jie buvo spalvingi ir kvapnūs, ir dar jie labai ypatingai švytėdavo mėnulio šviesoje. Tada Ambrozijus eidavo prie upės ir plukdydavo vainikus savo žvaigždei. Bet vos tik pirmieji aušros spinduliai prasimušdavo pro nakties skydą, Ambrozijų užliedavo sielvartas. Jis nutildavo ir imdavo bejėgiškai žiūrėti į savo blėstančią žvaigždę. O kai jau nebegalėdavo jos daugiau matyti, eidavo į pievos vidurį ir atsigulęs imdavo laukti, jis laukdavo, kol jo žvaigždė vėl pasirodys.
    Kai kurie jo draugai, žinodami apie Ambrozijaus meilę žvaigždei, ateidavo bandydami jį pralinksmint, tačiau jiems nesisekė, Ambrozijus buvo kurčias ir aklas visiems ir viskam aplink jį. Tačiau po to, kai jo žvaigždė vėl sužibdavo nakties danguje, rodės, kad jis pamildavo pasaulį iš naujo.



    P. S. Laukite tęsinio.