Kamine

Lietuviškai.
Dūmas. Dūmai. Dūmuose...
Na ir kalbelė, sakau, vien gramatiką teks graužti dienų dienas, kad bent apgraibomis  galėčiau nardyti naujienų failuose. Pabandyk jei ne kvailys savo girgždančius kaulus lankstyti kaip liežuvį.
Aš. Aš kreivas, bet labai nesigilinkim.
Tu. Nepyk, jei pilšvą debesį vadinsiu tavimi.
Jis. Tai mano nesenas kompas.
Ji. Svajonė romantikui. Ji – viltis. Tai stiklo šukė mano galvoje.
Mes žaidžiame.
Jūs. Ilsitės.
Jie. Svetimi. Jie aršūs ir greiti. Plokštieji.
Jos. Laukiamos.
Niekad iki šiol man neprireikė bendrinės kalbos, nors kompo klavitūra su raidžių ženklais viliojo ir gundė.

Esamasis laikas. Vienaskaitos vardininko linksnis.
Kol kas šnekuosi vien su savimi, įkyriai valkiodamas savo pirmąjį asmenį. Aš mokausi rašyti ir siekiu prakalbinti iš pradžių bent mašiną, o jau tada gal prabilsiu ir į tave. Kad toli nenuklysčiau, iškart viską sudėlioju į savo vietas: aš gimiau kreivas ir debilas nuo gimimo. Nejuokauju.
Būtojo laiko šauksmininkas.
Po velnių, 20 metų jie darė su manim laboratorinius bandymus, ataskaitose vadinamus mokymu ir lavinimu, ugdymu ir auklėjimu! Ne, tai ne bandymai! Vyko nesibaigiantis eksperimentas su žmogumi – jie ugdė mano asmenybę. Šiurkščiai – kaip sveikiesiems. Be mano valios – aš pats karštai troškau tapti asmenybe, turbūt subręsti, būti atsakingas ir gauti dovanų nemažybinį vardą. Per prievartą – juk niekas man suprantamai taip ir nepasakė, jog esu visiškas debilas su vienintele daugmaž išvystyta mąstymo operacija – palyginimu.

Kirčiavimas. Skyryba. Sakinio dalys.
Gyvenu kamine. Į kurio dugną saulė įšviečia tiktai tris keturias dienas metuose. Žinoma, vien geru oru. Vos kelioms minutėms. Ir tik todėl, kad kaminas kreivas. Nedidelis langas palubėj, bet ne lubose, ir yra tas žvilgsnį apgaunantis kreivumas mano gilioje vienutėje.
Aš įkalintas tarp keturių sodriai geltonos spalvos sienų, kur niekad neišdykauja atspindžiai, nes šios spalvos nemėgsta šešėliai. O langas tiek aukštai, kad užlipus ant stalo ir dar ant kėdės, matyti vien dangus ir debesys. Sakyčiau: netgi“ dangus ir debesys. Tiesų saulės spindulį sugaunu retai, nebent paglostau jį, iškėlęs ranką, šilumą ir džiaugsmą susileisdamas į venas. Tik retsykiais pamatau patį saulės diską. O tų kelių dienų, kai šviesos rutulys atsiduria lango kvadrate, laukiu kaip savojo stebuklo.
Aną dieną man beveik pavyko: sugavau saulę, vos pirmajam spinduliui nukirtus kelias blakstienas, ir nebepaleidau, kol nuviliojau ją į kvadrato vidurį. Trūko visai nedaug. Kad ir kaip stiebiausi ant kėdės bei pakaitomis merkiau akis, švytintis lankas taip ir nepasiekė viršutinės atkarpos. Tačiau ryt poryt tobulas ženklas išsipildys – saulės rutulį įkomponuosiu į kvadratą taip, kad kiekviena jo kraštinė diską liestų keturiuose taškuose. Tai mano ženklas. Ir tik jo sulaukęs, jį nupiešęs, jį švęsdamas aš būnu sveikas. Tampu stiklinis ir ko gero laimingas. Kad tik nelytų.

Atpasakojimas su trupučiu retorikos.
Kiek save gyvą menu, nesu kėlęs kojos iš kambario. Čia peraugau vaikystės žaislus, čia sapnuoju miestą ir geidžiu moters. Čia kažkada atsirado kompas.
Aš atidžiai sekamas. Užtat kasdien sotus.
Jie stebi mane daugybe akių, paslėptų neįtikinamiausiose vietose ir daiktuose – kaip retą gyvūną. Šniukštinėja elgseną, pojūčius, net sapnus, po to apsvaigina nesibaigiantiems pjūviams bei moksliniams bandymams. Nieko blogo, užtai nusilpusį slaugo, prausia, net šluosto užpakalį ir masturbuoja.
Jie fiksuoja kiekvieną mano judesį, o vieną dieną man tai patiks. Pats neišmokęs stebėtis, stebinsiu juos keistu elgesiu bei provokuosiu prieštaringas ataskaitas.
Jie tvarkingai iš debilo konstruoja protagalvį, įsitikinę, jog mano protą dar galima lavinti, jie tiki mano naivumu bei savo mašinomis ir nė neįtaria meluojant. Labai patiklūs sanitarai, jie nenutuokia, kad jau pradėjau slėpti ir koduoti savo mintis. Domiuosi poezija ta prasme.
O kada nors į mano sustiklėjusį kūną švystels supratimas, jog netikiu nei savo atvaizdu, nei širdimi, nei žodžio galia. Supratimas apakins, perskros kiaurai ir nepaliks manyje jokių sakinių. Būsiu laisvas ir net nenorėsiu ištrūkti laisvėn. Netgi ilgėsiuos galvos operacijų, kad smaguriaučiau jų nenuspėjamais poveikiais ir komplikacijomis. Niekas labai nepasikeis, gal išskyrus žinojimą, jog dabar aš pats eksperimentuoju su savimi ir žmonėmis. Bet visa tai turbūt negreit.

Kompas.
Ką kompas? Mane labiau vilioja klaviatūros ženklai. Jis galėjo atsirasti visai neseniai, tarkim prieš ketvertą saulės ženklų, grąžinančių mane į žmones.
Nežinau, kiek kartų bręsdavau nuo gyvulio iki save pažinti pradedančio paauglio, nes po kai kurių operacijų vaikščioti tekdavo mokytis iš pradžių.
Įtariu, kad jie su skalpeliais knaisiojasi dešiniajame mano smegenų pusrutulyje. Arba kairiajame, mat nelabai skiriu. Tie Pavlovo pasekėjai, šventai tikintys mokytojo teiginiu, jog „Absurdas nėra gamtos bruožas. Ir žmogus savo fizinės gyvybės ribose nėra absurdiškas, netgi sistema aukščiausiu lygiu savireguliuojanti, save palaikanti, atsinaujinanti, pataisanti ir net tobulinanti“. Aš jiems viso labo mėsa eksperimentams, žmogiena. Kol kas dar nevalgoma, bet įnirtingai pjaustoma, kepinama ir galbūt  mažais gabaliukais ragaujama.
Apipjausto mano atmintį nuolat: ji belikusi vos kelerių metų ilgumo ir labai jau fragmentiška. Jei ne saulės ženklai, negrįžtamai prarasčiau ir laiko nuovoką. O nubudęs po baltų sapnų, save įkomponuoti erdvėje tiksliau negu į lovą jau nemoku.
Kol kas neišstenėčiau nė šimtadalio to ką pasakiau be interpretuojančio mano pojūčius softo pagalbos. Mintį jaučiu vos pirštų pagalvėlėmis ir ją kantriai fiksuoju man kol kas svetimo raidyno ženklais. Ryt poryt dar atpažinsiu ką parašęs, tai sugrąžins į buvusį įspūdį, tačiau neilgai trukus šitokio prisiminimo džiaugsmas nuslops, ir aš vėl sėdėsiu kaip ožys prieš man nesuprantamus simbolius.
Jei tikėčiau sava atmintimi, kartočiau ir kartočiau darnesnius sąskambius, kol įsiminčiau. Įsimenu dieną dvi, bet užmirštu, rodos visas mano mokymasis tėra debilo saviapgaulė. Arba poeto trumpu protu, fiziškai negalinčio mąstyti, nes tam reiktų bent trupučio atminties, bet vis vien užsispyrusiai koduojančiosavo vizijas šios nakties sapno simboliais.
Išsigimimas mane ir gelbsti: mat sanitarai netgi moderniausiais aparatais neskiria ribų tarp susipynusių kairiojo ir dešiniojo mano pusrutulių. Jie turbūt sulaužė ne vieną skalpelį į paribio randus ir pasiklydo smegenų vingiuose, mano atminčiai dovanojančiuose pusdienį kitą bei netikėtus atradimus, susidūrus vakardienos užuomintėms su kometomis. Aš pats dažnai būnu tuo vingiu, į kurį vėl ir vėl kimba viltis.

Tiesą sakant man būtų visiškai nusispjaut į bet kokį tobulėjimą, jei ne nušvitimai – kuomet tave apakina saulė lange, o jos spinduliai susminga į tamsiausias vietas. Tai skaudina, skaidrina, pavergia. Ir vėliau tuo pačiu buku debilo noru stengdamasis dar ir dar kartą išgyventi stebuklą, patirti malonumą, tiesiog pasitenkinti, tu žengi į save. Kitą dieną vėl lipi ant kėdės, vėl tiksliai komponuoji saulę į lango kvadratą ir dar sykį nušvinti iki stiklinio skaidrumo. Saulė greitai pranyksta, kelias dienas slepiasi už debesų, o kai ji įžvelgia vidun, matai, kad nesiekia viršutinės kvadrato briaunos, nors ji ir apakina tave. Vėliau langas saulės diską pjauna vis daugiau, tu stiebiesi ant pirštų galų, net šokteli paskui jį, ir su trenksmu griūni ant žemės. Vėl lauki pusiaudienio, bet šviesos jau negali pasiekti akimis, todėl dar glamonėji ją kakta bei rankomis, kaskart jas sušildydamas vis mažiau.
Po metų saulė atsigręžusi vėl atkeliauja iki tavo lango...
Kadangi ji retas svečias kamine, o tu jau sergi šia, stipresne už pilvo geidulius liga, gaudai kiekvieną buvusios palaimos atšvaitą savyje. Ir netikėtai atrandi panašius blyksnius! Tarsi kas žybteltų kibirkštimis akyse – kada spaudydamas klaviatūrą, atsitiktinai surenki panašų į aną pasitenkinimą teikiančią ženklų kombinaciją. Šimtus sykių kartoji kad prisimintum, nirtulingai spaudi raides, kol sulauki to kibirkščių lietaus ar bent švysnio. Gal įvyksta kontaktas su užslėpta tavo sąmone – ne tas, didysis, bet vis dėlto viliojantis prie kompo.

Dar užvakar džiaugiausi atpažinęs šviesųjį žodį. Vakar tikėjau supratęs bendriausias sąvokas. O šiandien išradinėju sąskambius, kurie dar ir dar kartą žybteltų vidun.

Dūmas. Dūmai. Dūmuose gimsta visos viltys...

Ir visa gyvastimi seku saulę, laukdamas atogrąžos ir trokšdamas tikrojo pasitenkinimo.

Po pietų reikalausiu cigarečių. Mokysiuos rūkyti...