Stiuardesė vardu Žana

Tomas Jokūbonis
Straipsnių ciklas „Rūkas ir Mažylis“ (III)

Stiuardesė vardu Žana

Garsioji rusiška daina „Stiuardesė vardu Žana“ skamba gal kiek ir pompastiškai, prisimenate ją? Mano pašnekovė Žana sveika ir gyva. Gyvena Vilniuje ir kalbamės su ja „Forto“ kavinėje Algirdo gatvėje. Prisimename„Aerofloto“ laikus. Bet pokalbio tema nelinksma. Klausinėju apie lėktuvo An-24, skridusio reisu Talinas–Ryga–Vilnius, užgrobimą. Žana buvo to lėktuvo palydovė ir gali papasakoti, kas vyko keleivių salone. Vos pakilus iš Talino, prasidėjo įkaitų drama. Vienas iš keleivių, grasindamas susprogdinti lėktuvą, reikalavo keisti skrydžio kursą į Stokholmą. Po ilgo skraidymo virš Baltijos jūros, lėktuvas vis tik nutūpė tada buvusios SSSR teritorijoje. Vykstant šurmuliui diplomatinėse atstovybėse, neatšaukus aliarmo parengties Švedijos priešlėktuvinės gynybos eskadrilėse, bei keliuose kitų valstybių lėktuvnešiuose, Maskvai buvo leista spręsti problemą pagal taisykles, galiojusias po geležine uždanga. Apie tai kas vyko toliau visos pasaulio naujienų agentūros, be abejo, buvo įgaliotos tylėti.

– Žana, Tu tikriausiai skaitei Džeko Londono apsakymą „Tikėjimas žmogumi“? Tą, kur pasiturintis aukso ieškotojas susituokė su pirma pasitaikiusia negražia indėne po to, kai perskaitė laikraštyje, kad jo draugas vedė jo mylimą moterį. Paaiškėjo, jog tai buvo spaudos klaida, o kitas numeris, kuriame buvo spausdinamas redakcijos atsiprašymas, Aliaskos, deja, nepasiekė...

– Tu ką, rimtai?

– Na negi aš pradėsiu mūsų pokalbį kaip koks senas anų laikų specialiųjų tarnybų viršininkas: „Ponia Žana, Jūs tada pasižadėjote, štai Jūsų parašas… Prisiekėte tylėti. Dabar, suprantate, kiti laikai. Jūsų prisiminimai tikrai padėtų  šiandieninėje kovoje su aviaciniu terorizmu... “
– Tai kad aš iškart viską išplepėjau – draugams, kaimynėms...
– Aš specialiai nesidomėjau įvykio detalėmis, tik metus patikslinau. 1986-ieji. Įsivaizduoju tada tavo gyvenimą: maistelis, vystyklai, vaikų darželis… – kažkas prižiūri vaikus, o mama skuba į darbą...
– Tai įvyko spalio mėnesį. Namo grįžau po kokių trijų parų. Prie durų dar kartą išsiverkiau. Vyras prižiūrėjo dukrytę... Jis vis skambino man į darbą, o kitame laido gale sausas geležinis balsas kartojo: „Reisas užlaikomas, reisas užlaikomas... “ Atvirai pasakius, gaila, kad tada niekas mano šeima nepasirūpino. Ant kojų buvo sukilę visi, bet negi tik todėl, kad dėl savo skūros drebėjo. Ar sunku buvo ištarti bent kelis žodžius: „Mamytė liko gyva. Atsiprašome už tai, kas atsitiko“. Kaip aš tada atrodžiau – mamytė, po kelių parų sugrįžusi! Ir ne iš teatro... Aš išvis neturėjau skristi tuo reisu! Jau seniausiai skraidžiau su Tu-134A ir buvau tos įgulos rezerve. Gal dėl kažkokios planavimo klaidos ar todėl, kad skristi paskirta įgula neatvyko… O An-24 rezervas budėjo be stiuardesės. Tiksliai neprisimenu, jau daug metų buvau skraidžiusi...
– O kas buvo antra stiuardesė?
– Kokia antra? Tai buvo An-24! Trisdešimt du keleiviai ir aš viena, kaip tramvajaus vagono konduktorė.
– O kas buvo užgrobėjas – estas, latvis?
– Rusas, tikrų tikriausias rusas. Maskvos apskrities priešgaisrinės apsaugos inspektorius.
– Tai ką, aš net negaliu parašyti, kad vyrukas tada bėgo iš sojuzo nesilaikydamas „Baltijos kelio“ taisyklių?..
– Negali. Visai kiti tikslai ir argumentai. Žemas vyras ir aukšta daili bendrakeleivė –supermodelis. Vėliau teismas įrodė, kad tai ji viską suplanavo... geresniam gyvenimui!
– Kas šturmavo lėktuvą? Paprastas OMON'as, ar Maskvos specsnazas „Alfa“?
– Užgrobėjas navigacinių žinių turėjo, bet lėktuvo konstrukcijos neišmanė – tikras avinas buvo. Nepatikėsi, apsidairyti OMON'as pas mus atėjo pro lėktuvo pilotų kabiną! Vienas apsimetė borto mechaniku, o aš – sena pažįstama. „Kaip jūs ten laikotės? “, – draugiškai klausiau. Tada tikrai nieko nebijojau. Negalvojau apie nieką. Kirbėjo tik paprasta ir aiški mintis: jeigu bomba driokstels, viskas į skutelius išlakstys, o gal nesprogs… Įsivaizduok, aš net negalvojau apie vaikus. Atrodė, kad gyvenime viskas gražiai praėjo... Dėl profesinių detalių galvos irgi nesukau. Visos tos smulkmenos – bomba, sprogimo banga, atviros durys, lėktuvo įranga, kalbos… – tai atrodė paprasta kasdienybė.
– Dėl šturmo grupės klausiu tik dėl to, kad bent kiek įsivaizduočiau, kaip viskas vyko. Pagal programą „Nabat“ mums, pilotams, Minske rodydavo spalvotus filmus. Na žinai, akrobatai, pralendantys pro „rakto skylutę“, liliputai, galintys persirengti vaikais... (Pravartu buvo jų veidus pažinti.) Maždaug kada jie pradėjo apie lėktuvą šmirinėti?
– Klausyk, tas „Nabat“... Mes, draugės, dar ir dabar pasišnekam... Lėktuvo užgrobimas ir tada buvo tiesioginis nusikaltimas žmonijai, o mes privalėjom bet kokia kaina tūpti SSSR teritorijoje. Kiek žmonių žuvo per visus tuos atvejus... Nesuprantu, negi tada nepakako tarptautinio susitarimo dėl lėktuvų nuvarinėtojų grąžinimo... Ar tu dar dirbai „Aeroflote“, kai kartą visi sutarėm, kad jeigu ką, tai ginklus į šalį ir skrendam ten, kur liepia...?
– Atsimenu. Po Tbilisio įvykio. Bet vėliau, kai dirbau su aukštesniais tų laikų aviacijos sluoksniais, supratau, kad ne „blogas“ susitarimo tekstas buvo priežastis, kuo „slaptai“ įtikinėjo mus zampolitai. Vakarai gynė savus interesus. SSSR pilotas, nežinodamas anglų kalbos, neturėdamas žemėlapių, aerodromų schemų, na ir dar su įremtu į smilkinį šautuvu, labai lengvai galėjo pribarstyti „tarybinių lagaminų“ likučių Paryžiaus priemiesčiuose... Todėl kiekvieną nuklydusį lėktuvą pasitikdavo naikintuvai. Juk daug kas galėjo aiškinti: „Štai čia aš, nusivaręs bombonešį, bėgu į jūsų nuostabią šalį... “ Tarsi ten tik ir lauktų jų išskėstomis rankomis ir skubiai spręstų pilietybės problemas...
– O tu nesikeiti...
– Palauk, susipainiojau, apie ką mes čia kalbėjome?..
– Mes paprasčiausiai bare geriame alų. Ir ne tu man, o aš tau pasakoju...
– Minėjai, jis navigaciją išmanė...
– Na taip. Kai jis pasakė „Stokholmas“, aš atšokau taip paraudusi, kad visi po to pasakojo, jog atrodžiau taip, lyg jis būtų pasakęs kažką ypatingai gašlaus. Antras rimtas sakinys, kai jau po trijų valandų nutūpėme vėl Estijoje, buvo toks: „Neskridom pagal Saulę, skrisime pagal Mėnulį“. Tai buvo tik maždaug antra valanda dienos. Jis buvo pasiruošęs situaciją valdyti iki tamsos. Bet lėktuvo konstrukcija jam buvo „iki lemputės“. Rodydamas į duris salono priekyje, nesakė, kad tai durys į pilotų kabiną. Lėktuve An-24 iki jų dar yra bagažinė ir antros (krovininės) durys į išorę. Pasakė trumpai: „Pro šias duris niekas neturi praeiti“. Nevykdymas bet kurio nurodymo, net ir nekaltai užsimiršus, – sprogimas be jokio įspėjimo. Laikė apsikabinęs tą savo krepšį ir nejudėjo iš vietos. Neliks krepšio jo rankose – sprogimas nebeišvengiamas. „Žemė“, kai dar buvome ore, pranešė, kad jis neturi jokios bombos ir jokio kito ginklo. Bet man tai buvo pasakyta ne iš karto – geriau jau įtampa, nei lūkestis dar nelaimėtos pergalės. Analitikai tomis valandomis, kaip sakoma rusiškai, žiūrėjo „v korine“ (į šaknį). Jiems iškart tapo žinomas užgrobėjo charakteris, fizinės galimybės, ankstesni gyvenimo sprendimai, akių spalva, svoris, močiutės pomėgiai ir šuns vardas… Taip pat galimi ryšiai ir gal net tų laikų blatas. Matyt, įtarimas dėl galimo sprogimo buvo rimtas, nes Talino OMON'ui buvo uždrausta šturmuoti, atskrido Maskvos „berniukai“.
– Ir vis tik, Žana, tavo jausmai tuo metu, mintys...
– Tomai, gyvenimas nėra kino filmas, o SSSR karinių oro pajėgų bazė Estijoje tikrai nebuvo Holivudas. Aš tikrai nesitikėjau susitikti nei su Briusu Viliu, nei su Silvestru Stalone. Kai aplink lėktuvą ėmė šmirinėti OMON'as, žinojau, kad bus daug ašarinių dujų. Bet aš negalėjau nusivalyti makiažo – būčiau išsidavusi… Maskvos specsnazo sraigtasparnis nusileido taip, kad mes jį matytume. Nereikėjo pažinoti, kas iš jo išlipo: atomazgos skaitliukas pradėjo suktis vis greičiau. Šiurpulys krėtė… Jau buvo „nusėdę“ lėktuvo akumuliatoriai. Ryšio – jokio. Vėliau kalbėjo, kad net juodosios dėžės juosta vos vos sukosi. Užgrobikas, aišku, nervinosi, pradėjo skubinti vykdyti reikalavimus, klausinėjo, kas čia tokie atskrido. Atsakiau piktai, nesikeldama nuo kėdės: „Patylėk minutę, imsiu aš dabar ir bėgsiu klausti „labas, iš kur būsite, gal galite padėti, čia vienas iš mūsų nori į Stokholmą“. Ką, nematai, kad mano „batareika“ pasibaigė? “ Tačiau persvara buvo jo pusėje. Lėktuve liko 12 keleivių, jie negalėjo lengvai judėti, galvojo apie bendrą likimą, turbūt mirtį. Jų man labiausiai buvo gaila.
– Dvylika iš 32? Kaip kiti sugebėjo išlipti?
– Derybos, apgaulė, sukčiavimas. Kaip Kalvarijų turgus. Bet dalykas rimtas buvo – tarptautinis aviacinis terorizmas! Reikėjo kuro. O iš kur aš jo karinėje bazėje galėjau paimti? Derantis visa tai labai brangiai kainuoja… Aš ką, panaši į kokią nors dešovkę?
– Tai ką, buvo ir smagių akimirkų?
– Tu nebuvai tame „Aerofloto“ susirinkime, kur aš visa tai turėjau papasakoti? Tada sakiau, kad nešiojau maišeliuose išpilti jo šlapimą. Jis pats nejudėjo iš vietos. Bet tualetas jam mažai rūpėjo. Daug keleivių iš ten nesugrįždavo. Jis nedraudė šnabždėtis. Visi manęs klausdavo, kiek ten būti, grįžti su pakeltomis ar ištiestomis rankomis. O aš kiekvienam: „Tu ką, durnas? Nori čia sėdėti? “ Daugelis išėjo pro galines duris net neužsukę į tualetą. Buvo du kariškiai, vis klausė manęs, ką daryti, ką daryti, kai ateis OMON'as. Sakiau, tik gulti ant grindų suglaustom rankom ir kojom, ir jokių pamojavimų „aš savas“ arba „aš už jus“. OMON'as juk – kaulalaužiai, tik iš kaulų traškesio savus ir svetimus atpažįsta. Bus su kaukėm ir suodžiuose išteptom rankom – visą likusį gyvenimą liks paslaptimi, kuris suluošino...
Aš buvau pagrindinė įkaitė. Kiti jam nebuvo labai reikalingi. Įsivaizduoji, tas netikras borto mechanikas atėjęs tyliai manęs paklausė, kaip pas mus atsidarinėja durys, o aš nesupratau to kaip metaforos, žiūrėjau kaip į buką milicininką. Jis tik norėjo paklausti, kaip pavyksta netikėtai išleisti žmones.
– Kaip išėjo kiti?
– Prisiekiu, aš tada nieko nenutuokiau apie užgrobėjo profesiją. Kai jau tikrai nebebuvo išeities, kaip tik pilti kurą į lėktuvą, guliausi lavonu: „Daryk ką nori, kol lėktuve keleiviai, jokio kuro pylimo. Žudyk, sprogdink, prievartauk, varom kartu kur tik nori, bet kol keleiviai neišlips –cisterna neprivažiuos... “ Na kur jis, gaisrininkas, dar gyvenime matė moterį, taip aistringai mylinčią priešgaisrinės saugos reikalavimus... Žmonės išlipo. Aš aiškiai girdėjau, kad privažiavusi cisterna tuščia, o jis buvo pavargęs ir, matyt, neišgirdo. Gal tik mano klausa tokia – tiek metų girdėjau degalus vežančių mašinų gaudesį… Be to, ir vairuotojai buvo ne tepaluoti „diedukai“. Iš veidų matėsi, kad visi su „aukštaisiais“... žudikų išsilavinimais. „Dabar pilsim į lėktuvą kurą“, – iškilmingai pasakiau ir žengiau pilotų kabinos link. Kaip sapne suvokiau, kad pilotų kabina tuščia. Na kaip čia pasakius, visai kitas jausmas, kai joje būna lakūnai. Dešiniau – praviros bagažinės durys. Vidinis balsas pašnibždėjo: „Žana, dabar Tavo eilė... “ Ėjau pasitempusi pro pravirą bagažinės liuką. Kažkoks krovinys, kažkokios kartoninės dėžės... Operaciją ruošę vyrai numanė, kad tos dekoracijos bus reikalingos – iššokau. Na, o ten mane jau apkabino augaloti gelbėtojai...
– Tai viskas baigėsi be šturmo?
– Nemačiau, bet jis netrukus pasidavė. Ką jam veikti tuščiame lėktuve? Gelbėtojo glėbyje aš turėjau teisę išsiverkti. Juk buvau auka, įkaitas. Devynias ar dešimt valandų buvau įsitempusi artistė, apgavikė ir pagaliau likau tik moteris...
–  Bet, Žana, tu pati paminėjai „bet kokia kaina“. Ar neatmeti galimybės, kad jeigu nebūtum pajutus, jog pilotų kabina tuščia, jeigu nustebusiu veidu būtum atsisukusi į užgrobėją… Tą akimirką, kol jis dar nebūtų sugriebęs tavęs už plaukų, galėjo nuskambėti balsas snaiperio ausinėse: „Taikinys – palydovė, neturim kitos išeities. Ugnis“. Jis būtų likęs tuščiame lėktuve be įkaitų, kaip ir buvo suplanuota. O daina „Stiuardesė Žana“ skambėtų visai kitaip…
– Na, klausimas gal ir neskamba taip kvailai, kaip, pavyzdžiui, spaudoje pasitaikantys „Ar privalo avialinijų palydovės dėvėti liemenukus? “ Nežinau. Beveik devyniolika metų praėjo.
–  Paklausiu ūkiškiau. Ar kuri nors aviakompanija nesiūlo tau specialaus darbo? Na, tiesiog „paprastu talismanu“?
– Kam taip sudėtingai ir mistiškai? Parodyk man milijoną keleivių. Po to, kas įvyko, aš ir taip pasakysiu: „Va, šitas – apsisprendęs teroristas“.
– Tikiu, Žana. Jei kas organizuotų paprastą susitikimą su jaunais lakūnais arba šių dienų saugumiečiais pakalbėti užgrobimo temomis, ar ateitum?
– Taip. Ateičiau. Aš jūsų visų labai pasiilgau.
- Ką dar paklausti apie Džeką Londoną?
- Džekas, Londonas. Labai gražiai skamba. Keli žodžiai, o gyvenimo džiaugsmo juose daug daugiau.