Kai koją susikrauni tu ant kojos
ir kavai plaukiant praveri armoniką,
burnos klavišai sopranu sugroja
ir braunasi į mano elektroniką.
Išspjauni šimtąkart girdėtą frazę
ir kėsiniesi išmintim į talentą.
Suvaidini paklydusią ekstazėj,
bet nepažintą, tartum kavą balintą.
Padarius pauzę, lyžteli tu pirštą,
atrodo, tuoj kalbėsi apie kulinariją.
Akim į akį šauni, vyzdy niršti.
kad norisi man sprukt į seminariją.
Dairais į laikrodį, cituoji Širvį,
o lūpom šokdini mieguistas furijas.
Tai atkasi, tai vėl kiši į žemę kirvį
ir nukreipi kovot plikas centurijas
Užtrauki dūmą, lyg užtrauktum sceną,
Meti atakon žvilgsnių artileriją
Gali tu mano regai įvaryt gangreną,
iščiulpti visą ego per arteriją.
Matai mane, o gal kiaurai pro sieną.
Prisigeriu aš tavo astrologijos -
lape kvepi, bet nepaslėpsi hienos,
ir neužkeiksi mano mitologijos.
Užtemdei stalo žvakę, mano protą,
minervomis suraizgiojai Jupiterį.
Kavažodžiais kvieti į ešafotą
nuvainikuot Olimpe mano riterį.
Žinoki, jei pakėlei mano ginklą,
tu įžengei į orgijų respubliką,
kurioj kava sudvejintą paminklą
uždengsim girta mistika nuo publikos.