Budėjimas

Atsibundu naktį ir galvoju: ar kas nemiega? Ne, ne sargai, ne budinčios tarnybos ir, žinoma, ne tie, kuriuos kankina nemiga. Šiaip, miegapeliai. Tie, kurie temstant visuomet eina gulti, kad ryte būtų žvalūs ir galėtų užsiiminėti savo veikla. O, yra! Kitoje žemės pusėje. Nesvarbu, kad pas juos diena, kad saulė aukštai aukštai. Jie nemiega, nes ten, už jūrų marių, kiti miega.
Žmonės pasidalijo perpus nė neįtardami, kad saugumo sumetimais budi. Juk kas bus, kai visi užmigs, gal ką svarbaus pražiūrės ir nebus, apie ką papasakoti kitiems. O jei dar kas nors ir atsitiks baisaus… cha, kas gali atsitikti baisaus, kai visi miega? Nieko. Ir viskas.
Yra juk lunatikų, yra Saulė, Mėnulis, Marsas, Merkurijus, yra Plutonas, Saturnas, yra dar nežinia kiek planetų, kiek žvaigždžių, kurie bet kada gali iškrėsti kvailystę. Be to, žmonėms padeda šunys. Šie, žiopliai, visko bijo. Padeda ir vėjas, šaltis, karštis, kaskart primindami apie save: tai papučia per daug, tai per šalta, - baisu, kad nenustiptum kur, tai taip karšta, - žiūrėk, kad neišsilydytum kaip vanilinis varškės sūrelis. Įvykių mišrainė, iškyrus dvidešimt penktą valandą.
Usonifuras sargauja taip pat. Miegodamas. Jis miega ir seka sapnus, kad neprasnaustų akimirkų, kad rytoj mums paporintų apie tuos pačius budėjimus. Juk vis dėlto Ji sukasi.
Budėjimas yra jėga! Pastebėkite balandžius ryte. Viena tikrai pamatysite: rytais balandžiai nesižvalgo į šonus, o žiūri į vieną tašką it stabo ištikti, nė krust.