Tarnas

Seni ir nauji vėjai


    Vėsi žemė, ant kurios ištiesiau nugarą, atrodė lyg didelis sraigtas, sukantis visas krentančias žvaigždes, visą dangaus skliautą. Netolimas rytas visai neviliojo žmogaus bendraujančio su gamta. Rytas… Girdisi svetimšalių žingsniai, tokie skubantys ir drebantys nuo šalčio, skleidžiamo to paties ankstyvo ryto. Man šilta, nes žinau, kad diena bus graži, nors ir nežinau, kur eisiu ir ką darysiu su savo nualintu kūnu šiandien. Turbūt alinsiu jį ir toliau.
    Dar vakar buvau skrajojantis ir skraidinantis kitus pakeleivius laisvamanis. Juo būsiu ir toliau, nes asmenybės pakeisti neįmanoma, bet nebeįsileisiu svetimkūnių į savo svajas. Šiame beprotiškame pasaulyje užsidarysiu vienas, užsirakinsiu iš vidinės pusės, raktą atiduosiu savo alkstančiam skrandžiui. Besivaišindamas vienatvės vaisiais, klajosiu po lygumas ir galvosiu apie Dievą. Gliaudysiu riešutą, nuskintą nuo beorės erdvės. Man bus gera, velnioniškai pasisotinsiu, gal net sprogsiu iš malonumo. Bet galų gale vis tiek iššoksiu pro svajų langą, tačiau grižti ten nebegalėsiu, nes durys nebe man, aš jų nevertas.
    Rytoj mano būtis persikels į traukinį – išvyksiu.
    Štai tas mano išsigelbėjimas. Aš jau viduje. Kaire ranka spaudžiu lagaminą, kuriame viskas, ko neišleidau vėjais per savo gyvenimą: trečdalis buteliuko rašalo, saujelė sukietėjusio smėlio (jis įgavo šuns letenos formą), seni džinsai su prakirptais galais. Galvoje skamba rokenrolas. Keliauju savo valia į šviesą miesto, palikęs gamtą ir savo širdį, bet tai nėra svarbu. Svarbiausia, kad dar sugebu kvėpuoti, ko kiti nemoka, pavyzdžiui, negyvėliai. Tai, žinoma, labai grubus pavyzdys, tačiau tikrai realus. Taigi traukinys. Tas jo dinamiškumas mane įjungia į veiksmą: stebiu besikeičiančius vaizdus, o tuo tarpu oda eina stambūs šiurpuliai, lyg pats būčiau bėgių dalis, ar savižudis, prie jos prisirišęs.
    Bijau likti vienas ilgame kelyje, be dvasios draugų. Negaliu, nes esu toks silpnas, kad papūtęs vėjelis mane perskrodžia kiaurai, nors vilkiu kailinius.

    Tokia gyvenimo pradžia – mano gyvenimo pradžia, kurio aš taip nebevadinu – gyvenimu – man priimtiniau jį vadinti kraujo ratu, srūvančio per linksmuolių, nieko neįtariančių galvas, prigrūstas gražaus šlamšto, kuris, beje, nėra tikras. Parduotas gyvenimas, tačiau kam? Turbūt žinau – sau . Kažkada pardaviau sau gyvenimą, kad po to galėčiau jį vartoti . Dabar atėjo tas metas, kai reikia atsiimti tau priklausančius daiktus: rūbus, maistą, meilę, neapykantą, kerštą, smarvę, prakaitą, mirties baimę, mirtį, visą sumautą tavo dvasišką turtą. Velniop aš tapau vartotoju, kuris kenkia tiekėjams, išperoms aukštesniems už mus, prakeiktus žemės vaikus. Cha, nuoširdus “cha”, nes kitaip nebūtų buvęs ištartas. Duokit kibirą ironijos ir aš užliesiu jo turiniu visas “perfectum” personas, dainuojančias pergalingas giesmes. Lagamine pajutau krabždesį, primenantį kiaulės spiegimą ir susimąsčiau apie kaimą. Aš, nelaimėlis su lagaminu rankose, kažkada kvėpavau alyvų vėsa, ir augančios gėlės tyrumu. Žaidžiau likimu, tapau ponas “viskas”. Ir nelauktai mano galva priėmė informacija ir aš ją įvaldžiau: viskas sugriuvo į šipulius. Viskas pakibo ore ties nuplikusios pušies viršūne. Jei ieškote manęs, tai dabar tai viena tų vietų, kur ir rasite. Požymiai: kiaulės akys, avies galva, žmogaus kūnas, o plaukai susodinti iš po sudegusiu namu rastų žolių. Neišsigąskite, blogiausia, ką jums galiu padaryti, tai atimti sielos ramybę, kuri neesminis veiksnys, norint išgyventi, ypač gyvuliam, visai kaip jūs.

    Praėjo daug metų, suaugau su medžiu, tapau jo dalimi, broliu ar seserimi – pats nežinau, bet man buvo gera ir saldu. Aš turėjau artimą savo, turėjau jį po daugelio tuštybėje praleistų metų tik su savimi ir su savo purvinu vidumi. Net būdamas arti jūros ar šniokščiančio upelio, negalėjau įžvelgti grožio, laisvės ir laimės atspindžių tyrame vandenyje, pamirštame plūduriuojančios civilizacijos. Dabar vėl gyvenu, tiksliau augu viršun, į šviesą ar į tamsą (priklauso nuo dangaus skliauto būklės) .
    Kažin ar benorėčiau egzistuoti tokioje erdvėje, kokioje buvau prieš daugelį metų – destrukcijų ir praradimų prisotintoje erdvėje. Nesvarbūs tapo (nors niekada ir nebuvo) jokie kaklaryšiai ar padlaižiavimas kokioms nors apgailėtinoms žiurkių iškamšų nevertiems padarams, nežinantiems ir siekiantiems sužinoti, kas bus, kai nebus nieko. Velniop – šaukdavo mano vidus, ramiai – atsakydavo išorinis siluetas, klaidžiojantis tarp gausybės kambarių durų ir nerasdamas pažymėtų Rafaelio ženklu, savo vardo ženklu. Taigi kiekvienam savo reikia iškęsti tarp šių kvailiojančių sienų, prikaišiotų popierinių laimės žiburių ir apdulkėjusių filosofijos knygų, kurių turinys taip išblukęs, kad jame nebėra nei lašelio kažkada užrašytos prasmingos raidės prasmingame žodyje ženklo. Ir pagaliau labirinto principu išdėliotas takelis veda į karčią nežinią ir dvokia sumindytu pakrantės smėliu. Nesakau, kad jis jau prarado pirmykštę išvaizdą, tačiau paprasčiausiai nebėra smėlis, o dar vienas materijos vienetas, paliestas žmogystos (cha, juk manęs).

    Kita civilizacijų diena prasidėjo dar niūriau nei tikėjaus prieš tai, prieš ateinant tam sielos badui ir keršto troškimui, kuris nori nenori varo į neviltį, įvelka į tokį audinį, kuris nepriklausomai nuo norų ar nusistatymo vis tiek nubloškia į smirdintį dugną, kuriame nėra išsigelbėjimo nei žmogui, nei jo siluetui, o tuo labiau nebetikinčiam, kad kita išaušusi diena nugriebs visą karčią grietinėlę nuo gyvenimo tėkmės, nebejudančios į priekį tik dėl to, kad upėje atsirado daug teršalų ir dulkių, nebepasitenkinančių paprastomis buities – nuobodybės skraistėmis.
    Ir štai besmilkstant paskutinės cigaretės dūmui pagalvojau, kad turėčiau ką nors naudingo nuveikti, kol nuo mano galvos nenuslinko ir paskutinis plaukas, dvokiantis kalėjimu ir ilgamete nelaisve, kuri nori nenori verčia galvoti apie kančios vertę, apie tarnavimą vertybėms ir nusistovėjusį visuomenės brutalumą. Kantrybė vienintelis mano ginklas, ant kurio vamzdžio rūdys dar labai nežymiai matomos, kuris nuolat padovanoja man šypsnį, kai pasidaro liūdna ar baisiai graudu. Ne, neverkiu niekada, net tada, kai sunkvežimis pervažiuoja man galvą, ar katė nukanda ausį. Fizinis skausmas nėra tas, veiksnys, kuris verčia mane galvoti apie savižudybę. Hm, be to esu tarnas, tiksliau buvau juo, o tai beveik tas pats, kas būti vergu šiuolaikinėje visuomenėje. Taip prašnekėjau tuščiai, begalę žodžių paleidau vėjais ir nė vienas jų nepranešė jums, kad prieš daugelį metų tarnavau vienam poniūkščiui dabar jau negyvėliu virtusiam (visai kaip ir aš).

Istorija

    Taigi seniai, labai seniai būdavo vakarai, kai mudu su ponu susėsdavome į minkštus fotelius ir raikydami šviežią duoną, diskutuodavome apie gyvenimo prasmę, karštą šokoladą, nykstančius gyvūnus ir jaunystės metus. Žodžiu aptardavome viską, tik niekada neliesdavome temų, susijusių su moterimis. Tiesą pasakius, man buvo visvien – tai skaudino tik šeimininką. Jo rudos ir nenuspėjamos akys visada tapdavo pragariškai raudonos, kai išvysdavo moterį. Nemanau, kad taip pasireikšdavo jo antifeministinis požiūris. Atvirkščiai, giliai viduje jis buvo išsiilgęs moteriškos draugijos, švelnių žodžių, apkabinimų, bučinių… Tačiau ir amžius, ir nenugalimas principingumas darė savo.
    Nors mes šnekėdavomės kaip lygus su lygiu, manęs, apskurdusio tarno, jis nelaikė nei draugu, nei savo patikėtiniu. Niekada nesupratau, kodėl vienišumas taip prie jo prilipo, kad sunaikino visą gyvenimo džiaugsmą. Koks tada vienišas jaučiausi… Kokios nepaprastos depresijos bangos tuomet mane lankydavo ir versdavo save niekinti ne tik pono, bet ir likimo akivaizdoje. Nenorėjau savęs sužeisti, bet jeigu būčiau galėjęs plikomis rankomis išrauti sau iš krūtinės širdį tikrai būčiau taip ir padaręs, nes knietėjo suskaičiuoti visas suaižėjusias rieves joje. Tebūsiu prakeiktas, bet šitos įsirėžusios atžymos nė kiek nekėlė džiugių prisiminimų, bet priminė tas kreivas, kaip ir jos pačios, akimirkas. Galiu ant pirštų suskaičiuoti savo šypsenas. Turiu galvoje tikras šypsenas, kurios išsiveržė tiesiai iš mano dvasios užkaborių.
    Kiekvieną rytą, šuniui pradėjus loti (jis lodavo ant arklių, važiuojančių į turgų), būdavau pasiruošęs išlydėti poną miestan. Kai vilkdavau kailinius ant jo suskretusio kūno, mąstydavau apie tai, kada grįšim iš miesto, nes tada nebereikės rūpintis niekuo – šeimininkas guls popietinio miego, kuris truks iki vėlaus vakaro, o jau tada mes sėdėsim ir vėl diskutuosim apie viską, tik ne apie moteris. Kiekvieną pašnekesį atidžiai stebėjau poną ir mačiau blėstantį entuziazmą jo siluete. Taip, siluete, nes kūno, tokio, koks įprastas visems žemės gyventojams, jis nebeturėjo. Ar galima būtų pavadinti fizine struktūra pro skildinėjančią odą lendančius kaulus? Nebuvo man svarbi ta jo išvaizda, kitaip ir nebūtų šitos istorijos, tačiau jinai svarbi buvo aplinkiniams, o ypač moterims. Pats padariau tokią išvadą, nes vyras, pagal amžių dar buvo pačiame jėgų žydėjime, ką tik įžengęs į penktąją dešimtį, nekentė moterų, nes neatsirado nė vienos, net už pinigus norėjusios praleisti su juo laiką. Labai svarbu nelaimėje turėti draugą, į kurį būtų galima atsiremti, ko ir reikėjo manajam ponui. Gaila, kad tokiu negalėjau tapti aš pats, nes kaip minėjau, buvau tik tarnas, galėjęs atnešti puodelį arbatos ar pafilosuofuoti su savuoju darbdaviu.
    Taip ir lėkė gyvenimas prarajon – tiek man, tiek ir ponui, tiek ir visiems namams, kuriuose mes trunijome, kuriems taip pat įgriso ta nūdiena, kaip ir mums. Likimą gaubė apšerkšnijusi žiemos skraistė. Artinosi žiema.
Regėjimas

    Vieną šaltą naktį susapnavau sapną. Išvydau kraujuotas kojas, kurios man priminė šeimininką (tiksliau tradiciją, kai vakarais tarnaitė mazgodavo jo kojas, nutrintas pasivaikščiojimų po miestą). Taigi jos buvo įsmigusios į dangaus skliautą, o aš stengiausi jas traukti, tačiau vis sparčiau ir sparčiau bėgo nuo manęs, nyko iš akių kraujo pėdsakai, nudažė visą dangų ir išdaužė viską aplinkui, dangus didžiulėm skiltim krito ant manęs… Atsibudau ir neradau nieko panašaus, nors keletą akimirkų ir rodės, kad  žalios kambario sienos rausta. Ir kitą rytą, ir vakarą nuo manęs neatstojo keista nuojauta, kad kur tik eičiau, ten mane seka šešėliai, norintys kažką pranešti, kažką svarbaus ir kas galėtų įsiskverbti giliai mano širdin. Net neabejojau, kad tai kažkaip susiję su šeimininku, nes diena iš  dienos jis blogo ir blogo, neatsakydamas į mano klausimus apie gyvenimą, kaip anksčiau. Mes tolome vienas nuo kito ir kai buvome toliau nei bet kada anksčiau, kažkas privertė susiprasti vieną iš mudviejų, net sunku pasakyti kurį. Mes susitikome koridoriuje, kai nešiau arbatą jam į lovą. Tai buvo taip netikėta, kad išlaisčiau pusę puodelio ant brangaus egiptietiško kilimo. Priėjęs prie manęs, vos girdimu balsu šeimininkas tarė:
- Aš tau niekad nesu sakęs, koks esi man brangus, Rafaeli (jau seniai negirdėjau nieko mane šaukiant vardu). Niekas kitas taip nepalaikė mano gyvybės, kaip tavo išmintis ir nuolatinė ramybė, kuri ir dabar skleidžiasi po koridorių. Sakau tai atvirai, nė kiek neperdėdamas. Kaip galėjo, toks žmogus kaip tu, tapti tokio niekingo pono kaip aš tarnu.?
- Na nereikia, šeimininke, nesu aš joks išskirtinis… Tiesiog kartais randame bendrą kalbą ir tiek. Be to…
- O kaip kitaip galima paaiškinti tavo žingeidumą, jeigu ne tavo išskirtinumu bent iš tave supančios aplinkos? O kaip tu paaiškinsi savo sugebėjimą įtikti kiekvienam – ir senam, ir mažam, ir tokiems kaip aš?
Po šitų vyriškio žodžių susimąsčiau ir mes ilgokai stovėjome tyloje, nematydami vienas kito. Jis buvo paskendęs savyje, o aš ieškojau naujų išgyvenimų savyje, naujo patyrimo, kuris jau po truputį skverbėsi į mane. Jutau, kaip bent jau akimirkai tampu atskiras nuo visų šių namų individas. Nuostabus dalykas.  Taip tai laisvė.
- TU ESI TAS VIENINTELIS MANO SIELOS DRAUGAS, RAFAELI, - štai žodžiai, kurie mane nukėlė į padanges. Giliai viduje žinojau, kad ponas gerokai persistengė tai sakydamas, tačiau mano savimeilė buvo patenkinta.
- TU MANO VIENINTELIS UŽTARĖJAS, RAFAELI!
Mes abu kvatojome lyg išprotėję, nežinodami, kas, kur ir kada mus nuvedė prie šio tuščio juoko. Svarbiausia, kad pagaliau aplankė palaimos akimirka, ne tiek mane, kiek mano vargšą poną – niekada nemačiau jo taip nuoširdžiai džiaugiantis. Ir moterys prarado tą neįkainojąmą ir nepasiekiamą vertę. Ir rojus pats atėjo pas mus.

Pragariško gražumo dienos

    Iš tiesų nebuvo nė dienos, kad žmonės neapkalbinėtų mūsų namų, dienos, kad būtume palikti ramybėje. Tačiau prie visko priprantama ir tai jokia paslaptis. Aš nebuvau tas, kuris nesidomėjo moterimis. Buvau jaunas, buvau linksmas, buvau ne toks savikritiškas ir rūpestingas, kokiu tuomet man reikėjo būti. Skirtingai nei šeimininkas, turėdavau pakankamai galimybių atsidurti moterų draugijoje ir nebūti iš ten išvarytas. Taip, moterims kažkas manyje patiko, nors tikrai nebuvau joks gražuolis (randas ryškiai švietė ant dešiniojo žando). Niekada, jokia moteris manęs nėra užkalbinusi kaip žmogų, galintį padėti, galintį nuraminti, ar tarti protingą žodį. Jos visos kreipdavosi į mane, kaip į kokį nevykusį cirko klouną, nesugebantį nieko, įšskyrus tuščiai, beprasmiškai lėbauti. Tokie bruožai negali būti individualumo rodiklis ir tikrai negali traukti moters, nebent jos nepagrįstą smalsumą.
    Ir vis dėlto buvo viena. Rodosi, kalvio duktė, Margarita. Ji buvo kantri, nuoširdi ir gera man. Tik bėda, kad tokia ji buvo su visais. Buvau tik mažytis sraigtelis tarp visų jos pažinčių. Buvau toks nereikšmingas, koks begali būti vyras moteriai. Neslėpsiu, visą gyvenimą gailėjausi savęs, gailėjaus ir tomis akimirkomis, kai neišdrįsdavau jos paliesti ar intymiau užkalbinti. Matote, ji atrodė tokia brangi, tokia trapi… Tačiau džiaugiausi gyvenimu ir kartais net juokdavausi iš dėkingumo jam. Deja, neužgrūdino likimas taip anskti, kaip reikėjo, ir naivumas nebuvo apleidęs manęs iki tol, kol nusivyliau pirmąja meile, pirmuoju bučiniu, pirmaisiais “tikraisiais” draugais ir pirmuoju savo žingsniu į gyvenimo audrą, į patį jos epicentrą. Pavargau nuo viso to ir vėl pasinėriau į sapnų karalystę…
    Nustojau kristi ar kilti gyvenimo šuliniu. Tiesiog įstrigau kažkokiame plyšyje, tarp dviejų erdvių. Turbūt tada pirmą kartą nuoširdžiai juokiausi iš beprasmybės. Įsivaizduokite: įstrigęs šulinio viduryje vyriokas garsiai kvatojasi. Įdomu kaip tas juokas skamba viršuje? Gal kaip iškreiptas garsas, kurio prasmę dar ir dabar aiškinasi tenykščiai žmonės? O apačioje? Nieko nesuprantu. Aš tikrai nesuprantu esmės. Nustojau galvoti ir apžiūrinėjau apsamanojusius akmenis. Jie buvo tokie realūs, kad net trenkiau sau per veidą – norėjau vėl išvysti poną, namus, žmones… Pabandžiau kristi į apačią, bet atsistojau ant oro, ir žiūrėjau į po kojomis besidriekiančią prarają. Ausyse spengė, bet kažkas, lyg iš galvos centro artėjų jų link. Spragsėjimas, beldimas, dūžis, čaižėjimas ir… kraujas. Visur kraujas, pragariška raudona spalva! Pradėjau kristi, žvalgydamasis aplinkui. Neįžiūrėjau apsamanojusių akmenų – raudona visuma susikoncentravo horizonte.
      Pabudau. Šlapias, sukaitęs, dusdamas šokau iš lovos. Viskas, viskas, viskas, be išimties, siaubingai įtikinamai skendėjo liepsnose. Lyg išprotėjusi ugnis žiūrėjo į mane. Mano kambarys buvo pirmame aukšte, todėl šokti pro langą buvo visai nebloga perspektyva atsikratyti akistatos su mirtimi. Atsidūriau ant kietos žemės per keletą akimirkų. Viskas baigta. Buvo pragariškai šalta. O visas pragariškas reginys šaltį pakeitė karščiu. Aušo nauja pragariška diena.

Sudilęs likimo kaltas

    Kelias, apšarmojęs, subrinkęs nuo tiršto kraujo vedė nežinios link. Išdžiūvusiomis akimis, su lagaminėliu pilnu prisiminimų, traukiau į rytojų. Tik gurgiantis, apsitraukęs alkio gleivėmis skrandis, priminė tiesą, kad vis dar esu, egzistuoju ir nepametu šalikelėje vilties. Bet ar tai tiesa, ar desperatiškas įsitikinimas? Žino tik dievas, Dievas, DIEVAS, DIEVAS! ir aš. Juk dar aną vakarą sukaliau kėdę, kuri atrodė tokia tvirta – atlaikė net stambiosios virėjos sėdynę, kuri galėtų uždengti ir pačią ozono skylę, o ugnis – DIEVO! kūrinys – išlaižė jos būtį per keletą akimirkų. Mes nesuprantame vienas kito. Gal ir įprasta, kad du kūrėjai nesupranta vienas kito, niekina vienas kito kūrinius, bet kodėl reikia juos naikinti?
    Taip kaliau savo gyvenimą, taip kaliau, nieko nesuprasdamas. Dilinau savo kaltą ir, nusėjęs žiežirbom visą kelią, baigščiai juo ėjau toliau.
    Taip, aš suprantu, kūrėjas turi teisę naikinti savo kūrinius (taip pateisinau savo šeimininko žūtį). Taip…  Sunkiai beįžvelgiu ką nors, nematau kelio, kur jis? Štai užeiga. KELIO VIDURYS. Keistas pavadinimas, keista vieta, keistas jausmas užvaldė mane. Nejučia atsidūriau viduje.
    Nejučia atsivėrė akys ir supratau, kad stoviu vietoje ir žvalgausi į užeigos lankytojus, padavėjus, savininką, gurkšnojantį atšalusią arbatą. Šitas vaizdas man priminė mano ankstesnįjį gyvenimą. Ištaiginga, gražu, jauku, tačiau viskas stovi vietoje ir laikas nebeturi jokios įtakos.
    Stovėjo vietoje mano gyvenimas, sustingęs, suakmenėjęs – kaip šią būseną bepavadintum, ji vistiek atrodo apgailėtina ir šaukianti pasukti kitu keliu.
    Kitas kelias. Be kraujo be šarmo, visame savo gimimo gražume, atšilusios žemės pavidale.
    Pakelėje radau naują kaltą. Gal tai dar vienas ženklas? Pradėjau iš naujo kalti, dailinti, kalti, dailinti savo gyvenimą, tik šįkart kol nudils ir jis, ir kaltas.

Grįžimas į dabartį

    Štai sėdžiu po sunykusiu nuo šalčių ir blankios šilumos medžiu. Žvilgtelėjus į dangų pro besistiebiančias šakas, kurios, rodosi, daugiau nieko netrokšta, kaip išsrėbti visą dangaus šlykštumą ir ruplėtumą.
    O man vistiek. Dar matau tą smuklę, tuos nevykėlius, keistuolius ir apsišaukėlius. Jie šoka ir šoka aplink savo būstą. O aš sėdžiu ir viską matau. Netoli nukeliavau, nedaug nukaliau kelio ruožo. Tiesiog skauda galvą nuo sėdėjimo ir kalimo – nieko neišeina, nieko nepavyksta sukonstruoti bent truputėlį panašaus į lygų, vientisą akmenį, iš kurio išdygtų begalės, ištisi laukai pasaulių ir į juos žiūrėdamas galėčiau niūniuoti: “Pasaulį šitokį matau, jį visą dovanoju tau. Pasaulį gražų – be skausmų…”.
    Ten buvo tiek daug žmonių, visi šurmuliavo. Mačiau būrelį medžiotojų. Jie gaudė grobį. Man jau dabar jo buvo gaila. Kas jis?
      Kas jis?
      Užmigau neramiu miegu, prieš tai dar išvydęs vamzdį, nukreiptą į šviesą, išgirdau trenksmą lyg griaustinio sukeltą, užmerkiau akis, o šiltas kraujas sruvo iš kaklo (jo sušildyta krūtinė nebesikilnojo, o šaltos rankos nubraukė kelią pro šalį bėgančiai skruzdėlytei).
    Kūną nutempė nuo kalno, ant kurio buvau užkopęs, užkasė. Ir išnyko vaizdiniai praeivių, namų, dvarų, pono, moteriškių, žalstelėjusių kalvų ir parudavusių slėnių. Ir nurūkau lyg dūmas kitu, svaiginančiai rausvu keliu.


    Iš Rafaelio Demiuri prisiminimų