Gandralizdžiai ant stogų dalinasi oru su medžiais. Štai aš - mažytis taškelis, žiūrint iš viršaus, prie lizdo.
Patiko man gandriukai, išplėtę snapelius, norėjau juos sava ranka paliesti. Jie tokie gležni, paimk, pabandyk. Švelnūs, o jau gražūs! Akimirką man jų gaila pasidarė, nes jie tikėjosi, jog duosiu jiems valgyti. Pamačiusi kaimyną einantį keliu - susigėdau. Vargas žino, ką jis pagalvojo. Ogi aš tik žiū - gandrai abu išplėtę sparnus grėsmingai artinasi prie lizdo. Toli dar jie - maniau dar, kad galėsiu nulipti. Ir štai - spėjau. Sveika gyva rusnoju į namus, tikėdamasi, jog nieko blogo nenutiks. Juk gandrai - geri paukščiai.
Kitądien išėjau vėl pažiūrėti gandriukų. Juk paglosčiau ne visus, gal kiti švelnesni?
Skausmas nudiegė širdelę, kai pamačiau vienatinį gandriuką ant žemės. Išmestą. Liečiau aš jį - už tai bausmė didesnė, širdutę skauda.
Juk gandrai - geri paukščiai.
Taip, tai aš bloga. Tai aš bloga, tai aš...
Suklupau prie namo, prie gandriuko. Nenorėjau verkti, bet ašaros riedėjo kaip pupos iš maišo, su skyle. Tai va, kodėl kaimynas nužvelgė neatlaidžiu žvilgsniu, akimis ir neraiškiu galvos judesiu parodė, kad to daryti nereikia.
Nereikėjo!
Nutilo medžių nevienodas ošimas, nutilo šulinių klapsėjimas, nutilo žiogų čirškimas.
Jaučiausi tokia gležna, atrodė, jog visa, kas yra aplinkui, žvelgia į mane. Žvelgia ir gandriukai, iš lizdo, be tėvų. Paliko.
Ir vis per mane, užtai likau aš taip valandą, o gal dvi, sėdėjau sukniubus ant žemės, kuri tik neseniai priėmė negyvą gandriuką.
Kažin dar kiek ištvers lizde esančios gyvybės be globėjų. Tačiau vėl užlipti ant stogo nedrįsau.
O juk gandrai - geri paukščiai...
Tik aš bloga.