Kiemsargė

Ar žinai, kad kiekvieną dieną eidama, lapų nubarstytu keliu, sau kartoju: "Nerink jų, nereikia. Nepasilenk ir neimk nei vieno". Visada sau liepiu, bet... bet kaskart nudelbiu akis į lapus ir išsirinkusi juose gražiausią, didžiausią ir patį nuostabiausią, prisiekiu, kad tik šis bus vienintelis, kurį pasiimsiu su savimi. Tačiau kada tiesiu rankas jį paimti, papučia šiurkštus rudens vėjelis ir pakelią spalvotą puokštę. Aš užsimirštu ir tvinksinčia iš džiaugsmo širdimi renku lapus vieną po kito, vieną už kitą gražesnius... Tuomet man neegzistuoja niekas kitas aplink, nors kažkur šalia jaučiu praeinančių žmonių žvilgsnius, girdžiu jų juoką ir nustebusius klausimus: "Renki lapus,o kam?". Tą akimirką aš būnu tokia laiminga, nuvirstu ant tos didelės krūvos spalvų ir regiu save, jau ne su didele kuprine ant pečių, kuri dabar varžo mano judesiu, ne... tuomet aš matau save su šluota. Taip, taip, tu neapsirinki, tai šluota ir aš sukuosi su lapais atkartodama jų tylų valsą. Tą akimirką aš jaučiuosi rudens lapų karalijos princese, jie vykdo kiekvieną mano norą ir jei tik aš paprašysiu, kad rastų tave, jie suras ir atves į šią šalį. Bet aš negaliu ištarti žodžių, nenoriu sudrumsti to nuostabaus grožio, o minčių jie neskaito, aš negaliu prabilti net nusprendusi, kad man reikia, jog ateitum, negaliu, noriu rėkti, bet negaliu... verkiu, o aplink tik nepakartojamas valsas. Ašarų suvilgyti lapai žėri dienos šviesoje. Keista, aš vis tiek laiminga, ašaras pakeičia šypsena. Pro šalį slenka žmonės, jie kreivai pasižiūri į kiemsargę tvarkančią lapus, taip, tai aš, su dideliu lietpalčiu ir šluota. Jiems beprotiškai keista, kodėl ši mergina šypsosi, juk ji tokia nelaiminga, ji jau neturi ateities, o tokia jauna: išgirstu praeinančių moterėlių žodžius. O man visai nesvarbu, palydžiu jas šypsena. Aš laiminga, nes esu princese tos karalijos, kuri dovanoja man gyvenimo džiaugsmą. Dabar trūksta princo, pasidalinti šia laime, tik tavęs ir viskas. Bet, juk tiesa, staiga širdis ima plakti greičiau, tu niekada neateisi pas mane, tu nerasi manęs, o ir neieškosi. Ką tau gali suteikti ši maža, pilka būtybė, kuri atrodo kvaila kiekvienam sutiktam parko lankytojui? Ji kaip mažas vaikas žaidžia lapų krūvoje ir nesustodama kvatoja, taip skardžiai. Mano mintis nutraukia vaiko verksmas, jo kamuolys nuriedėjo link manęs, o jis bijo prieiti. Nejau aš keliu baimę? Aš pasipurtau ir nuvijus šias mintis, pasilenkusi paimu kamuolį ir paduodama vaikui nusišypsau, jis nubėga, o aš ir vėl lieku viena. Dabar tvirtai nusprendžiu, jei esu princese galiu įsakinėti, imu rėkti: "Man reikia princo!".... staiga... staiga jaučiu kažkieno prisilietimą, nejau tu taip greit atėjai?... Pramerkdama akis girdžiu žodžius: "Ei, mergaite, pasitrauk, tu trukdai man dirbti!... kiemsargė, tai ji... Viskas sudužo, bet aš prisirinkusi pilnas saujas lapų tekina bėgu namo... vakaras ir aš žinau, kad tu paskambinęs paklausi: "Ar šiandien rinkai lapus? Aš paversiu juos bučiniais"...