Skliautuoti skliautai

Pokšinčiame elektros traškėjime
Ieško artumo su vienuma
Eina gatvėmis plačiai atsimerkę
Bet nebenori matyti
Nori bėgti, bet nebelaiko kojos
Visur vėluoja, tik jau nesvarbu.
Skliautuotos mintys atsimuša aidu
Greičiau greičiau, tenai, kur niekas,
Toliau toliau, bet vis per arti.
Eina miegoti (jiems trūksta miego),
Bet niekada nepailsi,
Pavargo nuo savęs
Jau prieš tūkstantį metų pavargo.
Dilgina vis tie patys žmonės
Vis tos pačios pasakos jų gyvenimų.
Nebegali, nebenori, nebereikia.
Nieko, nei vieno garso,
Nei vieno spindulio šviesos.
Uždaru ratu užsidarę bėga
Kaip baltos pelytės narvelyje.
Visi kartu ilgesy vienišumo.