Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







62. Lovliai veržiasi

Lovliai, suėję į pirmąjį kambarį, pamatė, kaip gerai jis įruoštas. Tikriausiai jis buvo ne giliame požemyje, o pačioje kalno viršūnėje, nes palubėje dienos šviesą skleidė dideli langai. Ten buvo visai ne stiklas, o dideli persišviečiantys brangakmeniai.
Jie pradėjo ieškoti antrojo kambario durų. Tačiau jų visai nesimatė, nebuvo jokios žymės. Prieš akis plytėjo vientisa pilko akmens siena. Ji stovėjo gumbuota, nes ją ištisai sudarė kieta kalno uola, kuri be mažiausio įskilimo ar tarpelio plytėjo prieš lovlių akis. Žalis netyčia atsirėmė ranka į ją ir pajuto, kokia ji šilta, tarsi būtų ne siena, o koks žmogaus kūnas.
— Ką tai galėtų reikšti? — atsisukęs į raganoms nematomus draugus klausė Mėlynukas.
— Juodi, sėsk ant šluotos ir atgabenk čia pagautąją raganą. Ji, be jokios abejonės, žino ir pasakys mum, kur yra šio kambario durys, — paliepė Žalis.
Kai sugrįžo, ragana, nors nenoriai, bet, rodydama maža rankele į sieną, pasakė:
— Nuo šoninių sienų atmatuokit po lygiai, tada pataikysit į pat duris...
Mėlynis paėmęs akmenį pradėjo daužyti sienos vidurį, bet ji buvo labai kieta ir turbūt užkerėta, nes į ją trenkiant akmeniu nesigirdėjo jokio garso, tačiau akmuo atsimušęs į sieną, tarsi būtų iš gryno smėlio, subyrėdavo į smulkias dulkes, o siena pasilikdavo net neįbrėžta, be jokios žymelės.
— Čia ne mano ir ne jūsų jėgoms. Su akmenėliais nieko nepramušime, reikia kokio didelio geležinio kūjo, — pasakė Mėlynis ir atsisėdo pailsėti.
Ilsėdamiesi jie visi trys išgirdo, kaip siena, tarsi būtų koks gyvas žmogus, lengvai atsiduso ir nusikvatojo... Lovliai pagalvojo kad jiems tie neryškūs garsai pasigirdo i, ano kambario. Juodis, nieko nebelaukęs sėdo ant šluotos, išskrido ieškoti geležinio kūjo.
Netrukus jis grįžo ir Mėlynis, paėmęs įrankį, vėl ėmė trankyti sieną. Vos sudavė kelis kartus, visi trys pamatė — kūjis susiplojo į didelį geležinį blyną, nukrito nuo koto ir daužymui visai nebetiko. O siena vėl liko be mažiausio įbrėžimo. O kai Mėlynis, netekęs vilties ją įveikti, atsisėdo pailsėti, siena vėl atsiduso ir nusikvatojo.
— Kas gali būti, kodėl siena dūsauja ir kvatojasi? — Mėlynukas vėl klausė surištosios, čia pat ant grindų tyliai gulinčios, raganos.
— Ar nebus šita siena — visai ne siena? Ar nebus ant jos, kaip koks grindų kilimas, išsitiesusi ir tvirtai prisiglaudusi kuri nors ragana?.. Jūs jos su jokiu įrankiu neįveiksite. Siena mato visus tavo darbus ir laiku sustabdo smūgius... Dėl to gali nevargti ir be prasmės nenaudoti savo jėgų... Tos sienos jūs niekada, nė su kuo nepramušite ir galite grįžti atgal, iš kur atėję...
— Ar mes negalime tos raganos nuo sienos nuvaryti geruoju? — klausia gulinčiosios Mėlynis.
— Negalima. Kas pirmas ant sienos įsitaisė, tas ten visą laiką ir bus. Ji nė už ką nepasitrauks, — atsakė Sienė.
— Net jei kas nors užmuštų ar nugalabytų ją?
— Negimė dar pasauly tokių drąsuolių ir galingųjų, kurie galėtų ją nuveikti... — mestelėjusi paniekinamą žvilgsnį į mažąjį žmogeliuką, paaiškino belaisvė.
Tada Mėlynis nusikabino nuo kaklo dagiąją kibirkštį, atsisuko į sieną ir tarė:
— Įsitaisiusi ant sienos, nelaimėle, arba tuojau pradink iš čia, arba tuoj pavirsi pelenais...
Siena vėl tarsi nusikvatojo ir viskas paliko kaip buvę.
Tada Žalis laikytąją rankoje kibirkštį metė į sieną. Ji beveizint užsiplieskė apsivijo raudona ugnim ir juodais dūmais, pasigirdo graudus dejavimas ir tuoj viskas nurimo.
Kai dūmai išsisklaidė, siena pasirodė besanti baltojo marmuro, išgražinta puikiausiais ornamentais, jos vidury, kaip sakė surištoji, pasirodė gražios paauksuotos durys.
Belaisvė pasižiūrėjo į liepsnose žuvusią draugę ir graudžiai apsiverkė. Lovliai tuojau pat išgabeno ją iš urvo.
Pagaliau lovliams pasisekė įveikti Tinklę — paskutinę iš Kaulo bobai talkinusių draugių. Beliko atidaryti antrojo kambario duris.
Pradėjo temti, lovliai grįžo į kalno papėdės duobelę, kur jų nekantriai laukė Mantas. Trejetas lovlių sugulė pailsėti, o Mantas paliko stebėti, kas darysis prie urvo kai ateis naktis.
2004-05-16 22:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-17 01:04
Kirvoboica
neįveikiamos sienos pasiduoda tik magiškiems poveikiams...
Už lovlius!.. =)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-17 00:35
Nyarlathotep
"pasigirdo i, ano kambario."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-17 00:34
Nyarlathotep
Klaidelių palikot. Ir sakiniai biški sudėtingi, žodžių pasikartojimai, pvz
"Prieš akis plytėjo vientisa pilko akmens siena. Ji stovėjo gumbuota, nes ją ištisai sudarė kieta kalno uola, kuri be mažiausio įskilimo ar tarpelio plytėjo prieš lovlių akis." Arba " ... pradėjo daužyti sienos vidurį, bet ji buvo labai kieta ir turbūt užkerėta, nes į ją trenkiant akmeniu nesigirdėjo jokio garso, tačiau akmuo atsimušęs į sieną, ... o siena pasilikdavo net neįbrėžta, be jokios žymelės. " Viename sakinyje - 3 kartus siena, etc.
Toliau : "O siena ... O kai Mėlynis, "
Beje, kibirkštį nusiemė mėlynis. O metė - Žalis.
"kaip sakė surištoji" Gal reiktų pakeisti į "kaip ir buvo sakiusi surištoji"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą