Saldus pipirinio  gyvenimo skonis

“Legalus jos juokas mano sieloje iškasė tokį gilų urvą… Mano siela buvo išlaižyta laikinosios būties laikinu keršto pliūpsniu. ”
Laibom kojom pasiremdamas gatve pėdino Tadas Bublys. Jo smailūs akinių kraštai buvo palikę ryškiai raudonus randus tarp akių. Niekas jo niekada neužkalbindavo. Bandydamas įrėminti kiekvieną savo žingsnį į kiekvieną šaligatvio plytelę, jis užmiršdavo kad yra toks vienišas, jog negali atskirti savo draugų nuo turguje sutiktos bobutės.
“Jos akys vėl ir išnyra prieš mano akis. ”
Žingsnis po žingsnio Tadas artėjo Monikos namų link. Kreiva eisena iškart atkreipė kieme žaidusių vaikų dėmesy. Paklaikęs jo žvilgsnis greitai atšaldė bet kokį domėjimasi keistuoliu. Pleveno šiltas vasaros vėjas ir šiaušė žolės kuokštus. Užmynęs ant vieno iš jų Tadas atsitokėjo.
“Aš stovėjau priešais jos namo durys ir mano burna staiga apšarmojo. ”
Jis atsisėdo ant cementinio pagrindo ir jautė, koks gražus gali būti pasaulis: paukščiai lyg musės sukosi aplink jo galvą ir svaidė nepakartojamas melodines replikas. Tadas viską suprato. Bet apšarmojusia burna bandė jiems priešintis:
“A…Aš... tai… gal…padaryt…”
Prarijęs dalį savo norėtų pasakyti žodžių, vaikinas nereikšmingu žvilgsniu pažiūrėjo viršun.
“Aš kentėjau nuo nežinios. Bet galų gale ji atidarė man duris…”
Peržengęs slenkstį, Bublys nusišypsojo. Visos sienos buvo ištapetuotos tapetais, kurie labai priminė kiaulės uodegas ir akis baltame fone. Monika atsisėdo greta skalbimo mašinos, kuri dirbo visu pajėgumu ir taip siurbė visą gyvastį iš rūbų. Kambaryje tvyrojo keistas smogas, garavęs nuo dviejų jaunų žmonių galvų.
Aš turiu jai pasakyt tai… Bet ne. Kokia graži šiandien jos oda. Aš myl…
Moteris pertraukė Tadą:
“Gal galėčiau sužinot kokių velnių čia atsibastei?
Raidė po raidės, žodis po žodžio ir visas sakinys lyg durklas įsmigo jaunuolio krūtinėn. Burna vėl apšarmojo. Tik šį kartą šaltis buvo neįprastai kartus.
“Ar aš nesakiau jums…”
“Ko tu nori iš manęs? Išeik, lauk iš čia! ”
Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos Tadas girdėjo. Išėjęs laukan jis grįžtelėjo tagal: durys irgi buvo apšarmojusios. Kažkas panašaus į rūdis aptraukė visą namą. Jis sudilo ir suskilo į tūkstančius bereikšmių dalelyčių.
Bandymas atgaivinti seną meilę Tadui Bubliui kainavo viso labo šaltį, atsiradusį kažkur giliai jo viduje. Taip buvo atverstas naujas puslapis.

XXX
„Išbraidęs visas įmanomas rudens pelkes, vienoje jų buvau taip giliai, kad nešvarus vanduo lietė mano ausis“.
Tadas Bublys tądien jautė kažkokį nepaaiškinamą sunkumą. Be to, kad jam skaudėjo gerklę, maudė pilvą, dar vystėsi ir rudeninės depresijos vikšras.
Sapnuose ir realybėje mačiau keistas vizijas. Dviveidystė ir savęs žeminimas prieš patį save, o ne prieš visuomenę, kuri ir taip juokiasi iš visų tavo darbų, varė į nevilties ir skausmo dykumą su nepasiekiamomis ramybės oazėmis.
Tadas Bublys ruošėsi į kelionę, kuri laukia kiekvieno bėglio, kiekvieno judančio ne ta kryptimi. Kelionė į nebūtį, vedanti į pykčio ir nesivaldymo plotmes. Gražūs prisiminimai netenka prasmės, kai jie užmirštami. O grožis ir gėris buvo vienintelė paspirtis kažką įžvelgti kasdienybėje. Jis surado save kitame pasirinkime.
“Aš myl... ”
Kartais tiesa nebado akių. Bet šįkart buvo kitaip, melo savo akivaizdoje ir netikrumo kirmėlė pridėjo daug juodų kiaušinių Tado būtyje. Deformuoti jo ištarti žodžiai po truputį kaupė pelijančią visumą. Lyg yla būtų įsmigusi tiesiai į žmogaus proto centrą.
“Kur tas kelias kuriuo tiesiog skridau aną vasarą? ”
Besitaškančios po kojomis pelkės, storas purvo sluoksnis ant džinsų tapo rudenine Tado kasdienybe. Jis džiaugėsi ja, nebloškė iš savo minčių, mėgavosi drėgnomis kančiomis. Kol vieną dieną... rado savižudžio dienoraštį. Savižudžio? To paties vilko pavidalo savižudžio? Ne. Pasirodo, tai buvo paties Tado užrašai, pilni ašarojančio džiaugsmo pliūpsnių ir ciniško savęs vertinimo. Ne savižudžio, nes jis DAR toks nebuvo.
Net ne mirtininko, nes jo asmenyje DAR buvo daug “meilės”.
“Kada gi baigsis tos pelkės? ”
Nekantrumas ir nepakantumas Tadą supančioms kalvoms, takeliams tarp jų, varė vaikiną iš proto. Neaprėpiami minkštos žemės plotai gramzdino jį, aptraukė kaulėtas rankas kietėjančia materija ir beprotišku greičiu gynė pasiilgtų namų vartų link. Tačiau netikėtai sutemo, svaiginančiai sukosi aplink šilto vėjo gūsiai. Tadas sustojo ir pradėjo kreivai šypsotis. Tame šypsnyje buvo galima įžvelgti ne tiek džiaugsmą, kiek švelnią ironiją. Jis stovėjo priešais kapines, o širdis plakė vis lėčiau ir lėčiau, suprasdama, kad tikėjimas apleido jos šeimininką. Tuščiomis akimis pažiūrėjęs į neįvardintus kapus, nelaimėlis suriko kažkur giliai viduje. Tas riksmas buvo ne iš baimės, o iš kažkokio svarbaus supratimo.
“Aš toks mažas, toks mažas šiame pasaulyje! ”
Po šių žodžių vėjas pakėlė į orą skardos lakštą. Jo gergždantis garsas privertė širdį plakti greičiau.
“Žinau, aš kaltas... ”
Čaižiai sušnarėjo krūmokšnio šakos, kurios prieš pilksvą vakaro dangų atrodė lyg kaulėtos rankos. Baimės Tado akyse nebuvo, tik tiek, kad širdis plakė greičiau, o oda vinguriavo žalčio pavidalo šiurpulys. Kreivas šypsnys virto palaimos šypsena. Žiūrėdamas į virš kapinių kybantį dangaus skliautą jis sušnibždėjo:
“Aš žinau, jūs mane matot” 
Nesulaukęs atsakymo, Tadas žengė porą žingsniių į priekį.
“Seneli, jei girdi mane, žinok, kad aš pats pasirinkau tokį kelią, kuriuo dabar einu. Kai tu palikai šį pasaulį, aš tavęs beveik nepažinojau, tačiau dabar supratau, jog myliu tave. Tu negirdėtum iš manęs to, jei vis dar būtum gyvas, kaip ir visi mano artimieji. Nepyk, kad kelias, kurį pasirinkau nėra tobulas (žvilgteli į rankose rūkstančią cigaretę). Nė vienas mes nesam tobuli. Nepyk, seneli! ”
Skardos atplaiša vėl pakilo į orą.
“Ačiū, seneli... ”
Tadas pasileido purvinu keliu, vis krečiamas to paties, malonaus šiurpulio, vis žvilgčiodamas atgal, vis sugaudamas tolstančią akimirką; pavieniai vėjo gūsiai šluostė be paliovos srūvančias ašaras, kurios rodėsi  tokios saldžios. Ateitis įgavo šviesių spalvų, nors aplinkui vis dar taškėsi purvas. Pradėjo aušti naujas rytas.

XXX
“Nežinau ar dar kada čia grįšiu”.
Nuojauta klaidžiojo iš vieno smegenų pusrutulio į kitą, prarydama perspektyvią viltį. Batai plyšo iš nuovargio, sagos byrėjo iš raudojančio palto. Raudojo ir medžių šakos, išvydusios klaidžiojantį siluetą, kuris jų nematė, o tiesiog skverbėsi kur nors pradingti. Dienos spalvos ne visada sugeba nudažyti nakties spalvas. Tuomet diena įgauna miražo pavidalą: ja galima džiaugtis, mėgautis, žinant, kad viskas yra netikra. Tadas suprato, jog tokia buvo ir naktis, toks buvo ir visas ruduo, ir (visai nenuotabu) visas jo gyvenimas: vakystė, laimė, kančios, smalsumas, meilė. Pasalptinga tvarka.
“Nekenčiu pasaulio! ”
Šio riksmo vedamas nejučia atslinko vakaras. Vėl vienas. Vienatvė tamsoje. Tadas vėl nekreipia į save jokio dėmesio. Šiaip ar taip, meilė irgi nebuvo tikra. Šaltis privertė paklydėlį grįžti namo ieškoti šilumos, teikiančios gyvenimui truputį daugiau prasmės nei klaidžiojimas, ieškant praeities aidų laukuos.
“Mama, aš grįžau... Taip, žinau, pasielgiau neapgalvotai... Viskas bus gerai... Tikrai, aš daugiau tavęs nebeskaudinsiu, prižadu”
Tadas staiga nusisuko, nes jo skruostais nepaliaujamai pradėjo riedėti niekuo nepaaiškinamos ašaros, bumbsėdamos į grindis lyg merdinti širdis. Vaikinas išbėgo iš kambario dideliais ir nekoordinuotais  žingsniais, primenančiais Brisiaus šlubavimą prieš jį nušaunant.
Su žaibiškai  krentančia saule nukrito žemėn ir visas dienos gražumas. Kažkur toli nutrūko valsą grojusio smuikininko melodija. Čaižiu žmogaus balsu sucypė styga.
“Vis dėlto, jeigu jau viskas pasaulyje taip blogai kaip atrodo, kodėl žemė, ant kurios mes stovime neprasmenga ir nepraryja nutirpusių iš nuovargio elgetos kojų, liemens, galvos? Kodėl tada liūtai, krokodilai nepraryja visų žmogystų, prieš tai suvirškinusių savo naminių gyvūnėlių liekanas? Kur nuskrenda svajonė, kai ją prakeiki? Jeigu ir yra tokia šalis, tuomet visi vėlaiu ar anksčiau ten patenka. Kur bus užfiksuoti mano žingsniai tilto link? Seneli, ar girdi? Kur? Juk niekas net nepastebės, kad jie staiga išnyksta, o jų vietoje išdygsta laukinės aguonos. Kai mergaičių būrys bėga su jomis rankose, jų šypsniai nesuderinami su rausvomis gėlių ašaromis, o vis dėlto pasaulis atsako kreivu šypsniu, padengtu storu pipirų sluoksniu. Spėju: šis gyvenimas yra gražus. ”
Ir spengianti tyla nusėjo visus pavasarėjančius laukus. Amen.