Rašyk
Eilės (72244)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Po dviejų valandų nenutraukiamo siaubo atėjo tyla. Ką tik pramerkiau akis, viskas manyje staugte staugė, girdėjau kaip kaukė stabdžiai, girdėjau tą dundantį garsą, kai vėjuje plevėsuodamos trankosi skardos. Girdėjau tylu jo šnabždėjimą.
- Aš myliu tik tave vieną, tik tave... Vieną...
Tada vėl tyla, penkios sekundės ir vėl matau kaip jis staiga pasuka vairą, jaučiu jo paskutinį apkabinimą ir dar nepranykusį jo skonį nuo mano lūpų. Pjaunanti akis šviesa mane vis priveršią suktis nuo jos. Aš taip bijojau tamsos, o dabar norėčiau likti joje amžinai. Ligoninės sunkus oras persisunkęs morfino darėsi kartus. Balsai už durų tilo, o aš girdėjau kaip nuo kūno traškiai atsiplėšia siela netoli gulinčios būtybės ir mūsų žvilgsniai susitinka, tai ne jis.
Kitą rytą aš pramerkusi akis supratau, kad viso gyvenimo po nykščiu nepaslėpsi. Daktarai neatrodė labai patenkinti, po tokio įvykio jie nesitikėjo, kad aš išgyvensiu. Nustebau, už lango jau žydėjo alyvos nors galėjau prisiekti, kad prieš keletą akimirkų dar ausyse aidėjo lūžtančio ledo garsas.  Pradėjau dairytis, ieškoti pažystamo kvapo, vaizdo, garso, bet ko kas patvirtintų jog tai aš.
- Ar girdite mane? Pone, ar galite pasakyti savo vardą?
Pravėriau burną, ar aš apkurtau? Tyla, nei garso, nei cypimo, nei girgždesio, tik tyla. Spoksantis akių vyzdžiai ir rainos rainelės. Tylėjo ir jie, ir aš. Kažkas atsikrenkštė ir linktelėjo man galva. Dar karta pamėginau, dar  ir dar, bet vis vien tyla, nei menko garso. Trys sekundės ir išmatuotas mano gyvenimas: metais, amžiais ir gyvenimo mums dar nežinomais matais, bus nuo šiol tilus.
Balselis, toks švelnus ir mielas už kelėtos metru nuo manęs:
- Mama!
Širdis suspurdėjo, mano dukrytė. Koks stiprus gali būti vaiko apkabinimas. Koks džiaugsmas motinai išgirsti jos kūdikio balsą, pajusti jo meilę, ir tą dar vaikišką rūpestį. Mano kūdiki, norėjau šaukti, kaip aš jos pasiilgau, kaip aš jos atsiprašau. Mažytės rankutės dreba, nerimstantis žvilgsnis bėgioja mano veidu. Norėčiau ją nuraminti, šluostau ašarėles. Staiga išvydau rimtą, suaugusio žmogaus veidą, į mane žvelgiančias dvi kažkada mane prarijusias akis. Šio žvilgsnio tikrai mažiausiai laukiau, nugręžiau akis, o jis vis žiūrėjo ir laukė...
- Mamyte, aš taip laukiau kol tu pabusi. Man sakė, kad tu miegi.
Palingavau galvą, jis priėjęs paglostė jos galvą ir tyliai pasakė, kad jos mama dabar negali kalbėti. Bet tik kol ji pasveiks. Mano akis dabar blizgėjo, juose buvo tiek daug ašarų. Ji man pasakojo ką nuveikė, guodėsi ir vis čiauškėjo, čiauškėjo...
Ji išėjo, vėl likau viena, mintis sutirštėja iki kito ryto, net sapnuose, iki kol pašokusi iš lovos atmerkusi akis išvystų tamsią figūrą savo mirusio mylimojo. Mane apėmė baimė, kaip aš jo nekenčiau, nekenčiau jo beprotystės prarijusios mano gyvenimo džiaugsmą. Pajutau kaip kažkas prie mano sapno prisilietęs bando mane pažadinti. Šypsnys, vos pramerkus akis prieš ketverius metus tapo niūriu nemylimo žmogaus veidu. Mano buvęs vyras švelniai mane prilietęs tik bandė įsitikinti ar aš tikrai miegu, ar neapsimetinėju. Gėlių puokštė ligonei turėjo parodyti, kad ji kažkam rūpi. Pamerkė jas ir atsisėdęs šalia pradėjo kalbėti, pasakojo ką jiedu su Emilija veikė, kalbėjo apie namus, apie tai kad jis dabar ten gyvena, jis man tiek daug papasakojo, ką aš pražiopsojau. O aš stebėjausi, kaip jis moka tvardytis, kitas jo vietoje mane čia pat būtų pasmaugęs, ar bent jau spjovęs man į veidą. Iš kur tiek kantrybės, tas gerumas, juk jis turėtų manęs nekęsti. Jis išėjo. Pasijutau siaubingai kalta. Negalėjau suprasti to žmogaus, kam jis aukojasi. Aš už jo ištekėjau prieš penkis metus, maniau kad mylių jį, juk buvo neįmanoma jo nemylėti. Jis rūpinosi, kad mano gyvenime nieko netruktų, tenkino kiekvieną mano užgaidą. Jis norėjo būti saule, kuri nušviestų mano gyvenimą, o aš buvau aikštinga snaigė, kuri ištirpo nuo jo spindulių. Ką vyras jaučia, kai jo žmona jam pasako, kad ji myli kitą ir nori skyrybų. Ką jaučia moteris, kai jos vyras jai bučiuoja rankas ir sako, kad ji laisva ir tik dėl to, kad jis ją myli nesavanaudiška meile, kai dėl mylimosios laimės aukoja savo. Ji jaučiasi kalta, o jis – nusivylęs. Dievas mane nubaudė už tai, kad buvau neištikima. Dabar labiau nei bet kada norėjau su juo pasikalbėti. Paėmusi popieriaus lapą norėjau parašyti, bet negalėjau, nežinojau ką. Gal geriau nieko jam nerašyti, gal jis pagaliau mane pamirš. Tikėjausi, kad žmoguje tiek laiko egzistavusi meilė išblės. Sunku nuspręsti ką daryti, juk manyje dar buvo keli likučiai meilės Vidui.
Grįžau į namus, draugai, šeima. Tarytum naujai gimusi, tyla įžengusi į savo namus. Pirmoji naktis savo lovoje bemiegė, nes kitame namo gale girdėjau jo mintis, už uždarų durų atrodė jis kalba kažką, prašo įsileisti, tik jo balsas buvo ne be jo, nebe Vido, o mano Artūro. Ar Artūras verkė, kai sužinojo, kad aš patekau į avariją. Ar jam rūpi tai, kad man reikia jo pagalbos, ar jis tai jaučia.
Kitą rytą jis nuvežė mūsų dukra į darželi ir grįžęs pasakė, kad mes turime kažkur nuvažiuoti. Nieko blogo negalvojau ir net nenutuokiau, kol ne išvydau kapinių vartus. Išlipo jis ir paprašė eiti su juo, širdis nujautė kur mane veda Artūras, o aš tik nebyliais sekiau jį, sustojo ir parodęs dingo. Sustingau ant akmens mano mylimojo vardas, o jis pats gilei po žemėm pamiršęs mano veidą ir balsą nebesilankė net ir mano sapnuose. Neverkiau, nusisukusi palikau jo naują būstą, į kurį jis norėjo ir mane nusitemti, aš grįžau pas savo buvusi vyrą su sudraskyta širdimi. Artūras nežinojo kaip mane guosti, o gal ir nenorėjo, tik užjautė todėl ir atvežė čia, į kapines, kad žinočiau, kur jis palaidotas. Daugiau šio kapo aš nelankiau, niekada.
Artūras man buvo labai geras, jis rūpinosi mumis. Kartais atrodo, kad jis neištvers ir priėjęs mane visą išbučiuos suspaudęs glėbyje. O gal tik aš to norėjau. Mudu žaidėm ne tą žaidimą ir laikas buvo jį baigti.
Bet gandas pasiekė mane iš vienos draugės lūpų nustebino. Ji man pasakė tai, kas labai užgavo mano jausmus. Jis turi kitą. Kitą? Kokia kitą, nesupratau, ne jau jis nebemyli manęs. O tada man ir sustojo širdis. Aš jo pavydžiu, aš... Jo... Pavydžiu... Ar tai meilė? Ar aš jį pamilau, vėl? Susimasčiau, nejau ta meilė, toks paprastas jausmas, tiek laiko kauptas pagaliau pasireiškė. Norėjau pažvelgti tam žmogui į akis tiek laiko iškentėjusiam, mane išduoti kai aš jį...
Po pietų jis grįžo šiek tiek susinervinęs ėmė kažko ieškoti vėliau paskambino kažkas ir jis nurimo. Aš tyliai jo nekenčiau. Jis staiga pastebėjo mano piktą žvilgsnį ir lygei taip pat nutilęs sekė mane. Ant popieriaus užrašiau. „Aš žinau... “ Jis nesuprato, paklausė ką žinau, o aš tik dar viena jam lapelį įteikiau. „Noriu kad tu išeitum... “ Jis sutriko, puolė prie manęs, tada aš dar karta drebančia nuo pykčio ranka užrašiau. „Eik pas ją, tu man nebereikalingas“. Artūras supyko, kažką pradėjo man aiškinti apie tai, kad jis nesupranta ko aš noriu. Laiptai užbėgau į viršų, į jo kambarį, atidariau drabužine ištraukiau jo krepšį ir pradėjau mesti į jį jo daiktus. Sutrikes stovėjo prie durų, staiga jis pribėgęs mane sučiupęs bandė sutramdyti ir nuraminti mano isteriją. Kai pajutau jo ranką ant savo liemens taip įsiutau, kad atsisukusi jam iš visų jėgų trenkiau antausį. Jis dar labiau sutriko, sučiupęs mane už rankų ir nustūmęs mane prie lovos parvertė ir visu kūnu prispaudęs mane bandė nuraminti:
- Ša, ša... nurimk, nurimk prašau...
Dar minutėle priešinausi, bet pajutusi, kad man nieko nesigauna aš nurimau, verkiau užmerkusi akis. Jis mane paleido atsistojo, ėmė savo daiktus dėtis į krepšį. Atsisėdusi ant lovos supratau, kad aš padariau dar viena klaidą, pripuolusi prie jo norėjau apkabinti. Kai jis atsisuko uždėjusi ranką ant peties prisispaudžiau prie jo, atsargia perbraukiau per plaukus ir pažiūrėjusi į akis, padėjau galvą ant jo krutinės. Jis nesuprato, bet netrukus ir jo ranka apvijo mano liemenį, švelniai už smakro pakėlęs į save mano akis jis ilgai į jas žiūrėjo, dvejojo. Bet aš negalėjau laukti pasistiebiau ir pabučiavau. Atrodė, kad tai pats tyriausias bučinys, toks kaip ir pirmasis jo bučinys man. Atsitraukė akimirka tyrė mano akis. Galiausiai visiškai nusilpęs ir pavargęs jis nuleido rankas. Visas skausmas susikaupė taip stipriai, kad rodės bet kas, bet kas jį priverstų pravirkti. Jis nusisuko dar minute sustingęs kažką svarstė ir pagaliau sukaupęs visas jėgas jis tęsė toliau tai ką aš buvau pradėjusi. Negalėjau patikėti, negalėjau suvokti, ne jau tai vyksta. Lyg netyčia jis uždarė mūsų namo duris ir įsėdęs į savo automobilį, pažiūrėjęs į namą ir į mane stovinčia prie lango, išvažiavo. Jis išvažiavo pas ją. Šis žaidimas šį syki pralaimėtas.
Galbūt, jis viena diena sugrįš, jei jis tik norės. Ir aš bandžiau su juo pasikalbėti siunčiau jam laiškus daviau jam raštelius, bet jis vos perskaitęs juos suspausdavo rankose ir prašydavo viską pamiršti, užmiršti jį, taip kaip jis pamiršo mane. Paskutinį kartą aš linktelėjau galvą ir nusisukusi išėjau iš jo buto. Likau tik aš ir Emilija. Kartais jis atvažiuodavo jos pasiimti, kartais ji likdavo pas jį nakvoti. Buvo sunku gyventi, tapau priklausoma nuo kitų pagalbos ir gerumo. Vis dėl to man buvo suteikta viltis susigražinti bent jau dalį prarastos sveikatos. Dariau viską ką liepė daktarai. Bet negalėjau pamiršti Artūro, kraujas virė nuo nežinios, ar tikrai yra ji. Ilgai slėpiau tai ką sugebėjau pasiekti, bet pagaliau atėjo tinkamas laikas tam...
Sėdau į mašina, nuvažiavau į jo namus. Paspaudžiau durų skambutį. Pasigirdo žingsniai, bet ne jo, atidarė duris, iš pradžių su šypsena, bet vos susiprotėjusi prieš ką stovį ji sutriko. Taip tai buvo moteris ir spėkit kas tokia, ogi ta pati draugė, kuri man pasakė apie mano vyro neištikimybe. Jis pradėjo mekenti, kažką bandė aiškintis, bet aš tiesiog apsisukau ir išėjau. Ašaros byrėjo per skruostus, šluostau drebančiom rankom ir negaliu suvokti tokio niekingo elgesio. Galiausiai jis ištrukęs iš jos rankų, nustūmęs ją šalin, prisivijęs mane taip smarkiai suspaudęs ranką mane apsuko kad aš neišsilaikiusi ant kojų parkritau. Jis greit vėl sučiupo mane ir pakėlė. Jis buvo įsiutęs:
- Ko tu čia atėjai? - krestelėjo mane.
O tada aš tyliai, tyliai.
- Tavęs atsiprašyti...
Pagaliau aš tai pasakiau, pagaliau prabilau ir taip stipriai suspaudė gerklę, kad pasirodė, kad tuoj viskas viduje plyš.
- Tu... - stumtelėjo nuo savęs kuo toliau mano drebanti kūną. - Kada tai atsitiko..?
- Keturios dienos, man labai sunku, dar kol kas... - nusivaliau ašaras ir iš viso savo gyvenimo atsidusau. - Atleisk kad viskas taip išėjo. Man labai sunku, bet aš pabandysiu pasakyti viską ką dabar jaučiu. Man labai gaila, kad sugadinau tau gyvenimą. Geriau jau bučiau tada numirusi.
- Aš niekada nesigailėjau, kad tave vedžiau, man buvo gera su tavim bet...
- Viskas baigta ar ne? Aš gerokai pavėlavau?
- Taip... Mudu abu pavėlavom.
Apsisukau ir ėjau prieš vėją.
- Kaip mums dabar reiks gyventi? - pamojau jam ranka atsisveikindama.
- Kartu...
Aš sustojau, pagalvojau vėjas man tai pasakė, atsisukusi pažiūrėjau į jį. Lauke. Aš laukiu. Mudu laukiam.
- Nebus kartu, bent kol kas, mums reikia daug ką pamiršti iki tol kol mes pasiruošime vėl būti kartu.
Kol vėl pasiruošim, suskambo giliai manyje. Papurčiau galvą.
- Tuomet aš lauksiu. - Dar karta pamojau jam.
Kai myli viską gali pamiršti, viską, net ir neištikimybės melą. Bet jis niekur neišnyks, niekada, tikrai, niekada.
2004-05-16 00:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-25 21:59
Madam Butterfly
Kaip čia pasakius...Pusėtina,per daug žiūrima per ''rožinius akinius''...Tai tiek
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-17 20:51
Vainius I
Perskaičiau tik paskitines 2 eilutes, nes viršutiniai akių vokai kažko labai išsiilgę apatinių ir labai jų siekia.. Šeip patiko ta paskutinė eilutė.. ;) Aiški gera mintis.. :) Mirkt.. :) Už ilgumą ir aiškią gerą mintį galima duoti daug balų ir saldainį... Kai vokai atsibos vienas kitam, būtinai perskaitysiu visą.. :PP :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-16 15:24
Darrrka
mmm. iš pradžių radosi noras kritikuoti minties neoriginalumą. stilių. paskui tiesiog skaitant kūrinys įtraukė.

siužetas tikrai nėra originalus, tačiau įtraukia. o tai manau jau labai daug.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-16 14:37
Dratelė
gražus kūrinukas pradžia labai stipri...
tik labai labai trūksta pastraipų...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-16 00:59
pravalus fainus
pakankamai daug primakaluota, vietomis sudėtingai skaitosi, kai kur norėtųsi daugiau nuoseklumo, ir pasakojimo pradžioje atrodo per daug išsiplėsta lyginant su pabaiga. galbūt užtektų suskaldyti į keletą paragrafų, ir jau būtų geriau - mano akimis...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą