Pokeris

Tomas Jokūbonis
Straipsnių ciklas “Rūkas ir mažylis” (II)

Pokeris

Džeko Londono personažai - aukso ieškotojai - kortomis lošdavo įtemptoje tyloje. Dažnai  net jų veidus dengdavo skarelės, kad  minčių veido mimika neišduotų. "Banke" mirguliuodavo ne tik aukso grynuoliai ir vekseliai. Kortų stalu slysdavo aukso gyslos, moterys ir net likimai…

Kiek partijų gali sulošti

Po šimto metų “Aerofloto” pilotai, palyginus su aukso ieškotojais, kortomis žaidė nerimtai. Na kiek tų partijų gali sulošti, kol nuskrisi iki Maskvos. Bet gaila, labai gaila, kad borto magnetofonai tai įrašinėjo tik pusvalandį, po to trynė viską, ir vėl rašė "ant viršaus".
Artėja laineris link Leningrado Pulkovo oro uosto tūptinės, o kapitonui gera korta eina. Nėra kaip į šalį mesti. "Pasas", - sako antras pilotas, nors jo korta irgi gera, bet mato, kad jam teks autopilotą pakeisti. "Pas", - kortų šūsnį į šalį numeta šturmanas. "O aš dar pagalvosiu", - statydamas svertus į reikiamą padėtį, nenusileidžia borto mechanikas... ir staiga sako: "Visiems "pas", kapitone, - kairė važiuoklės koja neišėjo". Viskas taip ne laiku, tokia gera korta kapitono... Dar bando žaidimą tęsti: "Kokia koja? Arba lemputė perdegė, arba daviklis gondoloje užsikirto. Kada jūs pagaliau išmoksit tą šlamštą prieš skrydį normaliai patrankyti?.. " "Komandir! - jau visai rimtai tęsia kalbą šturmanas, - aš laiką užfiksavau. Ratą reikia didesnį apsukti. Po pusvalandžio magnetofonus išjungsiu. Kitaip, kai pradės įvykį aiškintis, mūsų pokerio rezultatą gali sužinoti”. Ir tyla. Eteryje ir kabinoje tik draugiškos frazės. Patarimai. Nurodymai. Antras ratas. Ypatingas įvykis. Sukyla visos Leningrado avarinio gelbėjimo tarnybos. Įgula kaip pantomimoje rankomis kalbasi. Pirštais burnas užsisiuva. Delnais kryptį rodo, kaip tą didesnį ratą apskristi. Kumščius purtydami tariasi, kaip prašyti leidimo dar kartą ratus išleisti pabandyti... Po pusvalandžio, tik po pusvalandžio, pokerio partijos įrašas juodojoje dėžėje išsitrins… Tada skrydis baigėsi laimingai, tačiau ir Fortūna turi kantrybės ribas.

Didaktinė determinacija

Tu-134A skrydis iki Palangos trukdavo tik dvidešimt kelias minutes. Čia nei kortas spėsi išsitraukti, nei spėsi jas padalinti. Pakilai - ir jau leistis reikia. Taigi, gera proga kapitonui antrą pilotą lėktuvo vadu daryti. Pavaikyti, kad tas nei pro langą, nei į kilimo-tūpimo schemas pažiūrėti akimirkos neturėtų. Kokios dar kortos. Moraliai grūdintis reikia - tik po to malonumai. Ir prasideda kapitono paskaita: "Ar esi įsitikinęs, kad kursas teisingas? O aukštis kodėl toks? Ne, suklydau, bet tu vis tiek neteisus… Tu ką, pamiršai, kad žmones skraidini? Aš galiu ir va taip lėktuvą pakratyti... Kodėl pokrypis - pora laipsnių? Jei į tą pusę suki, va taip reikia sukti... " Bet kapitonas senas vilkas - tuo pačiu su vienu iš pažįstamų dispečerių Palangoj šnekasi. Nesumaišo mygtukų, radijas - vidaus telefonas. Nesikiša, kai antrasis pilotas reikiamu dažniu su reikiamu dispečeriu šnekasi. Trim kanalais kaip Cezaris vienu metu bendrauja. “Ką negirdėjai, kad per tave man ne tą žuvį Palangoj nupirko? Ne taip viską darai! ” Keiksmai. Moralai. Vėl keiksmai. Artėja jūra, bet antrasis pilotas jos nebemato - visiška didaktinė determinacija, geriau jau žaibai ir audros, nei tokioje aplinkoje sėdėti...
Liečia lėktuvas Palangos kilimo-tūpimo taką, žvilgteli ratais, ir rieda iš tako nebepataisomu manevru. Ne antrasis pilotas, o krypties palaikymo stabdžių išblokavimo automatas kapitono keiksmų neatlaikė. Akimirksniu draugiška atmosfera sugrįžta. Čia jau keturių rankų reikia. Aštrūs veiksmai vairais, stabdžiais. Lėktuvas vis tiek kitur riedėti nori. Lekia kelios padangos skutais kaip smilgos. Bet sukaukia reversas. Lėktuvas vis dar pasispardo, tačiau jau rieda lėtai ir tiesiai lyg sutramdytas laukinis mustangas - neginčytina pilotų pergalė. Avarinės tarnybos nespėjo telefono ragelio pakelti, o vaizdelis jau aiškus - "Atskridom". Magnetofonus jau reikia išjungti. Bet jie vos dvidešimt minučių lakūnų gyvenimo teįrašė...
Sumaišties pakako. Įgulai draudžiama skraidyti. Vadą svarsto kvalifikacinė komisija - už frazeologijos, įgulos sąveikos technologijos, radijo ryšio ir pilotų ugdymo metodikos pažeidimus...
Ilgai svarsto komisija, kokią bausmę už visa tai, ką išgirdo magnetofonų įrašuose, pasiūlyti. Kuo labiau nuomonės nesutampa, tuo labiau būrio vadas kišasi ir vis pastabą žodžiu siūlo. Reikia traukti iš liūno bendražygį, visą būrį ir saviškį. “Na draugai, kas čia tokio? Žodinis nusižengimas, žodinė ir bausmė... ” Neiškenčia komisijos pirmininkas ir atrėžia: “Va tu tą žodinę pastabą ir pareikši... "
Prieina būrio vadas prie pasmerktojo. Braukia pirštais jam per švarko atlapą, ir pradeda: "... klausyk, tu, kaip ten tave, kur mama per klaidą, mažą iš rankų išmetė? Kada tu... (necenzūruotina ir neišverčiama, red. pastaba) keiksmais lėktuve nustosi mėtytis? Kad tu... (necenzūruotina, red. pastaba). Senovės burlaivių jūrininkai sakydavo paprasčiau: “Eitum tu į ten su slydimu, suklupdamas, aukštyn kairiau, vėl tiesiai, rakštim aky, ir ryte pasimaudamas, saulei tekant, ant inkaro... ” Pagriebia auksinę “Aerofloto" švarko sagą. Pasuka. Patraukia. Sugriežia dantimis kaip piratas ir tęsia: "Jeigu dar sykį, dar sykį... Tai aš pats tave (vėl mama, vaikystės traumos...) Pasmerktasis bando priklaupti kaip riteris, bet sugriebta saga į viršų švarką kelia. Taip ir lieka pritūpęs. Muša ranka sau į krūtinę ir kartoja: “Genadijau Ivanovičiau, (lengvas keiksmas red. pastaba), paskutinį kartą, (lengvas keiksmas red. pastaba)  tikrai paskutinį kartą... ”