Telefoninė baigtis

Jis gulėjo ant apsitrynusios kušetės ir įsivaizdavo esąs laimingas. Iš čiaupo bėgo vanduo, o senukas šaldytuvas gromuliavo paskutinius agonijos garsus. Kažkur suskambo telefonas, tas kvailas, žalias telefonas. Juo naudojosi jo seneliai, tėvai-tai tarsi šeimos relikvija. Kaip iš kūdikystės svajų, laidais džeržgia, nepabaigtos klausytojų mintys. Sapnai išsisklaido, o telefonas vis nenutyla.
  - Ar čia tu, Pauliau? -pasigirsta moteriškas balsas.
  - Ne, čia ne aš, čia tik mano egzistencija. -tarsi supykęs atsako jis.
  - Tu mane pamiršti, Pauliau, kas atsitiko? -į tolimiausias ausų landas plaukia susirūpinęs balsas.
  - Tiesiog man atsibodo gyventi.
  - Negali būti!
  - Kodėl?...
  - Nes, tu juk žinai.
  - Mintys išplaukė kartu su praėjusia vasara...
  - Nebūk ironiškas.
  - Atleisk, Mona.
  - Kodėl vadini mane šiuo vardu? Man nepatinka.
  - Tu graži. Mona Liza.
  - Pauliau, liaukis!
  - Aš dar tik pradedu, pradedu baigtį.
  - Tu neatsilaikei... -sudreba balsas už laidų.
  - Neatsilaikiau.
  Kažkas verkia. Jis klesteli ant grindų, jam sunku išgirsti apie savo klaidas iš kito lūpų, ypač Jos.
  - Viskas bus gerai, tik tu neverk.
  - Aš juk laukiuosi tavo vaiko!
  - Vaikas. - staiga jam kažkas dunksteli į krūtinę, - Pamiršau.
  - Tu žiaurus. - paskutiniai jos žodžiai, kuriuos jis nugirsta.
  Toliau seka monotonišklas siganalo "pyp" kartojimas.
  - Velniai nematė to vaiko... - prataria jis.
  O telefonas vis pypsi. Sugriebęs ragelį, tarsi plaukiantį šiaudą jis bando surinkti jos numerį. Nesiseka.
  "Numerio, kurį renkate nėra", - kartoja kažkas. Ant grindų mėtosi panaudotas švirkštas.
  Ji atėjo pas jį kitą dieną, durys buvo atviros. Jis gulėjo apsikabinęs žaliąjį telefoną, o sustingę akys tarsi prašėsi užsimiršti. Kitoje durų pusėje su žalia kreida, kreivomis raidėmis buvo parašyta. "Manęs nebėra, rinkite kitą numerį".