Žaibais save mušu

Perkūnais šiandien griaudėju, žaibais save mušu.
Bučiuoju aš erškėčių šaką, sielai atgailauju.
Klaupiuosi, gulu kryžiumi tarp nuodėmės pušų.
Lipu aš nuo Golgotos kalno akmeniu iš kraujo?

Pravirks  dangaus rūsiuos akis pašventinto vandens.
Kraujuose uogos sirps. Ranka kažkam mazgos vėl ranką.
Trimitai paskutinį teismą žemei išskardens.
Amūras juoksis,  klaus: gal pašokdinti lanką?

Kiekvienas savo laimę nusikals, rasa nupraus.
Rūdyse aš gyvenimo raukšles pasėsiu uosiu.
Paskolinsiu Pilotui taurę prakaito aitraus
ir paskutinį grašį seniui Judui atiduosiu.

Stovėsiu vėl švarus, tik nežinau kodėl akių
pakelti obelisku nebeleis supykęs Horas.
Satyras geiduliuos paskęs, tryps opijaus šokius.
Batutą mesiu, kad nutiltų išdavikų choras.