Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Per visą savo amželį, jau nugyventą šioje Žemėje, man teko garbė pažinoti septynis Lukus. Nors gyvenu vos keliolika metų, o ir vardas Lukas nėra itin dažnas, bet...

    Seniai seniai, dar tais laikais, kai Dievas, MTV, Bažnyčia, Alkoholis tebuvo sudėtingi žodžiai, kurių reikšmė slėpėsi užkoduota mano DNR; tais laikais, kai Mokykla man buvo tolimas ir paslaptimis apipintas dalykas; tais laikais, kai nauja Barbė buvo gyvenimo tikslas; tais laikais, kai buvau viena iš tų daugelio darželinukių su kasytėmis ir purvinomis pėdkelnėmis; tada mūsų apipaišytame ir aptrupėjusiame monolite gyveno Lukas.
    Berniukas buvo mažas, kaip ir aš tuomet buvau; išbyrėjusiais priekiniais dantimis, kurių vietoje žiojėjančios skylės puikiai tiko saldainiams su pagaliukais valgyti; žydromis akimis, kurių tyrumas jam visada padėdavo meluojant; gelsvais, nuolat susivėlusiais plaukais, kuriuose dažnai įsipainiodavo sprogusio kramtomos gumos burbulo likučiai... Trumpiau tariant, buvo vaikas kaip ir mes visi, vienas iš daugelio kiemo padaužų, murzinomis kelnėmis ir ausimis, kurios negirdi mamos, šaukiančios namo. Taigi ─ Lukas.
    Tais senais laikais vaikai, grįžę iš darželio, būdavo kieme. Nes taip reikėjo. Niekas nė negalvodavo kodėl, tiesiog taip būdavo, ir tiek. Todėl ir aš kiekvieną vakarą praleisdavau smėlio dėžėje. Liūdna nebūdavo ─ ten mūsų tilpdavo visas pulkas. Ir Lukas. Turbūt niekam nekyla klausimas, ką mes ten veikdavome. Juk visiems aišku ─ žaisdavome. Žaisdavau ir aš, ir Lukas. kaip dabar pamenu ─ jo mėlyna Mašinytė vežiodavo mano Skudurinę Onytę (Barbės man niekas nepirko...). Ir taip kiekvieną vakarą. Kur tik mes nepabuvodavom: ir Mėnulyje, ir Afrikoje, ir Kalnuose, ir Lietuvoje, ir prie Jūros, ir mamos Darbe, ir darželio Pavėsinėj...
    Bet tai nėra ir nebuvo svarbiausia. Nes štai vieną kartą, kada abu buvome parvesti iš darželio, išbarti už suplėšytas naujas kelnes, pagąsdinti vakare grįšiančiu tėvu ir palikti smėlynėje; tą kartą, kada aš kaip visuomet paklausiau: „Kur važiuosime šiandien? “, Lukas atsakė: „Niekur. Nėr čia ko su tom bobom tampytis! Per jas vienos bėdos! “.
    Tiesa, nepaminėjau: kelnes suplėšėm mano dėka, mat man labai rūpėjo sužinoti, kas yra už tos darželio pavėsinės, kur neleidžiama eiti. Ten pasirodo buvo paprasčiausiais gervuogynas. Uogos skanios, bet krūmai bados. Tie krūmai ir suplėšė mūsų kelnes, bet mamos buvo linkusios kaltinti mus, o ne krūmus... O juk Luko mama geriau prisimena, ką reikia pasakyti tėčiui.
    Gal todėl, o gal ir ne, bet Lukas supyko. Ir aš supykau. Ir susipykom mes abu taip, kaip tik vaikai temoka. Parodėm vienas kitam liežuvį, nutaisėm pačią baisiausią veido išraišką, kokią tik mokėjom, ir nusisukom į priešingas puses. Neilgai trukus tai pabodo, todėl pradėjome žaisti su kitais vaikais. Širdelę griaužė Pykčio ir Atsiprašau kirmėliukai. Tačiau vienas į kitą stengėmės nė akies krašteliu nežiūrėti, na, bet kartais žvilgsniai susitikdavo. Tada išsivėpdavome ir išversdavome akis. Ir taip visą vakarą. Visą visutėlį vakarą.
    Saulei besiritant už horizonto pasigirdo Rūtos mamos kvietimas namo ─ tai reiškė, jog grįžo Rūtos tėtis. Po kiek laiko ir Pauliaus mama pro langą pragydo; ir Giedrės, ir mano, ir vėl Rūtos (juk namo grįždavome anksčiausiai po trečio kvietimo. Na, nebent tėvas būdavo labai alkanas, ir nusileidęs žemyn pagreitindavo mūsų ėjimą). Neilgai trukus kieme nuaidėjo ir Luko mamos balsas. Viskas. Abu žinojome ─ dabar bus riesta, arba ne.
    Lukas atsistojo. Atsistojau ir aš. Širdelė daužėsi daužėsi, rodės, norėjo iš krūtinės iššokt. Lukas atsisuko į mane, pažiūrėjo į akis. Žydrose akyse nebuvo nė krislelio pykčio. Tokiomis akimirkomis pykčio nebūna. Lukas nusisuko ir mažais netvirtais žingsneliais nubindzeno link laukujų durų. Mano širdelė šokinėjo. Pyktis, tas vaikiškas pyktis, pavirto Viltimi, Baime, Meile. Kraujo banga tvoskė į galvą. Kiekvienas Luko kojos sąlytis su žeme virsdavo šiurpu, bėgiojančiu po mano vaikišką kūnelį. Kojos virpėjo. Galvoje buvo vienintelė mintis ─ Atsiprašau.
    Lukas priartėjo prie durų. Manyje Baimė surakino kojas. Lukas paėmė durų rankeną. Baimė kilo. Pasiekė krūtinę. Užgniaužė širdį. Lukas pravėrė duris. Baimė užspaudė gerklę. Lukas įėjo vidun.
    „LUKAI! PALAUK!“ ─ Atsiprašau nugalėjo Baimę. Pasivijau draugą. Stovėjome dviese laiptinėje ir stebeilijome vienas kitam į akis. Baimė vėl griebėsi kojų. Atsiprašau kovojo. „Lukai...“. Atsiprašau prabilo. Baimė kilo. „Aš... Aš atsiprašau, kad pykau ant tavęs.“ ─ Atsiprašau išbėrė šveplą greitakalbę. Baimė nuslūgo. Nusmuko į žemę. Kūną užliejo šiluma. „Ir aš atsiprašau. Kad pykau.“ ─ ramūs Luko žodžiai. Stovėjom abu ir šypsojomės bedantėmis šypsenomis. Krūtinėje buvo šilta šilta, gera gera.
    Nusisukom. Ir nuėjom.

    Ir visa tai buvo seniai seniai. Dabar net keista, negi bedančiai snargliai kažką jaučia? Negi jie kažką supranta? Bet jie moka klausyti širdies, jie moka nuleisti savo nosį, kad ir nenuvalytą, bet koks gi skirtumas. Jie moka daryti stebuklus, jie moka naikinti baimę vienu žodeliu, kad ir šveplai pasakytu...
    Tiesa, tąkart nei vieno nebarė. Turbūt stebuklai stipresni, nei mums atrodo.
2004-05-14 21:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-17 22:04
mersy
jaukus kurinelis:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-15 13:34
Dratelė
fantastika :)
labai buvo įdomu skaityti...
puikus parašymo stilius...:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-14 22:48
devynbalse
:)
šypsausi šiltai šiltai. gražu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą