Sėjikas

Sėjikas

Toli, už didžiulės kalvos, kur suteka baltosios upės vandenys, gyvena jis-Sėjikas...
Niekas negali pasakyti-koks jis?, ir ką sėja, tačiau nuo senų seniausių laikų žmonės kalba, jog Sename malūne gyvena jis. Kalva ir baltoji upė skiria Sėjiko malūną nuo mažojo kaimo. Gal būt viskas būtų dar stovėję savo vietose šimtą metų, jei į miestelį nebūčiau ižengęs aš. Pirmąją naktį apsistojęs miestelio motelyje, apie vidurnaktį pro atvirus užuolaidos plyšius pastebejau keistus šešėlius. Lyg armija nežinomų padarų praskuostų naktinių žibintų nušviestu šaligatviu, tačiau, pravėręs užuolaidas, nieko nepamačiau...

Kas darėsi tuo tarpu ne motelyje ir ne su manimi...

Šunų staugimas, iš langų sklindanti naktinės lempos šviesa kėlė man žavesį. Netrukus, mėnuliui patekėjus, vidury aikštės užstaugiau vilko balsu, nustelbdamas aplinkinių šunų staugimus, bei miesto gatvės garsus. Pasijutau išties kietai. Išdygus pirmiems šeriams ant snukio, užstaugiau dar garsiau. Balta mėnulio žėrinti didybė spindėjo mano akių lėliukėse, kurios žvelgė į gatve praeinančią vienišą moterį.
Staiga po mano šėlstančiom letenom  dulkės pakilo į orą, o skriejančiame šuolyje prasivėrė nasrai ir apžiojo moters kaklą.

Kitą Rytą.
Bemiegė naktis nepažįstamame ir šiek tiek keistokame miestelyje, kuo spėjau įsitikinti, užsukęs į vietinę krautuvėlę. Pardavėjęs stovėjo priešais moterį, o toji žiūrėjo jam į akis. Po kelių akimirkų pradėjo jį talžyti savo rankinuku, o tasai nieko nedarė, tiesiog stovėjo.
Taip pat po pietų užsukęs į Pietinį parką, atsisėdau ant suoliuko ir tikėjausi suvalgyti ledus, kai šalia manęs prisistatė didžiulis dobermanas ir atsiklaupęs spoksojo savo rudomis bauginančiomis akimis tiesiai į manąsias, tarsi prašydamas atiduoti jam tai, ką valgau...

Tai, kas dėjosi už baltosios upės ir didžiulės kalvos...

Jaunos moters lūpos švietė raudona gundančia spalva, o rudos akys kėlė jaudulį, priversdamos mane užstaugti kaip niekad garsiai. Netrukus gavau dubenį su ėdalu ir nasrai užsikimšo didžiuliais gabalais mėsos...

Vakaras Motelyje..

Bevakarieniaujant valgykloje, išgirdau buką šuns staugimą ir kąsnis užstrigo gerklėje.
Netrukus prie manęs pribėgo patarnautojas ir kumščiu trenkė nugaran. Viskas išskrito man iš burnos ant grindų. Aš norėčiau padėkoti jums tarė jis man.
Paklausiau:- už ką? O jis man atsakė:- už pietus, ir atsiklaupė prie mano išspjauto kąsnio, paėmė į burną ir praryjo.
-Po velniais, 101-sis!!!- iš kitos valgyklos pusės pasigirdo Motelio šeimininko riksmas. Jis rėke ant klupančio patarnautojo.
- Ar tavęs niekas nemokė etiketo ?
- Labai atsiprašau, vaikine, -tarė man Motelio šeimininkas, daugiau tai nepasikartos..
- Eik į virtuvę, šimtas pirmasis, aš tuoj ateisiu ir tu labai stipriai pasiaiškinsi..
Nuostaba liepė man iš visos širdies nusišypsoti , matant kaip šimtas pirmasis pakyla nuo grindų, lygiai kaip naminis gyvunėlis.. Plačiai išsišiepiau ir tariau:
-Nieko tokio, visko pasitaiko.
-Prižadame, jog daugiau toks incidentas nepasikartos.

Partizaniškas fotelio kojos graužimas man jau pradėjo nusibosti...

Paniškas fotelio kojos graužimas pamažu pradėjo rėžti nervus. Pažvelgęs raudonomis akimis į dubenį, nepmačiau nė vieno savo mėgstamo ėdalo kąsnelio. Jis buvo tuščias, o moters nesimatė nė kvapo...
Atsigręžes snukiu į fotelį, pradėjau toliau jį graužti. Odos lopiniai lakstė tarsi žolė iš pjovimo mašinos.

Keista pažintis laikrodžiui bemušant pusę šešių vakaro..


Pavakarieniavęs nusprendžiau nueiti į kitoje gatvės pusėje esančią juvelyrinę parduotuvę, nes norėjau parvežti namo kokį nors suvenyrą iš šio Dievo pamiršto miestelio. Būtent ten, pirmą kartą susidūriau su keista moterimi. Kalbant su pardavėju prasiverė durys ir lėtu bei grakščiu žingsniu į vidų įžengė nepaprasto dailumo mergina. Jos galvą puošė ilgi, tamsūs kaip naktis plaukai, akys atspindėjo žydrą dangaus spalvą, o lūpos buvo lyg rožės žiedas. Rankoje jį laikė keistą juodą dėžutę, kurios viršuje buvo daili sidabro spalvos spynelė. Neatsargus žingsnis, ir ji iškrito iš dailių merginos rankų. Nelaukęs nė akimirkos, puoliau ir pagavau ją, prieš paliečiant šaltas plyteles. Žiūrint į ją iš apačios, kraujas užvirė dar labiau, jos dailios kūno formos vertė šiek tiek jaudintis.
-Vaje, labai dėkui, kad išgelbėjote mano šaltuką.
-Atsiprašau?
-Aš ją taip vadinu. Ši dežutė turi savo vardą.
-Aišku.
-Džiuzepė Verdis.
-Diana, oi, atsiprašau, man jau reikia skubėti.
-Palaukit, kur jūs.
Išgirdau, kaip laikrodis mušė be penkių aštuonias ir ta keista moteris, nepilnai pasakiusi savo vardą išdūmė it akis išdegusi. Prieš mane beliko tik atviros durys, kurios ką tik užsivėrė, įleisdamos šalto oro bangą.
-Sakykit, ar visi šiame miestelyje taip skuba?- paklausiau pardavėjo.
-Na ne, jaunuoli, ši moteris visada šitaip. Nemoka planuoti savo laiko. Žmonės kalba, neva ji turi griežtą vyrą, kuris ją išleidžia tik iki ašuonių. Regis, jos laikrodis ją pavedė.
-Mat kaip.
Miestelyje darėsi vis keisčiau ir keisčiau..

Mano šeimininkė neatnešė man ėsti...

Jau buvau beužmingąs kai išgirdau, jog kažkas įeina vidun. Nušokau nuo minkštos lovos ir nubėgau pasitikti svečio. Juodi prabangūs moteriški bateliai ir gražios kojos, neatstojo alkio, kurį jaučiau jau gerą pusdienį. Iššiepęs dantis pažvelgiau į jos rankas, kurios laikė dėžutę. Spynelė buvo nepajudinta, vadinasi, maisto joje nebuvo. Tai supratęs, labai stipriai užstaugiau.
Iki puotos liko trys valandos...
***
- Ir vėl tas staugimas, kur nusirito šitas miestelis, seni žmonės jau neturi ramybės.
- Atsiprašau?
- Nieko, jaunuoli, štai jūsų grąža.
Nevisprotis padavėjas, keisti žmonės parduotuvėje, nepažįstamoji moteris, o dabar dar ir štai: sena laikraščių pardavėja, kuri girdi kažkokius staugimus. Pakaks, tariau sau ir patraukiau viešbučio pusėn. Pakeliui pastebėjau, jog praeiviai kažkokie keisti. Jie visi kažkur labai skubėjo. Kitoje gatvės pusėje Naktinės užeigos šeimininkas uždarinėjo duris ir langus, priešais gatvių prekeiviai rinkosi daiktus ir taip pat sparčiu žingsniu skuodė jiems suprantamais keliais. Labai keista, regis, miestelis rengėsi kažkokiam įvykiui, tik  kas per tradicijos ateinant vakarui uždarinėti naktinę užeigėlę, praeiviams kažkur skubėti, o laikraščių bei karštų sumuštinių pardavėjams pakuotis daiktus ir dumti it akis išdegusiems..

***
Nuo medžių krentantys rudens lapai tiesė kelią link didžiulės kalvos. O artejanti tamsa įkvėpė bėgti sparčiau ir greičiau. Netrukus priekinės letenos atsirėmė į samanomis nusėtą kalvos viršūnę. Priešais atsivėrė viso miestelio panorama. Ir vienišas medis stovintis šalia manęs  numetė paskutinį šį rudenį subrandintą obuolį. Kai jį prarijo samanos, užslinko tamsa ir aš užstaugiau. Vos patekėjus mėnuliui gatvėse nebeliko nė vieno žmogaus. Tik ausį rėžianti tyla, už kurios pamažu girdėjsosi tylus krebždesys.

***

Lygiai puse dvylikos nakties akys atsimerkė tarsi užsuktas žadintuvas. Skrandžio burzgimas atvedė mane į savo apartamentų virtuvę, kurioje nebuvo nė gyvos dvasios. Na gerai, kad šį sykį viskas kaip  pridera -naktį visi miega. Besėdint staiga išgirdau triūkšmą už lango, lyg būtų kažkas nukritęs.
Pravėriau užuolaidą, tačiau aplink tvyrojo tirštas rūkas ir nieko nesimatė.

Kitapus lango

Aš ir mano broliai, išlavėme pusę miestelio gatvių bei gatvelių tačiau, nieko neradę, patraukėme pietų pusėn. Nespėjus pribėgti senovinio “Žibinto”, akys užkliuvo už lango, iš kurio sklido  naktinės lempos šviesa. Ant užuolaidų žaidė žmogaus šešėlis, kuris tai atsistodavo, tai vėl, žiūrėk atsisėsdavo. Pagaliau aš suradau tai, ko ieškojau.

***
Dar vienas keistas krebžtėlėjiamas po langu, ir kąsnis užstrigo gerklėje. Pravėriau duris, už kurių siautė pavargęs vėjas, bandydamas po savimi pakelti dulkes, tačiau vienas pabandymas, ir jis pavargo... Toliau sekė tik rūkas ir mėnulio apšviesta naktis.

***

Kai tik nuo senos namo sienos nukrito pirmas akmuo, apibarstytas metų išmintimi dvelkiančiu cementu, pradėjau lėkti link žmogaus, stovinčio tarpduryje. Aštrūs dantys buvo pasiruošę kramtyti, o sąmonė bandė įsivaizduoti dar bebėgant skaniąją puotą. 

***
Staiga stiprus  kirtis ir aš  parklupau. Jutau, kaip kažkas mane tempia vidun, tik negalėjau įžvelgti kas, nes nuo smūgio akyse vis dar buvo juoda.

***
Akimirkos žaibišku greičiu pastebėjau, jog jį kažkas įtraukia vidun ir nusukau snukį į šalį, antraip užtrenktos durys būtų išsilaužusios visus dantis.
Atsigęžes, pro atvirą  plyšį išvydau, kaip mano šeimininkė tempia tą  žmogų vidun  ir atsdusau.

***
Senuose raštuose sakoma: Kai šviečiant pilnačiai suskikirs dviejų nepažįstamųjų akys. Kai vėjas nustos pūtęs, ir kai vienišas šuva pakels snukį į dangų ir garsiai užstaugs. Dvi svetimos sielos taps viena ir tęs savo kelionę svetur į nežinomą kraštą sėdami tai, kas sėjama jau  tūkstančius metų.  Žmonės, vos  sužinoję apie sėjiko atvykimą baimingai priims jį į savo miestelį ir duos jo tarnui ėdalo, kuriuo jis mis laukdamas dar vienos pilnaties...

Žymiai vėliau...

Netoli supuvusio ąžuolo, kalvos papėdėje rinkau ėdalą savo šuniui. Žvelgiant nuo jos, panorama buvo labai graži. Pavakario vėsos paliesti namų stogai retkarčiais prapliupdavo ašaromis, kurios nuriedėdavo ir atsimušdavo į šaltas gatvių plyteles vandens lašų pavidalu. O ilgaamžis rūkas slėpė juos nuo bereikalingų praeivių žvilgsnių. Šioje ramybėje ausis pasiekė kažkieno riksmas. Pažvelgęs šiek tiek žemiau, išvydau šventiką su dideliu kryžiu rankoje. Jis bėgo manęs link, bet vos tik jo kojos palietė tiltą, kuriuo jau vaikštau kone visą amžių, ilgadančiai tamsos padarai suplėšė jį į skutelius. Neramino  vienas dalykas: iškilo grėsmė būti sunaikintam, kadangi senuose raštuose taip pat sakoma:
Jei iš mirštančio šventiko iškris apšiuręs gintaro gabalėlis ir kažkas jį suras, tas kažkas privalės sunaikinti šešias juodas skryneles, kurios išbarstytos po visą pasaulį. Prie jųs prisilietę žmonės teigė, jog  viduje pats baisiausias nakties įvykis, kuris apgaubia mus, kai tampame silpni. Vieną iš jų kaip tik aš turiu. Ir tau jos lengvai neatiduosiu...