Bardo klajones 3d.

Kai iš kepsnio liko tik krūva švariai nuvalgytų kauliukų, Wilhelmas tingiai pasirąžė, ir su neslepiamu pasitenkinimu atsiriaugėjo.
- Jau kur kur, o čia moka kepti kepsnius. – Wilhelmas pastūmė tuščią lėkštę nuo savęs ir nusivalė taukuotas rankas į kelnes.
- Tikra tiesa. – jam pritarė Aramilas.
- Turbūt dabar nepakenktų taurė vyno? – šelmiškai mirktelėjęs bardui, Wilhelmas sušuko: - Ei, Johansenai, nešk čia savo geriausio vyno ąsotį.
Tarsi tik ir būtų laukęs šio kvietimo, iš virtuvės pasirodė smuklininkas, nešinas ąsočiu ir dviejomis sidabrinėmis taurėmis.
- Duok šen mano mieliausiąjį. – Wilhelmas nekantriai griebė iš Johanseno rankų ąsotį ir taures. Kol smuklininkas surinko nešvarias lėkštes ir pasišalino, vyriškis jau spėjo išlenkti dvi taures vyno. Ir jau pylėsi trečią, kai pastebėjo Aramilą.
- O tu, šventasis Merfėjau. Koks aš sugėrovas, jei nepasiūlau svečiui taurės vyno? – sušuko jis.
- Aš negeriu. – bardas ramiai uždengė savo taurę delnu. Ir čia pat nesusivaldė nenusijuokęs. Toks juokingas tuo metu atrodė Wilhelmas, išgirdęs šią naujieną.
- Na ką gi. Negeri tai negeri. Man paliks daugiau to gero. – tarė jis, atsigavęs po tokio pareiškimo. Po to prisipylė į taurę vyno ir suėmęs ją abiem rankom, ėmė po truputį siurbčioti.
Aramilas nekreipdamas dėmesio į įdėmų pašnekovo žvilgsnį, pasiėmė liutnią ir ėmė ją derinti. Mirtinoje tyloje švelniai skambėjo tyras stygų skambesys. Suderinęs savo instrumentą, bardas lėtai timptelėjo vieną stygą, ir ėmė tyliai groti. Melodija nučiurleno per visą smuklę. O liutnia tarsi atgijo ir ėmė žaižaruoti, nužerdama bardą ir jo kaimyną vaivorykštės spalvomis. Baigęs groti Aramilas lėtai perbraukė ranka per instrumentą, ir liutnia nustojo švytėjusi. Pasikabinęs ją ant pečių, elfas nustūmė liutnią sau už nugaros. Tuo pat metu smuklės kampuose nutilo paskutiniai liutnios garsai. Aramilas šyptelėjo ir pažvelgė į Wilhelmą. O šis sėdėjo iš pasigėrėjimo ištįsusiu veidu. Mėlynos jo akys spindėte spindėjo, o rankos drebėjo, tarsi užėjus drugio priepuoliui. Pamažu atsigavęs Wilhelmas pasitrynė savo švariai nuskustą smakrą, ir gudriai pažvelgęs į bardą ištarė:
- Žinai, aš per visą savo gyvanimą, neesu patyręs nieko malonesnio ir gražesnio. Kaip tu tai sugebi?
-  Jei nepamiršai, tai toks mano darbas: stebinti ir sužavėti. – Aramilas skėstelėjo rankomis. – Beje, aš norėjau paklausti, kas čia atsitiko?
- Aaaaa. Juk tu ką tik atvykai. Na tai klausykis. – Wilhlemas siurbtelėjo vyno ir tęsė toliau – Prieš kelias dienas šį miestelį užpuolė. Tiksliau ne miestelį, bet pasėlių laukus. Apipylė juos kažkokia šlykštyne, ir dabar matai kas po to paliko. Miestelėnai bandė tuos laukus ginti, tačiau keisčiausia yra tai, kad jie negalėjo išeiti iš miesto. Įsivaizduoji? Degina tavo laukus, o tu negali nė pasijudinti. Gaila manęs tada nebuvo. Būčiau tą šlykštynę jiems atgal sukišęs. – Wilhelmas ėmė įsikarščiavęs mosuoti rankomis.
- Kam? – Aramilas palinko virš stalo ir įdėmiai pažvelgė pašnekovui į akis. – Kam tu būtum sukišęs tą šlykštynę atgal?
- Naaa.... Aš pats jų nemačiau, bet iš miestelėnų pasakojimų supratau, jog tai galėjo būti tik Raagariai.
- Ką Raagariai gali veikti šiuose kraštuose? Juk jie gyvena šiltuose kraštuose, o čia beveik šiaurė? – Aramilas susimąstęs ėmė apžiūrinėti žibintą, kabantį palubėj. 
- Na ir aš taip pagalvojau. Ko Raagariams čia gali prireikti? Sieros ir tos retai pasitaiko, o ką jau kalbėti apie karštį. – Wilhelmas vienu mauku pabaigė gerti vyną ir pastatė tuščią taurę ant stalo.
- O tu nežinai ką tokio tiksliai ant laukų išpylė Raagariai? – Aramilas ne juokais susidomėjo šiuo įvykiu.
- Va čia ir yra keisčiausia. Niekas negali nė per žingsnį prisiartinti prie laukų. Kas prie jų prieina arčiau, susmunka be sąmonės. – Wilhelmas išsitraukė durklą iš stalo ir įsikišo į dėklą.
O Aramilas sėdėjo susimąstęs, delnu parėmęs smakrą. Ši situacija jam kažką priminė. Kažką iš senųjų laikų. Kažką iš didžiojo Karo....
- O, kad tave Peloras nutrenktų. Juk čia senoji Sakmė. Štai kas... – sušuko Aramilas ir trenkė delnu per stalą.
- Kas? Kokia sakmė? Apie ką tu? – nesuprato Wilhelmas.
- Tu nežinai senosios Sakmės? – Wilhelmui neigiamai papurčius galvą, Aramilas tęsė toliau – Tada klausyk....