Lyg ieškoti ypatingo skambesio

Įdomybės prasidėdavo ties Minties leidykla Sierakausko ir Kudirkos gatvių sankryžoje. Troleibusai stovėdavo nuleistais ūsais. Aikštelėje ties dabartine Vokiečių ambasada sustodavo kelios greitosios pagalbos "Volgos". Minia stoviniuodavo, lyg nekantriai kažko laukdama.
- Ateina, ateina, ateina... jau matosi lyderis - pasipildavo šūksniai minioje. „Kas čia vyksta, kas atsitiko? “ - išsigandusiais veidais prabildavo praeivės moterėles... „Pasitraukit, pasitraukit iš kelio“ šūkčiojo milicininkai. Tik mes, mokyklų pradinukai, galėdavom apsimesti, kad mums dar prireikė perbėgti gatvę, ar pažiūrėti ko visi laukia iš gatvės vidurio. Mes puikiausiai žinojome, kodėl negalim čia pasirodyti su savo dviračiais ar paspirtukais. Bet mumyse tryško kitos varžybos - mes pirmieji turėjome pamatyti lyderį.
Ant lengvo motociklo, leidžiančio balkšvą dūmelį, vilkįs panašų į futbolo vartininko treningą, lėtai į kalną kildavo lyderis. Šalia jo, vos šviečiančiom lempom, dideliu ruporu ant stogo, kildavo senoviška autoinspekcijos mašina. Ji neturėjo sirenos, kartojančios garsus "sol-si, sol-si, sol-si", bet sustaugdavo kitu garsu ir per ruporą kažką nesuprantamai rikteldavo. O kaip gi: lyderis ne visada žiūrėjo į priekį - tai per kairį petį, tai per dešinį, atidžiai žvelgė atgal, kad išlaikyti reikiamą tempą. O už jo staiga pasirodydavo kažkas nepakartojamai panašaus į Žalgirio mūšį: žmonės, galvos, šalmai, spalvotos linijos... Ir artėjo lyg banguojanti jūra. Taip prasidėdavo dviračių lenktynės Vilniaus miesto gatvėmis. Pakilusi į V. Kudirkos gatvės statų kalną, didžiulė dviračių kolona lyg atsipūsdavo lėkdama Sierakausko gatve ir gana stačiu kampu sukdavo į Čiurlionio gatvę. Čia vėl galingai įsibėgėdavo ir posūkis į Donelaičio gatvę būdavo labai staigus. Autoinspekcijos mašina turėdavo atitrūkti, kad ten galėtų pristabdyti, nes tokiu greičiu jai įsipaišyti į tą posūkį buvo per sunku. Bet tai stebuklingai, nesustodamas žvalgytis atgal, darė lyderis. Mes niekaip negalėjom suprasti - kodėl taip nemoka pasukti šiokiadieniais ten važinėjantys paprasti motociklistai. Tuo labiau už lyderio nugaros toje vietoje skambėdavo griausminga sportinių dviračių stabdžių kakofonija. Niekam neleisdavo arti to posūkio stovėti. O iš ten, pro observatorijos kiemo vartelius, mes bėgdavom ant aukšto skardžio nuo kurio lenktynes matydavom iš aukštai. Didžiuliu greičiu dviračių kolona kaip nenuodinga gyvatė leisdavosi Neries upės krantine ir suko į Petro Cvirkos gatvę. Ten būdavo aukų. Bet tai netilpo mūsų vaikiškos atsakomybės kieme. Mes kaip patrakę bėgdavom skaičiuoti greitųjų pagalbų mašinų, nors ant to aukšto ir tylaus kalno jų sirenų nebuvo girdėti.
Visų grįžtančių atgal į Kudirkos gatvės kalną mes nemokėjom suskaičiuoti. Bet kartais šaukdavom "yra, visi yra" - skaičiuodavome ant mašinos, važiuojančios paskui koloną, vežamus atsarginius dviračius. Tikrų tikriausius "Start-Šose", suteptais ratais, pripūstom padangom ir įtemptom grandinėm. Jei kas kolonoje suklupdavo, niekas jo nelaikydavo pralaimėtoju - sustojusi mašina jam duodavo naują dviratį ir jis vėl lėkdavo pirmyn. Mes nieko nespėdavom pačiupinėti. Todėl po lenktynių negalėdavom apsiraminti laukdami kelias dienas kol atsidarys "Sporto" krautuvė priešais modernią Neringos kavinę. Tik ten. mes iš tikrųjų galėjom paliesti tikrą lenktyninį dviratį. O iki tų prisilietimų niekas neramindavo mūsų sielų. Iki tos dienos praslinkdavo visa amžinybė.
*****
"Bro dvidešimt penki" Bronius Oškinis man girdint neištarė nė vieno karto. Į tiesų kausimą, ar tai "25" pasakydavo "galbūt". Savo kūrinius aviakonstruktoriai žymi visai kitaip iki ateina tikrasis krikštas. Ką mes šnekėdavome susitikę, taip ir liks nebaigta poema – negaliu to papasakoti keliais žodžiais. Spręsti globalias aviacijos problemas nebuvo laiko. Mūsų bendras kūrybos darbas buvo panašus galbūt į gitaristų improvizacijos repeticiją. Kurti lėktuvus – lyg ieškoti ypatingo skambesio. Jei surasi jį – prasidės stebuklai. Jei ne – rašyk nors tonas natų, nebus nieko.

Tą vakarą jis dėstė BRO-20 svorio mažinimo galimybes, aiškino jo sugalvoto propelerio esmę esant labai mažiems greičiams. Paslaptingesnė man buvo vibruojančio priešsparnio idėja, todėl ir ištariau: "Ne, pabandom priešsparnį, neriam į nežinomybę, o propelerį visada spėsim uždėti". "Tada visą šitą sunkią dalį metam į šalį ir statom paprastą dviračio balnelį", – tęsė Oškinis. Mintyse skaičiavau pusę minutės: iki greičio, leidžiančio skristi žmogaus raumenų galia, tame eskize buvo likę tik 2–3 km/val. Taip gimė skraidantis dviratis. BRO-20 labai paprastu būdu prailgintais sparnais ir vibruojančiu 4 metrų mojo priešsparniu, išvystančiu iki 10 kg trauką, turėjo skristi 25–30 km/val. greičiu. B. Oškinis labai pralinksmėjo. Tačiau mūsų naujagimis neturėjo jokios važiuoklės, ir aš dar neskubėjau juoktis. Oškinis, žvilgtelėjęs į mano akis, pradėjo linksminti: " Na kas čia tokio, jei startas bus kaip vaikiško sklandytuvo. Jeigu "fantomai" tokiu būdu startuoja nuo lėktuvnešių 20 metų, kokiems mes nusileisime principams darydami tą patį aerodromo pievoje? "
Po to mes susitikom dar keliolika kartų. Guliu lovoje, raitausi iš skausmo – tik ką nevykusiai ištraukė dantį. Į duris skambutis. Čia tik Bronius gali būti, pagalvojau. Kambaryje – atlieto priešsparnio dviejų metrų ilgio dalis, Oškinis trokšta jį pamatyti, o aš kalbuosi kurčnebylių kalba, bet žodį po žodžio pavyksta ištarti. Linguoju tą priešsparnį rankose, jo sukeltas vėjelis nuo stalo popieriukus pučia, brėžinių lapus, užuolaidas judina. "Va, – sakau, – paimk bet kokį pasaulyje sukurtą propelerį, mojuok juo kaip nori – tokio vėjelio nebus". Bronius neskuba juoktis: " Čia taip, o čia taip dar reikia padaryti... man, man duok pabandyti". Pavyko. Plika akimi matyti, kad greitis bus didesnis nei tikėjomės. Man žmogiška kalba grįžo: "Ar ne lengviau būtų buvę visa tai iš diuralio išlenkti? Dvylika kniedžių, talentingo mechaniko rankom – ir jokiom epoksidinėm smalom nereikėtų teptis. Taip ilgai laukti... " "Nepilk man druskos į širdį su tuo aliuminiu, kai vyksta viena laimingiausių gyvenime akimirkų", – išgirstu Oškinio atsakymą. Patylėjęs prideda: "Medis tūkstančius metų yra toks pat medis. Kai plastiką lieji, pats matai, kas gaunasi. Visas pasaulis nėra aukšta tvora aptvertas “Aeroflotas”, kartais metalurgai tokį šlamštą atlieja... O projektuojant labai riboja lapo ilgis, pradedi durstyti, ieškoti, kaip alkanas šuva kaulo. Ne dvylika, ne dvylika nereikalingų kniedžių tada būna... O kad turėtum tinkamos skardos ruloną... Kiek reikia, tiek ir atsivynioji... Tai sakai, bet kokiu propeleriu mosuok rankose – tokio srauto nebus? " – ne kartą pakartojo, šmaikščiai šypsodamasis.
Kartais aš labai mažai padarydavau ir lyg pasiaiškinimą prieš susitikimą savo idėjų modelius ant stalo sudėliodavau. Tądien šalia jų gulėjo knyga "Gonočnyje velosipedy". "Klausyk, ar pamiršai rusų kalbą, ar ruošiesi moksliškai nuprotėti", – ją pamatęs iškart paklausė Oškinis. "Na ne, ne. Čia yra du geri grafikai apie dviratininko galias. Nusipirkau vietoj butelio alaus – negi nusirašinėsiu knygyne kaip studentas. " "O! Jeigu jais tikėti, tai dar ir aš galiu skristi? ", – nustebo Oškinis į tuos grafikus žvelgdamas. "Na gerai, reikia greičiau viską baigti, o ten matysim. Kaip tau sekasi su didžiojo “Aerofloto” išradimais? Čia matau kažką labai naujo turi... " Tai, ką jis tada man pasakė, kiti pripažino tik po septynerių metų.
Tą žiemą mes, Vilniaus žemės ūkio aviacijos pilotai važiavome į Monino muziejų. Tais laikais ne visas ekskursijas ten priimdavo. Muziejus buvo beveik slaptas. Vyresni lakūnai graudžiai glostė Po-2. Kitiems kiti dalykai rūpėjo. “Aerofloto” pilotams gidai buvo rinktiniai. "Papasakokit apie šitą eksponatą, nieko bloga nenujausdamas, parodžiau į gražų, nuo caro laikų išlikusį ornitopterį... " "Jaunas žmogau, – prasidėjo griaustinis, – Jums, vilkinčiam garbingo civilinio oro laivyno uniformą, šį klausimą jau seniai reikėjo pamiršti. Jau tėvai turėjo auklėti taip, kad tokios mintys nebekiltų. Jei nežinote, kartoju: tas, kuris darė šią nesąmonę, turėjo būti 200 kartų protingesnis ir mažiausiai 80 kartų stipresnis. Skaitykite spaudą! Kad mūsų įsitikinimai būtų bent kiek palenkti, Anglijoje įsteigta 80 tūkst. svarų sterlingų premija tam, kuris plasnodamas savo raumenų jėga, nuskris vieną mylią... Aišku? " Sparno bičiuliai draugiškai kumščiavo man į nugarą, mynė vienas kitam kojas. "Gal galėtumėte pakartoti? Mes norėtume tokį protingą atsakymą panaudoti politiniame darbe", – prasidėjo provokuojantys draugų šposai. Griaustinis nenutilo. "Apie kokias konstrukcijas dar nepatartumėte galvoti? " "O kodėl “kukurūzniko” eleronai vis dar primena ornitopterį? "
Traukinyje vyrai pasikvietę į restoraną sako: "Ar negalėtum savo konstrukcijoje pagrindinį sparną pajudinti? Na, pora laipsnių. Na tik kelis kart per minutę... " Matau, nejuokauja. "Klokit, – sakau, – viską, ką sugalvojot". "Supranti, tada ornitopteris būtų. Bet yra kitas dalykas, 80000 svarų sterlingų iš tikrųjų didžiulės "bapkės". Žodžiu, milijonas paprastų rublių išeina. Pats žinai – prie An-2 šturvalo tam 300000 valandų skraidyti reikia. Lakūnai tiek negyvena. Būtų apmaudu, jei jūsų su Oškiniu tokį didelį darbą kas nors pasisavintų. Žiūrėk, kiek dabar apsimetėlių, "pažinojusių” Tupolevą. Na, gal jūsų plasnoklis bus išdidus kaip kalnų erelis. Suplasnos pagrindiniu sparnu kartą per 16 minučių. Skaičiuotuvai neturi tiek langelių, jei pasakytum tą skaičių Hercais. Tegu palaksto, tegu palaksto iš paskos mokslininkai". Nuo tada aš niekaip kitaip nebevadinau mūsų konstrukcijos – tik plasnokliu, dėl kurio Rusijos aviacijos muziejus sukirto savotiškas šimtmečio lažybas.
Į Lietuvos aviacijos muziejų mūsų konstrukcija nukeliavo labai greitai – po metų. B. Oškinis išėjo iš gyvenimo mėnesį prieš tai, kai aš pakėliau į orą savąsias trąšų barstymo konstrukcijas Dotnuvoje. Nuvažiavom tą gegužį su žmona į Palangą. Niekas man jokio džiaugsmo nebeteikė. Mačiau tik šaligatviu genamus lapus, nukritusius dar praėjusį rudenį. Jaučiau, kad perėmiau skraidančių dviračių šimtmečio lenktynių estafetės lazdelę. Ir ji man buvo per sunki. Sunkesnė už volframo lydinio detalę, kurią mes ruošėmės panaudoti tam, kad galėtume išgauti virpančio priešsparnio maksimalią galią. Per trumpas buvo mūsų susitikimas – atrodo, nieko vienas kitam nespėjom papasakoti...
Istoriją, nutikusią Monine papasakoti spėjau. Oškinis tada labai atsigavo. Netikėtai net atsikėlė iš ligos patalo: "Kodėl tik dviem, sparną galim pajudinti ir 6 laipsniais, net juokavo, kad galim... ” Jei jau skeldavo humorą, tai šimtui metu.
Po to, kai estafetės lazdelė man tapo per sunki, nepamenu, metus ar du ta linkme neprojektavau nieko. Tiksliau, ne gėda pasakyti, projektavau gryniausias nesąmones. Įtariau, kad Monine "per lažybas" buvo supainiota viskas: ir jėgos, ir protas, ir mylios, ir premijos. Išnaršiau, kiek įmanoma buvo rasti, viską apie buvusias HPA (Human powered aircraft) premijas. Vienintelė "nenuskinta" buvo likusi tik sraigtasparnio. Įsivaizdavau, kaip turi atrodyti tas sraigtasparnis. Ir vieną gražią dieną tokio sraigtasparnio startą Japonijoje parodė per televiziją: vienas, du, trys, keturi... Skaičiavau kaip tos srities teisėjas. Neišsilaikė ore tiek sekundžių, kiek reikėjo. Kitas startas buvo numatytas po pusantros savaites, premija buvo padidinta pusantro karto. Sirgau kaip už savo komandą. Pamačiau televizoriaus ekrane laimingus veidus sporto salėje. Sekundžių nebereikėjo skaičiuoti. Tai buvo pergalė, finišas. Sraigtasparnis vis dar lėtai leidosi, nors pagal knygą "Gonočnyje velosipedy" pilotui jėgų turėjo nebeužtekti. Gal knygos leidėjai klydo, gal kitokie užaugo dviratininkai.
Į širdį grįžo gitaros skambesys, ir didysis atradimas įvyko labai greitai. Tą rugpjūčio rytą atsibudau labai anksti. Mintys sutvisko vaivorykšte ir atrodė, kad netrukus dings. Po pusvalandžio užrašiau plasnojančio priešsparnio traukos formulę. Pasitraukiau nuo stalo ir išsigandau: formulė buvo teisinga. Spėlionių, mąstymų ir klaidų metas baigėsi. Virpančio priešsparnio aerodinamika tapo aiški. Liko tik konstrukciniai klausimai. Patikrinau, ką mes nusprendėm su Oškiniu patį pirmąjį vakarą. Viskas buvo teisinga. Formulė buvo trumpa ir aiški. Išdidžiai prie jos parašiau Co – Broniaus Oškinio aerodinaminis koeficientas.
Baigiantis Gorbačiovo techninės revoliucijos vargo vakarienei, vis tik radau tą plono diuraliuminio
ruloną. Gulėjo jis didžiulis kažkokios Vilniaus tiekimo bazės sandėlio kieme. Anksčiau nematytas, bet "labai pažįstamas". "O kodėl gi ne? " – pratarė vidinis balsas  Oškinio balsu. Ir paėmęs iš sandėlininkės rankų žirkles, nubridau išeiginiais batais per sniego pusnis link to rulono. Atsikirpau sau kiek reikia ir pasukau  atgal. "Vyre, vyre, padėk į vietą. Visą ruloną sugadinai. Mokėk, arba važiuojam į miliciją", – pasigirdo pikti šeimininkų balsai. O aš įmečiau tą skardos gabaliuką bagažinėn ir toliau rūpinausi savais reikalais. "Kas čia tokie? ", – rėkė šeimininkai sutrikusiai sandėlininkei. "Na, atrodytų, kieti vyrukai, dažnai pas mus perka, iš anksto moka... " "Kieti, o važinėja su Moskvičiuku? Tuoj tikrai kietos žinybos apie juos išsiaiškins! " "Tylėkit, dėl dievo meiles, tylėkit. Gal mafija, gal Maskvos reketas..., – išsigando sandėlininkė, – nereikia milicijos, milicija bejėgė, o jie pastatus sudegins, kulkos pagailės, va tokia šalta širdimi bombą paliks, kai būsime nebereikalingi... "
Skarda tikrai netiko didžiajai aviacijai, bet mažų aparatų detalėm tai buvo tikras lobis. Mintyse lyg pasakų miestas kilo visai kitokios technologijos įrengimų parkas. Nereikėjo tam ypatingai galingų presų, kokiais štampuojami automobilių kapotai – viską galima buvo padaryti mažais hidrauliniais automobilių domkratais. O tai reiškė "sudie" dulkėtoms dirbtuvėms, epoksidinėje dervoje mirkstančioms rankoms ir švitrinio popieriaus girgždesiui. Technologija tapo labiau panaši į video magnetofonų gamybą, o ne į pasiaukojantį išsvajotų sparnų brūžinimą dulkėtuose angaruose. Po pusmečio tos skardos rulonų krūvą pamačiau pro Tu-154 langą. Lėktuvas sukosi apie nepažįstamą man Kirovo aerodromą. Be abejo, tada aš pagalvojau apie pirmą pasaulyje serijinę skraidančių dviračių gamybą. Po kiek laiko nepasigėdinau tai ištarti garsiai. Tada niekas to nepriėmė kaip spėlionės ar svaisčiojimo. Visai netrukus startavo dar vienas garsus skraidantis dviratis Vokietijoje. Daug pasaulio TV kanalų spėliojo apie jo serijinę gamybą. Daug kas tada nuoširdžiai man spaudė ranką sveikindami įžvalgumą, kiti skubėjo piktai pasidžiaugti: "Che, che... vokiečiai, vokiečiai aplenkė tave su Oškiniu".
Atidžiau pažiūrėjus į praėjusio šimtmečio pabaigos krizę aviacijos pramonės istorijoje, tai buvo tik eilinis viesulas, vertęs aukštyn kojom Rusijos, Lenkijos, Švedijos, Lietuvos, Čekijos, Italijos, Kinijos, JAV ir kitų valstybių aviacijos pramonę. Nesunku nutuokti, kad tie vėjai buvo per stiprūs skraidančių dviračių pilotams. Dabar vėl paskelbtos naujos HPA premijos skamba  kaip to viesulo pabaigos prognozės.
*****
Tačiau įdomiausia buvo sankryžoje priešais Minties leidyklos pastatą. „Ateina, ateina, ateina... jau matosi lyderis“ - pasigirsdavo šūksniai minioje. „Kas čia vyksta, kas atsitiko? “- šūkčiojo pasimetusios praeivės moterėlės. Kudirkos gatvės įkalnė buvo pakankamai stati. Milijonus saulėje blizgančių stipinų suko ant sportinių dviračių pedalų pasistiebę vyrai. Tame ruože jie vienas kitą galėjo lenkti. Ant lengvo motociklo priekyje judėjo lyderis. Po 10 - 20 lenktynių ratų, nuo įtampos, jo veidas mums vaikams atrodė lyg su barzda ir ūsais. Mes bėgdavome šalia, o mus lenkė tikri sportiniai dviračiai. Po varžybų troleibusai vėl keldavo ūsus, televizija vyniodavo savo ilgus kabelius, viskas lyg sugrįždavo į senąją tvarką. Bet mes ilgai nenustygdavome vietoje, negalėdami rasti nieko įdomesnio.