61. Pasaka (Neįveikiamosios durys)

61. Neįveikiamosios durys

Rytmety lovliai ilgu šuoliu įveikę mirties duobę, kaip ir vakar, nustraksėjo tolyn į urvą. Bešokinėdami pajuto iš urvo kylant vėją. Jis vis smarkėjo, nešė akmenis ir dulkes, ir jie nebegalėjo šokinėti pirmyn. Tik pašoka, vėjo gūsis tuoj juos neša atgal, o kai atsistoja ant žemės, skaudžiai daužo lekiantis žvyras ir akmenys. Paskui vėjas tiek įsmarkėjo, kad jie jau ir pastovėti nebegalėjo, turėjo slėptis už urvo akmenų ir iškyšulių. Kai jie nebešokinėjo, po kiek laiko vėjas nurimo. Tada jie greitai vėl pasileido pirmyn. Greitai juos vėl sustabdė pakilęs smarkus viesulas, jie turėjo vėl slėptis. Tik iš trečio karto nusikasė iki durų. Bet jų nei vakar matytoje vietoje, nei kitur nebuvo nė žymės, niekur nebesimatė.
— Jos yra ten pat, — tartum pats sau pasakė Mėlynis, — tik mes dabar negalime jų matyti. Imsiu akmenį ir pradėsiu jas daužyti. Jeigu jų ir neišlaušiu, tai bent išgąsdinsiu šio urvo gyventojas...
Raganos stovėjo už sienos klausėsi ir juokėsi:
— Ar girdit, per tas kelias dienas jis visai išprotėjo ir jau kalbasi pats su savimi, — pasakė Kaulo boba. — Nenuostabu, nes toks pyplys, įveikęs tiek gudrių žabangų pagaliau susidūrė su tokiomis, kurių įveikti jo menkas protelis nebegalės...
— Leiskit, valdove, man, — nenustygo ragana Sienė. — Aš viena ranka jį sugriebsiu ir aštriais nagais, kaip kokią plastmasinę lėlę, sugnybsiu ir sudraskysiu į smulkius skutelius... Jam savo menką dūšelę tuoj pat reikės atiduoti velniams...
— Sugnaibyk ir sudraskyk jį, bet jokiu būdu nepasirodyk, be reikalo netark nė žodžio... Pasirodysi — juodojo žaibo tuojau pat būsi paguldyta, — leido veikti, bet ir perspėjo.
Kai Mėlynis užsimojo ir trenkė į duris akmeniu antrą kartą, iš akmens sienos išlindo dvi ilgos, aštriais nagais užsibaigiančios rankos rankos, sugnybė jį per pilvą ir pakėlė į pačias palubes, bemaž į pat skliauto viršų. Pasigirdo pagiežingas kvatojimas ir griausmingas balsas:
— Štai taip tau pyply! —šaukė Sienė vis giliau smeigdama nagus į mažą lovlio kūnelį. — Štai taip tau daužyti mūsų akmenines duris ir landžioti į mūsų valdas!.. — lauždama lovlį per pusę šaukė ragana. — Aš tave per akimirką sugnaibysiu ir sudraskysiu į gabalėlius... Jei tiki Dievą, persižegnok ir atsisveikink su šiuo pasauliu...  Gana mus skriaudei ir niekinai, dabar tau — po keletos akimirkų galas...
Aštriais nagais perdurtas ir suspaustas Mėlynis tik raitėsi iš skausmo, inkštė ir nebežinojo ką daryti. Jo rankos, kaip ir jis pats buvo kietai suspaustos ir perdurtos aštrių nagų. Jis kelis kartus dar spėjo pamatyti besišnekučiuojančius nematomuosius savo draugus ir laukė nesulaukė jų pagalbos.
— Sudeginkim tas rankas, — šnypštelėjo Juodis.
— Negalima, kartu sudegs Mėlynis... Palauk, aš su Pinčiaus lazdele...
— Juodi, greičiau, ar nematai, kaip tos baisios rankos baigia jį perlaužti ir pasmaugti...
Ir tada Juodis pašokęs iki lubų Pinčiaus burtų lazdele du kartus sudavė per iškištas raganos rankas ir tos iš karto pavirto į mažus rankų formos bepirščius pagaliukus, kurie Mėlyniui jau nieko nebegalėjo padaryti ir jis iš palubės nukrito ant žemės...
Raganų nebeliko nė girdėti. Tik ta, kuri buvo sugriebusi lovlį, lakstė po kambarį, rodė savo draugėms vietoj rankų ir nagų prie pečių prikibusius kažkokias menkas, bereikšmes trumputes ataugas ir vis dejavo:
— Mano rankos, mano rankos!.. Tik pažiūrėkit, kas beliko iš mano rankų... Ar su tokiomis rankom aš ką begalėsiu daryti?.. Kaip kvailai aš pasielgiau, kokia kvailė buvau, kad nepaklausiau proto balso ir pagauta pykčio išlindau per tą prakeiktą sieną...
— Kam tu, kvaile, sučiupusi jį tuoj pat nepasmaugei ir nesudraskei, o paleidai blązgėti kvailą ir ilgą liežuvį... Jam tik to ir terikėjo... Dabar kaltink save... Bet nenusimink, — guodė Sienę Kaulo boba, — kai nugalėsim tą pūzrą, aš tavim pasirūpinsiu: keliausim pas Liuciferį ir jis tau vietoj buvusių raganos rankų prisiūs kokio mirusio velniuko juodas rankeles. Džiaukis, kad nepraradai kojų, nes tada reiktų prisiūti velnio kanopas... Cha — cha, — pagiežingai užbaigė valdovė, prisiminusi kaip jos pakuždom juokdavosi iš jos kanopų.
Išvaduotas Mėlynis, nors ir kraujavo dešimt nedidelių žaizdelių, paėmė dar didesnį akmenį ir nesustodamas ties pačiais užraktais daužė duris ir jos pamažu pradėjo byrėti. Pagaliau vietoj nubraukytų nežymių linijų, sienoje pasimatė tikros durys. Jos nuo smūgių buvo giliai įlinkusios ir keliose vietose skersai suskilusios.
— Nedaug betrūksta, tuoj durys visai išvirs... — tarsi pats sau tarė Mėlynis.
— Palauk, — tyliai tarė Juodis, — nors kiek pailsėk, o aš tuo tarpu pro plyšelį prasiskverbsiu į kambario vidų ir gal ką nors ten nuveiksiu...
Kai nematomas Juodis pateko į pirmąjį Kaulo bobos kambarį, berankė Sienė ir Tinklė surėmusios kupromis laikė duris, neleido jų atidaryti.
— Kol mes čia stovime ir laikome, jis gali daužyti nors ir visus metus, bet įeiti negalės, — kalbėjo raganos tarpusavy. — Aš tyčia leidau sulinkti joms, įskėliau skersai plyšį ir parodžiau jam, kad mažai betrūksta ir jis tuoj tuoj galės įeiti... Tegu galvoja daug padaręs ir nesiima nieko kito. Tegu vargšelis daužo tuo akmenėliu, o valdovė savo kambariuose netrukus jiems sukurs kitų žabangų...
Nematomas Juodis, norėdamas raganas pagąsdinti, priėjo prie raganos lovos ir metė į ją dagiąją kibirkštį. Lova suliepsnojo, parūko dūmelis ir neliko nė žymės. Po to jis sudegino didijį stalą. Raganos, nesuprasdamos, kas čia darosi, išplėtė akis ir nutilo.
Juodis, pasinaudojęs jų išgąsčiu, nieko nebelaukė, nusitaikė ir smogė berankei Sienei į tarpuakį. Kai ji nugriuvo, greitai su Pinčiaus lazdele ją sumažino, surišo ir įsidėjo į kišenę. Durė, pamačiusi, kad jos draugė nugriuvo ir susitraukė į mažytį vabalą, visa gerkle rėkdama puolė į kitą kambarį ir užsirakino. Kol prie jos atsirado Kaulo boba, lovliai jau buvo įėję ir užėmę pirmąjį kambarį. Tinklė Kaulo bobai papasakojo, kas buvo atsitikę ir dabar abi raganos drebėjo iš baimės, nes nebeturėjo vilties ne tik išgelbėti valdovės turto, bet ir ištrūkti į laisvę.