Antras Gyvenimas

Straipsnių ciklas „Rūkas ir Mažylis“ (I)

Antras gyvenimas

Daugiaserijinį telefilmą "Laikas nelaukia" Džeko Londono apsakymų motyvais kažkada pastatė "Belarusfilmas". Tai priešingybė šiuolaikinėms greito veiksmo dramoms "Nick of time" ar "Time and Tide". Tačiau šį filmą anais laikais rodė visi SSSR žydrieji ekranai, taip pat ir buvę "Aerofloto" oro uostų salėse – minioms keleivių, laukiantiems techninių nesklandumų pašalinimo ar gero oro.
“Rūkas“ išskrendantiems iš Vilniaus turėjo dvi prasmes. Pilotams paprastai tai reiškė visišką dienotvarkės susidarkymą. Keleiviams jis rūpėjo mažiau . Intensyvios šviesos ašinė linija, kuri tuomet buvo įrengta Vilniaus kilimo–tūpimo take, leido lėktuvams kilti esant net ir labai mažam matomumui.
"Sveikink su antrąja gimimo diena", – Pašos pasakojimas prasidėjo gana linksmai. Tačiau po kelių minučių jis tarytum susmuko ant kėdės. – "Matyt viskas baigėsi laimingai tik todėl, kad žemės ūkio aviacijoje išmokau su lėktuvu nesielgti švelniai".
An-24 kilimui rūke iš Vilniaus irgi tereikėjo vos kelių šimtų metrų matomumo. Taigi paprastas reisas į Palangą tąsyk buvo atidedamas labai neilgam. Visada, vos pradėjus meteorologų prietaisams artėti prie leistinos matomumo ribos, jau sodindavo keleivius į lėktuvą. Tą kart jų buvo trisdešimt keturi. Pajūryje laukė nuostabus oras... Pietiniu kilimo kursu  dvimotoris keleivinis laineris pradėjo įsibėgėti visu galingumu...
"Na, gal antrasis likimo pirštas buvo tai, kad kilau aš", – tęsė pasakojimą Paša, – "nes pirmas pamačiau lyg miglotą šešėlį vandenvežio kontūrus. Pasakyti tai vienas kitam niekaip nebūtume spėję. Mintis, kad teks "šokti", sąmonę pasiekė tik po to, kai automatiškai pasukau lėktuvą dešinėn nuo ašinės linijos. Vandenvežio vaizdas jau atrodė grėsmingai... Bet kokiems svarstymams jau seniai buvo per vėlu. Žvilgterėti į greitį, kuris buvo apgailėtinai mažas, antrąsyk neturėjau nė akimirkos laiko. O čia reikia “šokti“. Trūktelėjau šturvalą į save ir staigiai stumtelėjau vėl nuo savęs. Pakėliau kairį sparną. Teoriškai to gal ir nereikėjo daryti. Tačiau iki šiol jaučiu, kad kitaip kairiu sraigtu vis tik būtume tą sisterną kabinę... “ O po to sirena, ir mirksinti lemputė: „pavojingas žemės artėjimas“... O viskas jau debesyse. Kiek iki žemės? Nieko nesimatė... Bet žemės "kelyje" nebebuvo.
Po kelių metų Pašai teko sutikti vieną iš dviejų vyrų, tas sekundes skuodusių nuo vandenvežio pasaulio bėgimo rekordininkams prilygstančiu greičiu. Tai jis dar netikėčiau pakomentavo: "Na kaip tu tada sparnu žemės nekabinai? Koks dvidešimt centimetrų buvo likę". Na, tegu ir metras. Bet  ar sparno galas nueidamas į rūką kilo ar žemėjo – nebematė niekas. Tačiau riaumojantis dviejų turbosraigtinių variklių gausmas su tylančiu aidu nutolo.
Kaip taisyklė, iškart po tokių atvejų eteryje įsivyrauja mirtina tyla. Tyla įsivyravo ir po įvykio tyrimo. Oficialiai apie tai nebuvo kalbama per jokius susirinkimus ir net koridoriuose. Po kraupios katastrofos Omske, kur pilnutėlis keleivių didžiulis Tu-154 rūke įsirėžė į kilimo taką tvarkiusių mašinų koloną, jau buvo pasirašyta begalė instrukcijų "kaip to išvengti". Taigi šį kartą turėjo “lėkti didžiulės galvos“ tiek Maskvoje, tiek Vilniuje. O bauda "paprastiems iešmininkams" visais laikais ir visuose kraštuose už tokią situaciją skambėjo trumpai ir aiškiai: nuo aštuonių iki penkiolikos metų. Todėl jokios kitos atomazgos niekas nenorėjo – visi juk liko gyvi.
"Dvi savaites, o gal ir mėnesį, vaikščiojau lyg kokioje euforijoje. Antras gyvenimas, antras gyvenimas... " – visai neseniai pasakojo Paša, – "o po to staigiai pradėjau žilti. Kaip to gimimo liudijimą daug metų nešiojausi reiso keleivių sąrašą. O kai supratau, kad nuo šito plaukai slenka, gan piktai jį išmečiau. O šiandien gaila. Juk vis tik visus "po laimingom žvaigždėm gimusiuosius" tada likimas ne vienus metus į tą patį lėktuvą rinko".
Taigi, "Laikas nelaukia". Gyvenime, kuris nėra vien žavinga akimirka, tėra du variantai: kai lėktuvo šturvalą trauki į save, lėktuvas kelia nosį aukštyn. Jei šturvalą stumi nuo savęs –lėktuvas nosį nuleidžia. Visa kita? Na, jūs patys puikiai suprantate – amžinybėje, kuri trunka ištisą akimirką, jūs neturite daugiau ką pasirinkti.