Bardo klajonės 2d.

Aramilas vėl apsižvalgė, tačiau nieko nepastebėjo ir dabar. O spaudimas iš įšorės vis didėjo. Bardas gūžtelėjo pečiais ir pasuko link miestelio vartų, kurie tuo metu plačiai vėrėsi. Tačiau kuo labiau elfas artėjo prie miesto, tuo labiau didėjo spaudimas. Toks jausmas, jog į tave bando įsiskverbti tūkstančiai mažų vabalėlių. Tačiau vos tik Aramilas įžengė į miestelį, gniuždančioji jėga dingo. Bardui pasirodė, jog nuo jo būtų kas sunkiausią akmenį nuritęs. Tačiau nespėjus net prakaito nuo kaktos nusivalyti, elfą pagriebė minia ir nešte nunešė į miestelio gilumą. Tolyn nuo vartų, tolyn nuo grėsmės. Kurios jie nejautė, nes paprastas žmogus neturi tokių įgimtų sugebėjimų, kaip elfas. Minia Aramilą nuvedė prie žemo, tačiau ilgo medinio pastato, virš kurio durų kabėjo iškaba: “Debesų buveinė”. Bardas stumtelėjo duris ir įžengė į vidų, apsidairė. (Pasirodo, jog tai buvo pati paprasčiausia užeiga, įmantriu pavadinimu). Mediniai ilgi stalai, sustatyti pasieniais, buvo švariai nuvalyti ir blizgėjo prietemoje. Lankytojų nesimatė. Bardas atsisuko pažiūrėti kur dingo jo palydovai, tačiau už nugaros matėsi tik tuščia akmeninė gatvė.
- Sveikas atvykęs, nepažįstamasai.
Aramilas krūptelėjo ir atsigręžė. Į jį kreipėsi aukštas blondinas, vilkintis taukuotą virėjo prijuostę.
- Sveikas. – elfas nusilenkė ir prisistatė. – Aš Aramilas Liadonas. Bardas.
- Puiku. – blondinas pasitrynė delnus į prijuostę. – Tu turbūt išalkęs po kelionės?
- Na, tiesa sakant, įsimesčiau ką nors į skrandį. – Aramilas šyptelėjo, prisiminęs, jog paskutinį kartą valgė vakar per pietus.
Smuklininkas apsisuko ir jau norėjo nueiti, kai bardas sugriebė jį už rankos.
- Kas dar? – akimirką blondino veidu šmėkštelėjo nuožmi išraiška.
- Kur dingo minia, kuri mane atlydėjo? – Aramilas apsimetė, jog nepastebėjo smuklininko išraiškos.
- Tu nieko nežinai? Visi stovi sargyboje. Pas mus kovinė padėtis. – ir nieko daugiau nepasakęs blondinas nuėjo į virtuvę.
Elfas apsidairė žvalgydamasis kur galėtų prisėsti, kai iš smuklės kampo pasigirdo balsas:
- Ei tu, Aramilai Liadonai, teikis prisėsti pas mane.
Bardas lėtai apsisuko ir tamsiausiam smuklės kampe pastebėjo sėdintį vyriškį. Priėjęs arčiau, pastebėjo, jog nepažįstamasis lėtai durklu krapšto panages. Aramilui prisiartinus, vyriškis staigiu smūgiu įsmeigė durklą į stalą ir atsistojo.
- Aš Wilhelmas. – prisistatė, ir vėl atsisėdęs ėmė krapštytis panages.
- Malonu. Mane tikriausiai jau pažįsti.  – Wilhelmui linktelėjus galvą, Aramilas nusisiautė apsiaustą ir atsisėdo prie stalo.
Vyriškis tiriamu žvilgsniu nužvelgė bardo aprangą, tačiau akys ilgiausiai užkliuvo už kardo. Po to šyptelėjo ir vėl ėmėsi savo užsiėmimo. Dabar, atsisėdęs šalia Wilhelmo, Aramilas galėjo geriau į jį įsižiūrėti. Vyriškis vilkėjo odinį medžioklės kostiumą. Seną, tačiau gerai prižiūrėtą. Trumpai kirptą galvą juosė sidabrinė juostelė, išmarginta elfui nesuprantamais raštmenimis. Ginklų Wilhelmas neturėjo, išskyrus tą ilgą durklą, su kuriuo valėsi panages. Tačiau tvirtai sudėtam vyriškiui jie būtų turbūt tik kliudę. O šalia jo kojų gulėjo nedidelis odinis maišas.
Pastebėjęs, kaip Aramilas jį apžiūrinėja, Wilhelmas vėl staigiu judesiu įsmeigė durklą į stalą ir sunėręs stambias rankas pradėjo pokalbį:
- Tu iš kur? Šiuose kraštuose lyg ir pirmą kartą tave matau.
- O... Aš daug kur buvau. Tačiau dabar keliauju tiesiai iš Sverigalo pilies. Turbūt esi apie ją girdėjęs? – atsakė Aramilas ir pasitaisė liutnią.
- O kas nėra girdėjęs apie tą pilį? Ten net ne pilis, o stebuklas. – Wilhelmas aiškiai susidomėjo bardu. – Bet klausyk. Juk tu bardas. Papasakok ką nors.
Tačiau nespėjus Aramilui nė prasižioti, į salę iš virtuvės įžengė virėjas, nešinas dviejomis lėkštėmis. Padėjęs jas ant stalo, virėjas pažvelgė į elfą tiriamu žvilgsniu ir netaręs nė žodžio grįžo atgal į virtuvę. Aramilas norėjo pasidomėti tokiu keistu virėjo elgesiu Wilhelmo, tačiau užuodus kepsnio kvapą, visos mintys ėmė suktis tik apie maistą. O ir pats Wilhelmas, tik atnešus kepsnį, puolė jį valgyti su neslepiamu pasitenkinimu. Tad Aramilas nutarė pasekti jo pavyzdžiu ir godžiai kibo į valgį.