Apie tai, kaip erotas nesusitvarko su mano meile pamėklėms

Gyvačių šnypštesiais
parjok ant staugiančio
kojoto gaurų į totemo burną,
stuburkauliu stiklo karoliams ritinėjantis.
Vienintelis, tu prerijų dvasias prajodai -
bet aš visatą išpučiu
iš kaktuso sunkos išplaukus
suberiu vilko dantukus
į užantį medžioklės sakalo,
taip dievai mokė.
Raudoni skardžiai išspjauna miražus -
nėra tavęs, paukščių pamėkle,
iškišęs vieną akį griausmo Dievas
agavų parke gano juodą šunį,
paukščio šešėlio pasaitu.
Šamanas snaudžia
medžio įsčiose,
atskrenda motinos ant vėjų
išbūgnijusios įmeta stirnos odon
ir dausose pranyksta.
Erdvė - stuburkaulis
su svastika viršuj
aplink devynios šernų blužnys skraido,
o tu gali būti ramus -
tavęs nėra, kurmiai nageliais
tavo vardą požemiuose raižo.