Nutrupėjus vakaro idilė

Likus vos kiek daugiau nei 120 monotoniškai beslenkančių kasdienybės kupinų valandų iki ištaigingosios mėnesienos puotos, mašina lėtai judame ant vieno įspūdingesnių Kauno miesto apžvalgos taškų. Sekundei tyliai cyptelėjus stabžiams, mašina palengva sustoja, lėtai užgęsta šviesos. Tiesiai prieš akis atsivėrus nuostabi panorama. Pro pravirą langą besiliejanti lėta muzika paliekama groti.. Išlipam. Penkiese kartu vos kiek anksčiau atvykę žmonės būriuojas po pasvirusiu medžiu.. Lėtais žingsniais patraukiam artyn. Malonūs pasikalbėjimai, šypsenos, pasisveikinimai, rankų paspaudimai, apkabinimai, akyse plasdanti jaunystės liepsna.

Bendrai patraukiam pasivaikščiot. Septyni tamsūs nakty pučiant švelniam vėjeliui apsiaustais ir ilgėlesniais plaukais plazdantys žmonės. Už nugarų mašinose besėdintiems nekyla jokios nuostabos. Geltoni miesto žibintai, apšviečiantys kalvos papėdę, nakties paslėptą purviną žemę, kuriantys jaukų ir džiaugsmingą artėjančios šventės laukimą.

Atsiskyrę nuo minios, dviese lėtai patraukėm nuošalėn... Neturėjęs žmogus negali pasakyt kaip gera kartais yra šalia turėt kažką, kuris nežiūri į tave tarsi turguje į šviežią mėsos gabalą, kaip į merginą, kai mato vidų, kai sugeba klausyt, kai žino problemas, kai galima pasišnekėti atvirai, atsiribot... Susirinkę susitikti su kompanija aptart bendrųjų reikalų, dabar jau ėjome keliukais, slėpdamiesi nuo šviesos, romantiškai bevaikštančių praeivių akių. Jokio noro rodyt savo tikrą veidą... Savo jausmus... Savo pragariško nakties gyvenimo naktį virstančią „šaltu ledu“.

Lediniam delne gniaužiau ilgakotę rožę... Dovanotą ne kaip moteriškos lyties atstovei.. Įteiktą kaip asmenybei. Juodo tušo perpildyti žiedlapiai kraštus... Mes brovėmės pro neapšviestus, seniai visų pamirštus takus... Neseniai nulyto lietaus lašai nuo medžių šakų krito ant veidų, sruveno kaklu, nugara. Šaltokas vėjas kartkartėm prašvilpė pro ausis... Jaunas beržas. Jo žievėje žymės. Kadaise išrėžtos aštriais nagais godžiai besimėgaujant laukine aistra mylimo žmogaus vardan. Lenkta, riesta raidė. Mano šviesūs plaukai... Širdis nebeįstengia plakti greičiau. Švelniai apglėbiu medį. Mane čia vesdamas žinojo, ko labiausiai tą akimirką reikėjo. Atodūsis. Gilūs širdies dūžiai, atrodo, sudraskys visą kūną... Į mažus skutelius. Likau visiškai tokia pati ir kartu neatpažįstamai pasikeitusi...

Dabar jau regiu mintyse save šokančią artėjančiam renginy. Aštrūs muzikos dūžiai slysta širdim. Skverbiasi kiauriai odą, susilieja su mano širdies plakimu. Skausmas rieda kaip ašaros. Aplinkui tiek pažįstamų veidų. Seniai praėję malonūs laikai.. Užsimerkiu. Kažkas apkabina.. Nenoras prasimerkt.. Judesių šokis užvaldo erdvėje sklindančias mintis. Atsiriboju ir nuo jų. Rožės žiedu paliečiu akis. Mintys nusidažo ryškia raudona spalva. Regiu pasąmonėj kaip aplinkui šokantys kūnai stipriai susispaudžia. Kažkas kažką bučiuoja. Kažkas tolygiai su manim užmerkia sau mintis. „Sustok,  akimirka žavinga!... “ Kūnas įsileidžia beartėjančią atsipalaidavimo bangą į save.

Dabar aš vėlgi einu iš tenai. Palieku pėdsakus. Išnykstu tamsoje.. Dabar aš vėlgi šalia tų žmonių galiu pažvelgti į nakties šviesas, išgirsti Rotušės varpus, prisėsti ant sustingusios žemės, delnuose laikyti apvalią mažą degančią žvakutę, bandyt mintimis atitrūkt nuo jos liepsnos, verkti vaško ašarom, glostyti mintim prisiminimus, viltis dėl ateities, jog kūną vėlgi kažkada paglostys taip išsilgtos žmonių rankos, išrėkti nakčiai:

"Žinok, jog godžiai mėgaujuos pigia aistra iš vyrų, kurių man nereikia, kuriuose aš ieškau tik Tavęs. Nerasiu. Tu eilinį kartą tai išgirdęs mane keiksi. Už tai, kad kažkada mes darėm daug klaidų.. užtai, kad tu laisvai nutrauktum paskutinius saitus su mano praeitim.“