Dantis iššiepus baltus,
naktis mėnuliu jaunu,
vaizduoja pranašesnę
už visus kitus.
Ji gali panardint į juodą tamsą,
keliuose paklaidinti,
liauną kūdikį pravirkdyti...
O kai naktis juoda,
pati panorsta miego -
pilnatimi pareiškia tai -
nesidrovėdama.
Tuomet it šmėklos,
klaidžiojame po pasaulį.
Lunatikuojam - negalime nurimti...
Prabudus - nuotaikos blogos,
naktis delčia vaizduojas.
Ir visi tyli -
iš baimės jie vaduojas...
Pasimaitinus baime,
žmonių nepilnapročių -
naktis - priešpilniu kvatojas...
Ir taip kasnakt...
Kas mėnesėlį...
Naktis valdovė valdo,
kaskart kaip užsigeidus.
Bet žmonės - nekvaili,
pasekę juodą naktį,
dabar pažįsta ją
ir būna pasiruošę -
kiekvienai jos išdaigai...