Išėjom vakar su Petru žuvelių gaudyti,
Meškerę iš smilgos išsipynę,
Valą iš laumės plauko išsukę,
Sliekų iš žemelės išplėšę,
Kabliukus iš šiaudo išsilenkę.
Tokie tatai pasiruošę išėjom.
Link upelės sraunios beidami,
Visokį nieką šnekėdami,
Sutikom mešką bekoję,
Ana mums nieko nesakius,
Trečią parą gerdama,
Griuvo į griovį,
Tik spėjo suvablent kažkokį
Keistą žodį, kurio nebeišgirdom.
Susižvalgėm su Petru
Ir ėjom toliau už šakų užkliūdami,
Keliais žemelę bučiuodami.
Taip ir priėjom upelę sraunią,
Kur šamai plačiąsias kupras iškėlę
Ūsus prieš saulelę šildydami,
Ugninį gėrimą samanėlių geria.
Mudu su Petru galvas pakrapštę
Sėdom ant kelmo išrautojo.
Petras iš kažkur ištraukė,
Lyg kokį burtą mokėdams,
Miškinukės pirmo varymo.
Aš kišenėj radau cibulio galą,
Iš kaži kur atėjęs opšrus
Atvilko lašinį sulig delnu storumo,
Tai mes su Petru samanikę begerdami,
Lašinį cibule užkąsdami
Taip ir plepėjom, kaip tūls pilietis
Ant Europos gyvendams vargo nemato.
Taip ir nusprendėm su Petru
Žuvelių nepagavę,
Nes anie ūsoriai mūsų slieką suvalgė.
Taigi sudūmojom su Petru
Europon keliauti ir pamatyti,
Kaip anas pilietis
Ne plūgą į dantis įsikandęs,
O ant traktoriaus sėdėdams
Žemelės motulės galvelę kaso.
Apie Europą bešnekėdami,
Alkūnėm medžius vartydami,
Aštuntą parą gerkleles skalaudami,
Atsipeikėjom mudu su Petru
Ir supratom anokia nauda lietuviui
Iš tos Europos.
Lietuvis seniai ant šventos žemelės gyvendams,
Plūgeliu žemelę kasydams,
Perkūnais, Patrimbais tikėdams,
Vargelius savuosius vargdams,
Kaimynui kiek galėdams įkand.
Ir gyven rūpestėlius apturėdams.
Anokia lietuviui ta Europa
Geriausia ant savosios žemelės gyvent,
Lietuvišką duonelę kramtyt.
Nebuvo lietuvis europiečiu ir nebus.
Ir pasilikom su Petru ant mylimos upelės kranto
It cibulę kandę...