Trintis

kaip kad vaikai - žemyn nuo laiptų ant sėdynės
tik daug slidžiau man pasileidus pasroviui

ir nebūtinai žemyn galva (tikrai nebūtinai)
ir nebūtinai užspaustom akim (kad jau gyvas)

lyg laisvė raizgytų liežuvį, neleistų kalbėti
- žiūrėk, tas gumulas gerklėj tuoj išsiverš lava

tai jos renginys mano dirvonuojančiame darže
tai jos reginys nuo žaibolaidyje įrengto sosto

kiek bandyta nubraukti dieglius ne savo delnais
tiek atsitraukus, jam besiekiant kito daikto, susidaužta

tekėjimo lengvumas vėl pavirsta gniužulu
ir besitrindami į laiką skaudžiai dėvisi visi mano kampai