Kompromisų metas [baigta apysaka]

Praėjus maždaug valandai, kai Dalaso magnatas paliko savo kabinetą ir paskelbė savo kolegoms: „Šiandien baigta”, du vyriškiai neskubėdami žingsniavo pasieniu vartų link. Vienas jų buvo apyliesis, truputį aukštesnio už vidutinį ūgio, dailiai pasiūta pilka eilute. Pažiūrėti jis neturėjo nė keturiasdešimt metų.
Tik smulkios raukšlelės aplink akis rodė jo tikrąjį amžių. Jo mažos burnos viršutinė lūpa buvo truputį paskusta ir ūsų galiukai užriesti į viršų. Šitas bruoželis dar labiau ryškino ir taip grobuonišką jo išvaizdą, kokią įgauna JAV biznierių veidai po daugiametės atkaklios kovos biržoje. Patyrusi akis iš karto pažintų jame žmogų, gyvenantį pagal JAV biznieriams įprastus įstatymus bei įgudusį teisinėse suktybėse.
Tai buvo tikras komersantas, įgijęs pavydėtiną ”skambios monetos žmogaus” vardą. Pinigas jam plaukė neatsitiktinai, kaip kad žmonai paveldėjus didelį palikimą, bet ir todėl, kad jis pats sugebėjo jį uždirbti. Valstybinė tarnyba su jos ribotomis algomis jo neviliojo. Net gana anksti tekusi jam finansų ministro pavaduotojo vieta nesulaikė jo tarnyboje ilgiau kaip keletą mėnesių. Rimtų nesutarimų su Bilu Klintonu dėl ”mokesčių politikos” dingstimi, jis nusprendė vėl grįžti į privačią advokatūrą. Džeksonas užmezgė ryšius su tokiomis monopolijomis, kaip Rokfelerio ”Standart oil” ir kaip Roso Pero ”Etilo korporacija”, ”Standart oil of Dallas”. Tai buvo patikimi šulai, su jais buvo galima kurti savo ateitį. Įstojęs į juridinę firmą ”Berling ir Dorset” – rimčiausią JAV, jis tapo stambiausias ir veikliausias jos dalininkas. Ta aplinkybė, kad jis pasitraukė iš finansų ministerijos dėl nesutarimų su JAV prezidentu ir buvo Dalaso magnato patikėtinis, nė kiek nekliudė jo politinei veiklai, vykdomai to paties Klintono šalininkų.
Jis vadovavo visai Bilo Klintono rinkiminei kampanijai, parengdamas dirvą Klintonui prieš išrenkant jį į prezidento postą. Tokia buvo jo aukštojo šeimininko Dalaso magnato valia – slapta, viešai neskelbtina, bet nepalenkiama kaip viešpaties Dievo valia. Per advokato rankas į Klintono rinkiminį fondą plaukė dosnios Dalaso mero aukos.
Teisybės labui reikia pažymėti, kad, prieš gaunant teisės bakalauro laipsnį Harvarde, būsimajam advokatui buvo suteiktas meno bakalauro laipsnis Jeilio universitete. Tačiau šie laikai jau buvo pamiršti. Dabar jis menu domėjosi tik tiek, kad nesileistų apgaunamas antikvarų, perkant paveikslą. Šis žmogus buvo Dinas Džeksonas.
Džeksonas ėjo lengvais, neskubiais žingsniais. Ramus, pasitempęs ir nepaprastai elegantiškas, savo išore jis buvo ryškus kontrastas bendrakeleiviui, kuris veltui stengėsi žengti su Džeksonu koja į koją ir todėl ėjo keistai vinguriuodamas. Tai buvo mažutis, apyliesis žmogus, bet jo liesumas buvo visai kitoks negu Džeksono, – jį veikiau galima buvo pavadinti sudžiūvėliu. Visa savo išvaizda jis buvo kažkuo panašus į žebenkštį.
Jo amžiaus iš veido buvo neįmanoma atspėti. Jam galima buvo duoti ir keturiasdešimt, ir šešiasdešimt metų, priklausomai nuo to, į kurią veido dalį įsižiūrėsi. Šis veidas buvo ypatingas tuo, kad kiekvienas atskiras jo bruožas galėjo atrodyti labiausiai pastebimas, vyraujantis, o kartu paėmus, jie dingdavo, teikdami menko, eilinio, niekuo nepasižyminčio žmogaus išvaizdą. Jo nosis buvo didelė, kumpa, su stambiais sparneliais ir stipriai išplėstomis šnervėmis, burna plati, net perdaug plati tokiam nedideliam veidui. Kiek atidžiau įsižiūrėjus, šis žmogus stebino savo lūpų nesimetriškumu: viršutinė lūpa buvo labai plona, apatinė perdaug mėsinga ir atsikišusi, o abi kartu jos buvo panašios į piktos ir gaižios senmergės burną. Toli viena nuo kitos įstatytos mažos landaus žmogelio akutės buvo apsuptos tankių raukšlių tinkleliu. Šios raukšlės, matomai, susiformavo nuo dažnų, nors ir bevaisių pastangų suteikti veidui jam nebūdingą malonią išraišką.
Šito žmogaus kostiumas, kaip ir Džeksono, buvo naujutėlis, bet pasiūtas lyg ne pagal ūgį. Švarkas buvo toks siauras, kad standžiai aptempė nugarą, o rankovės kiek trumpesnės, negu reikia. Net kelnės, ir tos, buvo per siauros jų savininkui. Dėl šios priežasties ryški medžiaga atrodė dar ryškesnė ir prabangesnė.
Ant praeivio nosies žybčiojo kažkaip ypatingai įtaisyti, prašmatnios formos, storų stiklų akiniai.
Dalaso mero išorė mažai panešėjo į valdininko, nors jis kaip tik juo ir buvo jau ištisus ketverius metus.
Mes turime kiek smulkiau apsistoti ties šio žmogaus biografija. Taigi 1955 metų birželio 18 dieną stambaus fermerio šeimoje, Misurio valstijoje, netoli Kanzas–Siti miesto gimė berniukas. Šis įvykis nebuvo pažymėtas nei ypatingomis iškilmėmis, nei pačiame Kamarko miestelyje nesukėlė kokio nors atgarsio. Tiktai kaimynai pamatė, kaip tą dieną tėvelis Haris Poindeksteris prikalė pasagą virš savo namo durų. Matomai, jis tikėjosi, kad kartu su Džeko gimimu į jo namus turi būtinai įžengti laimė.
Augdamas Džekas buvo drovus, ramus ir stropus vaikas. Suaugusieji jį laikė ribotu berniuku, bendraamžiai tyleniu, vyresnieji vaikai – žliumbiu, o jaunesnieji – pikčiurna. Džekas mėgo groti pianinu, iš namų neišeidavo be glėbio knygų arba gaidų po pažastimi ir nešiojo storų stiklų akinius, nes buvo trumparegis. Todėl jis retai dalyvaudavo vaikų žaidimuose.
Baigęs vidurinę mokyklą, Džekas išmėgino daug verslų. Jis buvo redakcijos pasiuntiniu, banko klerku. Supratęs, kad nė viena iš šių profesijų neteikia nei garbės, nei pinigų, jis grįžo į fermą padėti tėvui. Džekas nuo mažens gyveno vienišas ir merginų draugijos vengdavo. Taip jis ir pragyveno nevedęs iki trisdešimt šešerių metų amžiaus, kada mirė jo tėvas, palikęs jam fermą.
Džekas Poindeksteris tebesikamavo savo didelėje fermoje, griežtos mamytės globojamas. Senoji misis Poindekster elgėsi su savo sūnumi taip, tarytum jis vis dar tebedėvėtų trumpas kelnaites.
Pagaliau noras kažką iš esmės pakeisti užvaldė jo sąmonę, bet tik kaip priemonė išsivaduoti iš namų teroro: jis išvyko į Dalasą. Džekas pasielgė išmintingai – pačiame Dalaso centre atidarė nuosavą degalinę, o laikui bėgant ir prekybos centrą.
Buvo gerai žinoma, kad daugelis prekybos centrų bankrutuodavo, neatlaikę monopolistų konkurencijos. Tačiau Džekas Poindeksteris įrodė, jog tokia nuomonė yra visiškai klaidinga: jo vadovaujamoji prekybos įmonė ne tik nebankrutavo, bet suklestėjo. Laikui bėgant jo gyvenimo kelyje apsireiškė jo likimas, įsikūnijęs ilgaausio storulio Tomo Šulco asmenyje – tai buvo Teksaso valstijos gubernatorius. Laikui bėgant Džekas Poindeksteris tapo Dalaso apygardos demokratų klubo nariu, o vėliau ir Dalaso meru.
Tomas Šulcas išgirdo iš savo sūnėno Džeimso, kad jis surado tinkamą žmogų į Dalaso mero kėdę.
– Jis paklusnus vyrukas, – rekomendavo Džeimsas.
– Man reikalingas visiškai patikimas vyrukas, – pareiškė Tomas Šulcas, nemėgęs varžytis kalbėdamas.
– Aš jums parodysiu jį.
– Gerai.
Džekas Poindeksteris ir neįtarė, kad šis pokalbis jo likimui turėjo dievų bylos reikšmę. Jis sėdėjo demokratų klubo susirinkime. Džekas pasižymėjo tuo, kad gerai įsidėmėdavo visus daugiau ar mažiau žymius Dalaso apygardos demokratų klubo narius ir maloniai sveikindavosi su kiekvienu, kuris praeidavo pro jį. Taip jis pasisveikino ir su Tomu Šulcu, kuris tyčia praėjo pro jį, norėdamas pamatyti sūnėno proteguojamąjį.
Džekas jam patiko. Tomas visados girdavosi mokąs perpasti žmogų iš pirmo žvilgsnio. Matomai, Džekas buvo kaip tik tas, kuris jam buvo reikalingas Dalaso mero pareigoms užimti.
Reikia pripažinti, kad merijos darbuotojai Dalaso apygardoje visai nebuvo tarnautojai įprastine šio žodžio prasme: merija buvo lyg kokia municipaliteto įstaiga, kuri prižiūrėjo ir kontroliavo kelių tiesimo ir viešųjų pastatų statybos bei išlaikymo išlaidas. Merijos žinioje buvo ir paskyrimų vietos apygardos žinybose – nuo kelių inžinierių iki liftininkų visuomeniniuose pastatuose. Merija sudarinėjo sutartis statybinėms medžiagoms tiekti. O Tomo Šulco sūnus gamino betoną, ir jam buvo reikalingas savas žmogus produkcijai realizuoti.
– Tempk čionai savo Džeką Poindeksterį. Jis taps mūsų apygardos meru, – pasakė Tomas sūnėnui.
Tą pačią dieną Džekas susipažino su gubernatoriumi. Ten, prabangiame kabinete, sėdėjo politinis bosas, Tomas Šulcas.
Džekas Tomui patiko.
– Geras vyrukas, ar ne tiesa, šeimininke? – paklausė Džeimsas dėdę.
– Ar jis visada taip atrodo, tarsi ką tik būtų iš kirpyklos išėjęs?
– Sakau jums, Džekas neapvils…
Pačiam Džekui Tomo Šulco asmenybė paliko didžiulį įspūdį. Nuo gubernatoriaus dvelkė didybė. Jis buvo apsigimęs vadovas, ir jo skardus balsas skambėjo autoritetingai. Susipažinęs su Tomu, Džekas tapo nuoširdus jo gerbėjas.
Niekas iš šio pasimatymo dalyvių, ir mažiausiai už visus pats Džekas, nemanė, kad kaip tik šią valandą jis galėjo sau pasakyti: ne veltui jo velionis tėvas prikalė pasagą prie durų.
”Jis taps meru” – nusprendė Šulcas.
Visa kita buvo jo politinės mašinos reikalas. Ji pradėjo suktis visu pajėgumu, ir per kitus mero rinkimus pergalė atiteko naujai iškilusiam politiniam veikėjui Džekui Poindeksteriui, – jis tapo meru.
Kas slėpėsi už iškilmingos ”Demokratų klubo” iškabos svarbiausioje Dalas–Siti gatvėje numeris tūkstantis devyni šimtai aštuoni, vietiniams gyventojams buvo žinoma kiek miglotu Šulco politinės mašinos vardu. Klubas buvo organizacija, sugebanti išjudinti visus nusikalstamus Dalaso elementus, nuo didelių gangsterių gaujų ir trestų vadų, – kaip kad visai Amerikai žinomi Džonis Lazija ar Frenkas Fratela, – iki naftos magnatų. Ši įtakingų žmonių armija padėdavo Šulcui ne tik savo narių ir šalininkų balsais: ji įtakodavo paprastus piliečius balsuoti už Šulco kandidatus.
Maža to, Šulco sūnėno žinioje buvo dar apie šešiasdešimt tūkstančių ”vaiduoklių”, tai yra biuletenių, pasirašytų žmonių, kurie seniai ilsėjosi Teksaso valstijos kapinėse.
Tik vieną kartą, 1992 metais, toji mašina sušlubavo: Šulco priešininkams pavyko nuversti Džeką Poindeksterį, ir jis nebuvo perrinktas į merus. Tačiau kitų rinkimų metu, 1994 metais, Šulcas pasiekė revanšą Džekas Poindeksteris vėl tapo meru. Jam tai buvo itin naudinga, nes apygardoje, kaip ir visoje Teksaso valstijoje, prasidėjo intensyvių statybų bumas, keleto naujų automagistralių tiesimas. Šulco sūnaus betono gamykla iki to laiko išaugo į tikrą koncerną; tolesnis jos klestėjimas priklausė nuo to, pasiseks jam įveikti savo konkurentus, ar ne.
Kai Šulcui pavyko išstumti varžovus iš betono rinkos, jis įgijo monopoliją tiekti šią medžiagą visoms Dalaso, o vėliau ir visos apygardos statybos bendrovėms. Tačiau Šulcui to nepakako. Jis nusprendė paimti į savo rankas ir asfalto tiekimą visiems kelių ir gatvių darbams. Dėl šios priežasties merui teko dvigubai daugiau darbo: reikėjo ieškoti dingsčių sutartims su kitais tiekėjais nutraukti ir sudaryti jas su Šulcu. Tam reikalui statybos ir kelių skyriuose buvo įsteigta tikra ”savųjų” teisininkų ir inspektorių organizacija. Tie inspektoriai vykdavo ten, kur pastatai ir keliai būdavo statomi ne iš Šulco sūnaus medžiagos, imdavo pavyzdžius, darydavo analizes, medžiagos būdavo pripažįstamos blogos rūšies ir darbai sustabdomi.
Teksaso apygardos buhalterijos dokumentai byloja, kad misterio Džeko Poindeksterio veiklos metais per jo rankas perėjo daugiau kaip septyni šimtai milijonų dolerių. Džekas įrodė Šulcui, kad laimė jį myli. Tačiau Džekas panoro kur kas riebesnio kąsnio, negu kad gubernatorius buvo paskyręs merui. Tokį kąsnį Džekas tikėjosi gausiąs būdamas generaliniu inspektoriumi. Pastarasis ne tik turėjo teisę į savo dalį Šulco machinacijose, bet dar gaudavo valstybinę algą – aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių į metus.
Džekas nuėjo pas savo globėją.
– Aš norėčiau būti generaliniu inspektoriumi, – pasakė jis.
Ar todėl, kad Tomas Šulcas tą dieną buvo nenusiteikęs, ar iš tikro neturėjo kuo pakeisti Džeką merijoje, bet jis rūsčiai sumurmėjo:
– Jeigu jūs man būtumėt reikalingas kitoms pareigoms, aš pats pasakyčiau. Eikite ir dirbkite savo darbą.
Generalinio inspektoriaus vieta ir aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių buvo atiduoti kitam.
Tai buvo 1996 metų pabaigoje. Džekas Poindeksteris manė jau pasiekęs savo karjeros ir materialinės gerovės viršūnę. Tačiau tolesni, nuo jo valios nepriklausantys įvykiai tebesuko jo laimės ratą į priekį. Jo laimės vardas, kaip ir anksčiau, tebebuvo storas vyras su atvėpusiomis ausimis – Tomas Šulcas. Tos laimės vardu pas Džeką atvyko du ratuoti pasiuntiniai, Tomo pavaldiniai, ir pareiškė, kad ponui Poindeksteriui metas ruoštis būsimiesiems rinkimams į JAV Senatą.
Sujaudintas Džekas nusprendė, kad pasiuntiniai kažką supainiojo, ir nedelsdamas nuvyko į olimpą, pas patį gubernatorių Tomą. Tačiau šis savo numylėtiniui ramiai patvirtino:
– Viskas gerai, Džekai! Tu būsi senatorius.
– Bet.. – sumišęs Džekas ėmė mikčioti. Jis niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad likimas pasisuks tokia linkme: jis ir Kapitolijus! – …už Dalaso apygardos ribų manęs niekas nepažįsta, – nedrąsiai sumurmėjo jis.
– Aš tave pažįstu, Džekai, – autoritetingai pasakė bosas ir patapšnojo jam per petį. – To visai pakanka.
– Manęs gali neišrinkti, – tarė Džekas. – Tai būtų baisu!
Prieš akis Džekui iškilo tikrai nekokia perspektyva: netekti mero posto ir pralaimėti per rinkimus! Tomas nusikvatojo:
– Liaukis, seni! Aš jiems įrodysiu, kad mano gerai suderinta mašina gali pratempti į Senatą net policininką, jeigu aš to panorėsiu.
Džekui šis sakinys truputį nepatiko, bet jis nieko neatsakė ir nusprendė pasikliauti savo globėju.
Po rinkimų, žvilgtelėjęs į oficialius duomenis, Džekas įsitikino, jog jis, kurio niekas nepažino, tik Dalaso apygardos gyventojai, ir tai ne iš teigiamos pusės, Teksaso valstijoje turi du šimtus tūkstančių šalininkų. Džekas žinojo, kad devyniasdešimt tūkstančių buvo atitempti prie urnų Lazijos ir Fratelos gangsterių.
Jis ilgai nedrįso pakelti galvos net įėjęs į Kapitolijų ir užėmęs vietą Senato suole. Čia jis laikėsi ”naujokų tylėjimo” papročio ir tylėjo taip uoliai ir taip ilgai, kad senatoriai pradėjo abejoti, ar jis apskritai sugeba kalbėti. Jį priskyrė Senato ”tylenių” sektai, tai yra marionečių, klusniai balsuojančių už tuos įstatymų projektus, kuriuos pateikdavo kalbesni ir gabesni jų šeimininkų statytiniai. Kartą, išklausęs audringą diskusiją dėl ginčytino įstatymo projekto, Džekas klusniai balsavo už rezoliuciją, ir, išeidamas kartu su juo iš salės, išgirdo klausimą:
– Velniškai gyvos diskusijos, ar ne tiesa?
– Taip… – nuolankiai atsakė Džekas. Po to atsidusęs pridūrė: – norėčiau kada nors visa tai suprasti… – ir jau visai liūdnai: – bet, turbūt, niekada nepavyks…
Įsitikinęs, kad jam nepavyks suprasti vykstančio Senate politinio žaidimo gudrybių, Džekas neteko bet kokio savarankiškumo. Dar daugiau, jis buvo tikras, kad per būsimus rinkimus jis pralaimės. Juk jo rinkėjai negirdėjo apie kokį nors Poindeksterio paruoštą įstatymo projektą ar bent pataisą, jiems dar nė karto neteko skaityti laikraštyje jo kalbos.
Tačiau įvykiai Džeko pesimizmą išsklaidė: 1997 metų rinkimai dar kartą parodė, kokia galinga yra Tomo Šulco įtaka. Jo politinis krikštasūnis Poindeksteris buvo perrinktas senatoriumi antram terminui.
Bet, kaip pasirodė, tai buvo Piro pergalė.
Federalinė valdžia jau negalėjo toliau nepastebėti Dalaso piliečių nepasitenkinimo, negalėjo ignoruoti kilusio korupcijos skandalo. Visa JAV sužinojo, kad rinkimus Teksaso valstijoje, organizuodavo, tai yra tiesiog falsifikuodavo, vietos gubernatorius Tomas Šulcas. Už jo išstatytus kandidatus balsuodavo daugiau balsų, negu valstijoje gyveno gyventojų.
Tai buvo jau niekaip nenuslepiamas skandalas. Apygardos prokuroras buvo priverstas iškelti Tomui Šulcui bylą. Tačiau senatoriaus Džeko Poindeksterio vardas tardymo medžiagoje nė karto nebuvo paminėtas: Kapitolijus ir jame posėdžiavę JAV šeimininkų statytiniai neturėjo būti įtarti.
Tomis dienomis Poindeksteris pirmą kartą pasirodė Senato tribūnoje ir atvėrė savo didelę burną pirmajai kalbai pasakyti. Jis suprato, jog dabar jam pačiam teks sukti savo laimės ratą. Laimei, jis dar nespėjo įsigyti priešų. Galima buvo tikėtis kai ką nuveikti tiems žmonėms, kurie palankiai žiūrėjo į kuklų ir tylų ”Teksaso mustangą”, kaip kad senatorių Poindeksterį pravardžiavo jo kolegos.
Vienas tų žmonių, kurių pagalbos dabar ketino prašyti Džekas, ir buvo jo šiandieninis bendrakeleivis – apsukrus komersantas ir politinis veikėjas Dinas Džeksonas.
Kai iki vartų jau beliko keliasdešimt žingsnių, Džekas Poindeksteris palietė Džeksono rankovę:
– Palūkėkite, Dinai. Mes galime susitarti, – įtaigiai pasakė Džekas. – Aš gerai suprantu: jums visai nėra reikalo nei iš šio, nei iš to dirbti ir panaudoti savo ryšius dėl Kriso Roto. Manau, kad ir jis tai supranta.
– Bijau, jog jis tai gali suprasti kiek šališkai, – pašaipiai atsakė Džeksonas. – Jūsų Krisas Rotas yra linkęs mokėti tik tais atvejais, kai negalima nemokėti, o jūsų siūloma byla nesuteikia man jokių juridinių garantijų. Aš kalbu apie save vienaskaita, nes mūsų kontora negalėtų imtis tokios aferos.
Džekas Poindeksteris ėmė kalbėti meilikaujamu tonu ir net palenkė galvą į šoną, norėdamas žvilgtelėti Džeksonui į akis.
– Garbės žodis, Dinai, mano garbės žodis!.. – Ir, kiek pasvyravęs, pridūrė: – Mano garantijos, Dinai, suprantate?
Džeksonas paniekinamai šyptelėjo:
– Ko jos vertos Džekai?
– Ak, Dinai, – atsiduso Poindeksteris, – jūs esate perdaug nuovokus juristas, ir nėra prasmės gaišti laiką norint jus perkalbėti, kai stinga teisinių argumentų. Širdies balsas jums nesuprantamas.
– Ten, kur pasireiškia naftos balsas, Džekai, širdies balsai nutyla.
– Galbūt, mes vis dėlto susitarsime, Dinai? – Džeko prašymas nuskambėjo beveik gailiai, ir Dinas pažvelgė į jį su pašaipa, kartu ir abejodamas. Jis svarstė. Dinas turėjo pagrindo spėti, kad šitas menkos išvaizdos žmogus ne visada bus tokioje padėtyje, kai jam vėl teks prašyti Džeksono paslaugų.
Poindeksteris ir pats dar nesuprato, kad supančios prezidentą Bilą Klintoną aureolės atspindys, nukritęs ant jo, iškelia jį į priekį, panašiai, kaip prožektoriaus šviesa išskiria aktorių iš paskutinių masinės scenos eilių. Dinas iš patikimų šaltinių sužinojo, kad kaip tik jis, senatorius Poindeksteris, artimiausiu metu bus paskirtas Senato komisijos karinei pramonei tirti pirmininku. Džekas kol kas dar neįvertino visų privalumų, susijusių su šiuo paskyrimu. Jis dar nesuvokė, kokias priemones duos jam į rankas stambiausių JAV pramonės ir bankų šulų neišvengiami demaskavimai. Iš tikrųjų daug kas gali iškilti į viešumą, bus tikrinama karo pramonininkų veikla ir valstybinės įstaigos, vykdančios karinius užsakymus ir kontroliuojančios tiekimus… Kai Džekas Poindeksteris susigaudys šitame mechanizme, – o nesusivokti joje gali tiktai vaikas, – jis prabils kitu tonu… Kas žino, gal ir jam, Dinui Džeksonui, tokios firmos, kaip ”Standart oil of Dallas”, patikėtiniui, teks susidurti su Poindeksteriu, tikrinančiu jo veiklą?.. Kas žino, kas žino? …
Džeksonas iš padilbių pažvelgė į bendrakeleivį, mirksintį vokais po dideliais akinių skrituliais.
– Ką gi, Džekai, – tarė jis globėjišku tonu, – gal ir susitarsime… Jei man pavyks kuo nors padėti jūsų bičiuliui…
– Jis geras žmogus, Dinai… – neryžtingai prabilo Poindeksteris. – Garbės žodis: puikus žmogus…
– Pažįstu aš tokius vyrukus, kaip Rotas! … Atsakyti už jį  prieš mane teks jums, Džekai.
– Mielai, Dinai, mielai, – paskubėjo sutikti Poindeksteris, nudžiugęs, jog reikalas pradeda tvarkytis.
– Pasistengsiu tai padaryti tik dėl jūsų, o ne dėl jo. Suprantate?
Poindeksteris stipriai paspaudė Džeksonui ranką, ir šiedu išsiskyrė.
Džeksonui įeinant pro Baltųjų rūmų vartus, jo išvaizda, kaip visados, buvo rami ir išdidi. Jis prisimerkęs žvilgtelėjo į apsaugos agentus, galvodamas, jog būtų neblogai pasijusti čia tikrai savu žmogumi…


Prezidentui Bilui Klintonui persikėlus į privačią pusę, tarnybinis gyvenimas sustodavo tik toje Baltųjų rūmų dalyje, kur buvo įvairūs biurai, aptarnaujantys valstybės galvą. Bet adjutantai ir patarėjai savo darbo nenutraukdavo net ir jam išėjus.
Viename tokių kambarių Prezidento patarėjas Džimas Vortingtonas tęsė prasidėjusį prieš dvi valandas pokalbį su Dinu Džeksonu.
Formaliai Dinas Džeksonas galėjo būti laikomas tiktai vienu iš Kriso Roto advokatų. Tačiau pagal savo veiklos pobūdį ir suteiktų įgaliojimų lygį jį buvo galima įvardinti Amerikos naftos karaliaus užsienio reikalų ir teisingumo ministru.
Jau nemažai dešimtmečių pasaulyje vyko atkaklus naftos karas. Kariavo dvi stambiausios pasaulyje naftos valstybės: iš JAV pusės Krisas Rotas ir gausūs jo bendražygiai pavaldžios kompanijos ir satelitai visose pasaulio šalyse, o iš kitos, anglų pusės – seras Markas Holidėjus su savo bendraminčiais – filialinėmis kompanijomis ir satelitais. Dažnai pasitaikydavo, kad Roto ir Holidėjaus grupės slaptai derėdavosi už savo sąjungininkų pečių. Buvo šaukiamos ir oficialios taikos konferencijos su spauda ir protokolais, sudaromos sąjungos, konvencijos. Tačiau nepaisant to, įnirtinga kova vyko be paliovos, nenutrūkdama nei vienai dienai, nei vienai valandai. Kol liuksusiniuose viešbučiuose tardavosi įgaliotiniai ir bankininkai, kol vykdavo banketai ir baliai, gausiose Pietų Amerikos naftos respublikose vykdavo kova tarp marionečių – prezidentų gaunančių atlygį iš Holidėjaus, ir Roto subsidijuojamų ”sukilusių” generolų; buvo atkakliai kovojama dėl galimybės įtakoti arabų šeichus ir sultonus. Kova vyko Malaizijoje ir Indonezijoje, visur, kur žemė slėpė naftą.
Štai čia apsiginklavęs jurisprudencijos ir iškalbingumo menu, scenoje pasirodydavo ponas Dinas Džeksonas. Jis organizuodavo kampanijas spaudoje, inspiruodavo ”sveikų protų” kalbas kongrese, pats dalyvaudavo banketuose, spaudos konferencijose ir sueigose: „Tiesiog juokinga bijoti konkurentų! ”
Viskas vykdavo taip, kaip norėjo Dinas Džeksonas ir jo aukštieji draugai.
Nafta liejosi į Roto tankerius. Doleriai plaukė į jo sąskaitą.
Dinas Džeksonas atstovaudavo savo įgaliotojui ir tenai, kur reikėdavo surasti aplinkinius, neoficialius kanalus deryboms su aukštaisiais vyriausybinio aparato valdininkais, ministrais ar kongresmenais. Be to, Džeksonas, buvo tarpininkas tarp Kriso Roto ir artimiausių Prezidento sluoksnių. Toks ryšys buvo naudingas norint susitarti su Baltaisiais rūmais dėl politinio kurso arba dėl atskirų Vyriausybės priemonių, liečiančių monopolistinės Roto grupės interesus.
Asmenybės, padėjusios Bilui Klintonui tapti JAV Prezidentu, galėdavo siųsti savo patikėtinį tiesiog į Baltuosius rūmus ir mandagaus patarimo forma padiktuoti savo nepalenkiamą valią. Nors Krisas Rotas ir nebuvo oficialus Klintono bičiulis ir šalininkas ir net priklausė besivaržančiai su demokratais Respublikonų partijai, bet jis paprastai, be ceremonijų, braudavosi pas tą Prezidento patarėją, kuris jam atrodė tinkamas vienai ar kitai kombinacijai įvykdyti. Tuo tarpu asmenys padėję Klintonui tapti prezidentu negalėjo panaudoti nei vieno, nei kito būdo. Jie negalėjo žemintis iki to, kad leistųsi į kalbas su paprastu patarėju ir kartais net ministru. Šie asmenys negalėjo ir tiesiogiai kreiptis į Prezidentą, nes juos dominantys klausimai galėjo būti išspręsti ne jų naudai. Panaši susitikimo baigtis reikštų karą. O betikslė kova toli gražu ne visados buvo tinkamiausias būdas tikslui pasiekti.
Dabartinė situacija buvo komplikuota. Būsimieji Prezidento rinkimai, kurie įvyks sekančiais 2000 metais, sutapo su didelėmis komplikacijomis asmeniniame Bilo Klintono gyvenime. Prezidentui grėsė apkalta dėl moters – Monikos Lovinskos. Ši moteris buvo labai karšto temperamento. Tarp kitko – nesvarbu, kiek meilužių perėjo per Monikos Lovinskos miegamąjį. Tačiau svarbu, kad ji įrodė – kad materialinių tikslų galima siekti įvairiais būdais, ne tik diskutuojant teismo salėje.
Monika ir Bilas susipažino beveik prieš dvidešimt penkis metus, universiteto šokių vakarėlyje. Monikos ekstravagantiškumas nuolat traukė stipriosios lyties atstovus, o Bilas buvo aistringas ir, be to, slopino šią silpnybę nesaikingai išliedamas jausmus…
Tą lemtingą vasaros dieną Klintonui buvo lemta atsidurti jos išnuomotame kambarėlyje. Buvo karšta; tvankuma alsino žmones. Visi tesvajojo apie viena: apie išganingą vėsą. Tačiau vakare karštis truputį atlėgo. Kvėpuoti pasidarė lengviau, jie laisviau atsiduso. Oro permaina, matyt, paveikė ir šeimininkę: ji buvo geros nuotaikos, linksma ir maloni. Atsisėdusi ant sofos ir parodžiusi Bilui vietą šalia savęs, Monika su palengvėjimu atsiduso:
– O Viešpatie! Jei karštis nebūtų atlėgęs, – mano galva tikriausiai būtų plyšusi! Tikras pragaras! Žiūrėk, Bilai… kaip dabar man gera!
Lengvas vėjelis, dvelkiantis iš balkono, glostė apvalius Monikos skruostus ir plaukus. Ji prigludo prie Bilo, atsargiai palietė jo pasmakrę ir švelniai paglostė:
– Bilai… nusiskusk ūsus ir tapsi mielesnis.
– Nejaugi aš toks senas?
– Ne, ką tu… Bet vis tiek nusiskusk. Kam jie tau?
– Gerai.
Bilas norėjo gerti. Jis paėmė viskio butelį, prisipylė jo į taurę, po to užpylė sodos ir padavė taurę Monikai ir įdėmiai pažvelgęs į jos giedras, mėlynas akis tarė:
– Į tavo sveikatą, Mo! – Jis taip ją vadindavo, kai jie likdavo dviese.
Monika meiliai nusišypsojo ir gurkštelėjo iš taurės. Tada ji pastatė taurę ant stalo ir pradėjo švelnią ranką ant Bilo rankos.
– Žinai ką? … Šiandien vėl buvo atėjęs Fratelas, mūsų universiteto profesorius.
– Ką tu sakai?
– Taip… išsipūtęs! Kostiumas naujutėlaitis, pusbačiai lakuoti… tikras džentelmenas.
– Cha–cha–cha! – atvirai nusikvatojo Bilas. – Jis tave kvietė į pasimatymą.
– Taip! Kai nužvelgiau jį nuo kojų iki galvos, jis tiesiog paraudo visas. Aš jį suėmiau už rankų ir priglaudusi prie savęs, pasakiau, kad myliu kitą.
…Suskambėjo telefonas. Monika lengvai atsistojo, priėjo prie telefono ir pakėlė ragelį.
Trumpai atsakė į kažkieno klausimą, ir grįžusi nepatenkinta paaiškino:
– Skambino draugė. Klausė, ar miegu.
Bilas prisipylė dar viskio. Monika nugėrė gurkšnelį ir nenoriai pasakojo toliau:
– Taigi… Pasėdėjome, pavakarieniavome. Ir žinai, ką jis man pagaliau pasakė?
– Tikriausiai pakvietė į teatrą?
– Ne–e…Pasiūlė ištekėti.
– Ištekėti?
– Taip.
– Už ko?
– Už jo… už Fratelos… čia tai jau bent! Ar jis neturi žmonos?
– Tarsi turi… Bet ketina skirtis. ”Aš – mokslininkas, – sako, – turiu teisę. ”
Tiesą sakant, aš jokiu būdu nesitikėjau, kad mokslo vyras staiga taip užsidegs. Matyt, jausmai įveikė protą. Bet argi taip nebūna? Juk negalima amžinai slopinti ir viena, ir kita. Be to, argi galima vien protu gyventi?
Bilas pasistengė išplėtoti šią temą.
– Matai, Mo, kokia meilės galybė? Tikriau, tavo galybė! Per keletą dienų tu pakerėjai vargšą dėstytoją, parklupdei ant kelių. Tai ką tu atsakei?
– Nieko!
– Kodėl?
– Koks jis man vyras?
– Kaip koks? Mokslo vyras… Monika piktai suraukė padažytus antakius. Matyt Bilo patarimas jai nepatiko. Ji suirzusi prašneko:
– Mokslo vyras… O jeigu rytoj jį staiga išbruks iš universiteto, ką jis tada veiks? Nei pinigų, nei rimtos profesijos. Nebent turės keliolika privačių pamokų.
– Ne, ne, Monika, – rimtai prieštaravo Bilas. – Dabar, kada įvykiai taip veržliai keičiasi, neįmanoma įspėti, ką likimas išaukštins, o ką sumaišys su žemėmis!
Monikos veidas dar stipriau paniuro. Ji ilgai sėdėjo nejudėdama, nė žodžio nepratardama. Po to giliai atsiduso ir tyliai, tarsi kalbėdamasi su savimi, sušnabždėjo:
– Likimas! … Jis nėra toks paprastas!
Tik dabar Klintonas suprato, jog palietė skaudžią vietą. Monika turėjo pagrindo skųstis savo likimu. Kilusi, kaip pasakojo pati, iš padorios lenkų šeimos, ji kartu su tėvais emigravo į JAV. Pradžioje jų emigrantų šeimai buvo sunku, be pinigų, svetimoje šalyje. Vėlyvoje paauglystėje ji susipažino su vienu emigrantu iš Italijos. Greitai jų susitikimai padažnėjo. Ji priprato prie jo, jis prie jos… Bet netrukus italas susirado kitą aistros objektą ir, susipykęs su Monika, ją metė…
Monika sėdėjo susimąsčiusi nepakeldama galvos.
Klintonas ėmė ją guosti:
– Neliūdėk, Monika. Dar mėnuo, daugiausia – du, ir tu pamatysi Baltuosius rūmus. Tapsi stažuotoja, praeitis užsimirš… baigęs gerti taurę, Klintonas padėjo ranką ant Monikos peties:
– Na, na, Mo, pakelk veidelį. Girdi?
Ji pakėlė veidą, pažvelgė į Bilą lyg ir liūdnai, lyg ir piktai.
– Kai nusiprausiu vonioje, ateiti?
Švelnios lūputės bejėgiškai sukrutėjo:
– Kaip nori…
Jos lūpų dažai buvo nusitrynę, plaukai sutaršyti, o veidas – žvilgantis be išraiškos po miego glamonių. Tačiau Monika kvepėjo daugiau, negu bet kada, moteriškumu ir geismo pasotinimu, ir netgi taip stipriai, kad, matydamas ir užuosdamas ją tokią, jis vėl ją įsitempė į miegamąjį. Koks skirtumas? Tai, kas tarp jų įvyko, tebuvo rafinuota tų sveikų jaunų žmonių meilė.
– Ak, ta kaitra, Monika vėl nutraukė Bilo mintis, atsisėsdama greta. – Tikiuosi, kad mano kambaryje, tai yra, dabar mūsų kambaryje, įruoš dar vieną oro kondicionierių. Tai neatidėliotinas dalykas, tiesa? Mylėtis tokioje tvankumoje! Negi mes kiaulės, a?
Jis palinko prie jos, spustelėjo jos ranką ir nusijuokė iš jos vulgarios užuominos.
– Apie ką dabar galvoji? – paklausė Bilas.
– Apie mudu, – atsakė ji, dar nespėjusi net suvokti savo atsakymo.
Bilas atsistojo prieš Moniką virpančia širdimi, jausdamas, kad jinai jį myli.
Monikos kūną smelkė malonus šaltis it karštligės metu.
– Monika! Meile mano!
Bučiuodamas merginą, Bilas iš susijaudinimo nė nepajuto, kad jos lūpos iš tikrųjų turi kraujo prieskonį…

Prezidento patarėjas Džimas Vortingtonas buvo linkęs pokalbio su Džeksonu išvengti. Tačiau, turėdamas omenyje Klintono interesus, jis negalėjo ryžtis atmesti atkaklų Džeksono reikalavimą nedelsiant susitikti.
Iš pirmųjų Džeksono žodžių Vortingtonas suprato, jog šis atvyko ne dirvos tirti, o tam, kad per jį, Vortingtoną, Klintonui būtų praneštos sąlygos, kuriomis Kriso Roto nafta, strateginės žaliavos nebūtų statomos prieš Roto bankus ir pramonę, kovojant dėl JAV galybės stiprinimo. Jeigu Klintonas sugebėtų ateityje suderinti prieštaravimus tarp Roto ir kitų magnatų siekiant šio bendro tikslo, galimas variantas, jog jis išvengtų apkaltos ir liktų prezidentu iki naujų rinkimų pradžios.
Pokalbis vyko be liudininkų. Dinas Džeksonas nesivaržė vulgarių ir ciniškų minčių ir žodžių aiškumo.
– …Klintonas neturi leisti, kad Rotas rizikuotų savo milijardais, jo draugų investuotais Saudo Arabijoje, – kalbėjo Džeksonas. – Jūs turite įtikinti Prezidentą: tie milijardai – vadžios, kuriomis JAV valdo šį Arabijos pasaulį!
– Jūs be reikalo identifikuojate savo bosą su JAV, Dinai, – šyptelėjęs atkirto Vortingtonas. – Ne JAV valdo Rotą ir jo magnatus, o magnatai. Tai ne tas pats.
– Jūsų nuomone, Amerikos sinonimas yra, žinoma, magnatai ir Rotas?
– Aš nesu jūsų advokatas.
– Bet kiekvienas gatvės vaikas žino, kieno pinigų dėka jūs patekote į Baltuosius rūmus.
– Aš niekam nekainavau nė cento.
– Nebūkite naivus, Džimai!
– Tai, kad Rotui nenorima suteikti teisės kontroliuoti 80% visų Saudo Arabijos naftos verslo akcijų, jūs vadinate naivumu. Jūsų manymu tegul anglai, suvalgo mums priklausančią dalį…
Sulig paskutiniais Vortingtono žodžiais Džeksonas piktai riktelėjo, pertraukdamas jį:
– Taip, taip, taip! Tegul valdo viską, kas jiems stotų skersai kelio. Kad tik nepaspringtų ir kad tik iš to būtų nauda mūsų reikalui.
– Koks tas ”mūsų” reikalas!
– Mudu gi nesame vaikai, Džimai. Aš kiauras dvi valandas kalte kalu jums, remdamasis statistika, kad Roto ir magnatų klestėjimas – JAV klestėjimas.
– Tai, kad Rotas ir jo magnatai turės teisę visus skandinti – jums atrodo naudingiausias JAV dalykas? – Ramiai paklausė Vortingtonas. – Klintonas ne vaikas. Jis puikiai supranta, kad mūsų laikais žaisti vidiniais prieštaravimais yra pavojinga, tai tiesiog nusikaltimas.
– Meldžiu jus, nesiraukykite. Aš ne iš tų pižonų, Džimai, kurie jūsų naivumą priima už gryną pinigą. Juk mes žinome viską: jūs leidžiate pelnytis mūsų konkurentams Pietų Amerikoje. O kur dar ambicijos, įgyvendinti priešraketinio skydo projektą. Tam uždaviniui atlikti jūs sukėlėte ant kojų visą valstybės departamentą. Nepavyks! Jeigu norite doro žaidimo, nelaikykite užantyje kumščio. Rankas ant stalo, ponai!
– Puiku! – sušuko Vortingtonas ir čia pat susiraukė, įgeltas taip aštriai pasakytų žodžių. – Rankas ant stalo! Tai mūsų principas. Pamėginkite gi išaiškinti savo bosui: dabar svarbu yra laiduoti JAV prideramą vietą ir vadovaujamą vaidmenį visame pasaulyje, – valstybėms, o ne vienam jūsų šeimininkui, suprantate? Štai apie ką kalbama, o ne apie kažkokias provinciales intrigas Venesueloje; tik reikia veikti apdairiai, apsvarsčius visus argumentus ”už” ir ”prieš”, nesivelti į avantiūras akiplėšiškai.
– Kokia iš viso to seka išvada?
– Jūsų šeimininkas turi sumažinti savo ambicijas… suprantate?
– Todėl, kad Klintono proteguojami žmonės laiko save visagaliais? – šypsodamasis pastebėjo Džeksonas.
– Velniop tuos protežė! – piktai atsikirto Votingtonas. – Jūs dvi valandas ginčijatės su manimi kaip sena virėja. Būkite vyrais: kalbama apie reikalą, kuris yra nepalyginamai svarbesnis nei viso pasaulio naftos šaltiniai.
– Kas gali būti svarbiau už žemės gelmių turtus: nafta, strateginės žaliavos…
– Strateginės žaliavos? – Vortingtonas įtariai žvilgtelėjo į pašnekovą.
– AIDS sindromo gydymas ir visa kita… Mes – žmonijos draugai, o ne jos priešai, – nesumišęs atsakė advokatas.
– Klausykite, Dinai, jeigu jūs suprasite, kad Klintono bendraminčiai turi teisę į savo dalį Arabijoje, tai jūsų galimybės ir interesai ten tik prasiplės. Viena priklauso nuo kito.
– Ta prasme, jog Klintono proteguojami asmenys mėgina išstumti mus iš bankinės veiklos Saudo Arabijoje? Taip čia visi kimba vienas kitam į atlapus.
– Aš noriu pabrėžti: mes negalime šiuo metu įsivelti į prekybinį karą tik todėl, kad to nori Rotas.
– Mes gi nekliudome sukelti karą, kur kam patinka, tad tegul ir ”kiti” mums nekliudo.
– To nepakanka, Dinai, – širsdamas, bet neprarasdamas savitvardos, atkirto Vortingtonas. – reikia veikti išvien… Man susidaro įspūdis, jog jūs net ir mokykloje niekada nedalyvaudavote peštynėse išvien su kitais.
– Aš mėgdavau peštis vienas pats.
– Dabar kiti laikai. Taip kovodamas daug nelaimėsi.
– Mes niekada neatsisakydavome išmintingų planų ir esame pasirengę bendradarbiauti, – ramiai pasakė Džeksonas, tačiau čia pat skubiai pridūrė: – Jeigu nemėgina mūsų apgauti.
– Na, Dinai, su tokiais vyrais, kaip jūs, Rotas, atrodo, gali nebijoti, tiesa?
Vortingtonas susijaudinęs perėjo keletą kartų per kabinetą ir vėl susmuko į krėslą.
– Kadangi čia kalbama ne apie kokią nors Lotynų Amerikos Respubliką, o apie pasaulį, visą pasaulį, Džimai, tai negalima to reikalo imtis galvotrūkčiais. Tik užvaldę viską, mes galėsime pasidalyti tarpusavyje visus lobius. Kitaip galite likti ir be pasaulio, ir be jokių lobių. Suprantate?
– Aš tai viską suprantu, Džeksonai, bet man atrodo, kad jūs ne viską suprantate.
– Pavyzdžiui?
– Jūs nesuprantate, kad šiandien JAV svarbiau už viską yra priešraketinio skydo sukūrimas.
– Šiuo klausimu mūsų nuomonės sutampa. Tik aš nesutinku, kad viena nesisieja su kita. Tai reikia išnaudoti. JAV yra tik vienas žmogus galintis padėti mums.
– Mes tada mestumėm savo argumentus į Klintono lėkštę, jeigu būtume tikri… Džeksonas, nebaigęs sakinio, įsmeigė akis į Vortingtoną. Šis nenoriai paklausė:
– Jūs norite, kad aš pasikalbėčiau su juo?
– Taip.
– Pakalbėsiu.
– Nedelsiant.
– Taip.
– Ir atvirai.
– Jis velniškai jautrus.
– Saldžiai kalbėti mes neturime laiko.
– Kalbant nediplomatiškai, galima sužlugdyti visą reikalą.
– Tada mes žinosime, ką turime daryti.
– Aiškiau, Dinai.
– Mes pasistengsime, kad apkalta sunaikintų Klintoną.
– Vyraujant dabartinei amerikiečių nuotaikai, tatai neišspręs reikalo jūsų naudai. Amerikiečiai už Klintoną.
– Abejoju, – grasinamai tarė Džeksonas. – Aš praktiškas žmogus. – Tai sakydamas jis nenuleido akių nuo Vortingtono. – Jūs man atleiskite už atvirumą. Jei mes paspausime Monika Lovinska apsispręs mūsų naudai ir darys tai ką mes liepsime.
– Jūsų laimė, kad mudu esame vieni… užpykęs pasakė Vortingtonas.
– Aš gi esu advokatas, Džinai, – ironiškai šypsodamasis pastebėjo Džeksonas.
– Jūsų laimė… Gerai aš pakalbėsiu su prezidentu.
– Jūs turite pasakyti Prezidentui, – pradėjo Džeksonas, – kad mūsų manymu, netikslinga trukdyti Krisui Rotui ir jo koncernui siekti didesnio pelno Saudo Arabijoje.
– Mudu gi ne vaikai, Vortingtonai. Galų gale mes esame pasiryžę padaryti viską, jog naftos kvapas neatrodytų jums toks nemalonus. Mes vertiname jūsų protą, jūsų energiją, jūsų ryšius…
– Palikite ramybėje mano protą ir mano ryšius, – susierzinęs tarė Vortingtonas. – Jie jau apmokami.
– Kieno?
– Federalinio iždo sąskaita.
– Vadinasi, ir mūsų.
– Be abejonės.
– Jūs – cinikas, Džimai. Tuo geriau: mes galime padidinti sumą. Tai nereiškia, jog jūs turite atsisakyti iždo pinigų.
– Prie reikalo, Dinai!
– Aš  pageidaučiau, kad už tuos pinigus, kuriuos jums moka federalinis iždas iš mūsų mokesčių dalies, jūs įteigtumėte Prezidentui…
– Aš – ne hipnotizuotojas.
– Tuo blogiau!
– Mes dideli altruistai, Dinai.
– Jums tiesus kelias į vienuolyną, Džimai.
– Aš ir rengiuosi ten.
– Kaip būtų gerai!
– Jums?
– Man nereikėtų su jumis ginčytis.
– Jei vilkėčiau jėzuito sutaną, aš jus dar daugiau nukamuočiau. Dabar aš velniškai santūrus… Bet grįžkime prie reikalo. Monikos Lovinski problemą mes išspręsime. Ši moteris vadovaujasi Kristaus priesaku: ”Reikalaukite visko, kad gautumėte šiek tiek. ” Padėsime jai išleisti jos atsiminimų knygą, kuri beregint taps bestseleriu.
Džeksonas pakilo ir tęsė:
– Pasižiūrėkite į tos moters nuotrauką Vortingtonai, – prašneko Džeksonas lediniu balsu. – Standi ir prisirpusi kaip apelsinas. Žino daugybę meilės paslapčių. Viliojančios, besišypsančios akys, slepia begėdiškumą, o jų vyzdžiuose atsispindi paleistuvės veidas. Jos veidas šaukia: pirkite mane! Šitam grožiui rūpi tik ištvirkauti ir lupti pinigą.
– Jeigu Kristus būtų gyvas, jis patrauktų jus teisman už piktžodžiavimą.
– Didelio čia daikto, – nusijuokė Džeksonas. – Kiekvienas Amerikos teisėjas mus išteisintų: tai vienintelė protinga pozicija. Šis posakis turi būti įtrauktas į amerikietišką evangelijos leidinį.
– Gerai, sutinku su tuo, kad ”Kristaus formulė” neprieštarauja mūsų interesams, – pritarė Vortintonas.
Kitas prašymas, su kuriuo Džeksonas norėjo kreiptis į Vortingtoną, galėjo pastatyti jį į nepatogią padėtį. Tačiau net menkiausia sėkmės galimybė atrodė labai viliojamai: tai buvo milijonai dolerių tikro, be rūpesčių pasiekiamo pelno. Jis ryžosi kreiptis:
– Matote, Džimai, prabilo jis kaip galima laisviau, – aš turiu jums perduoti vieno žmogaus prašymą…
Ištarus tai Vortingtonas, sukluso: jeigu Džeksonas kalbėjo apie prašymą, tada, reikalas kvepėjo pinigais.
– Aš esu tik paprastas tarpininkas, – tęsė Džeksonas.
Tokia advokato profesija, – pastebėjo Vortingtonas.
– Vienas senatorius proteguoja savo bičiulį, taip pat visai garbingą ir pasitikėjimo vertą žmogų…
– Kokį?
– Šis žmogus prašo parduoti arba bent išnuomoti jam naftingas seklumas.
Vortingtonas netikėjo savo ausimis.
– Kaip jūs pasakėte, Dinai?.. Naftingus jūrų plotus?
– Taip, Džimai. Plotai tyvuliuoja visai nenaudojami. Vyriausybė elgiasi, kaip šuo ant šieno: nei sau, nei žmonėms.
Vortingtonas susimąstė.
– Jūs, Dinai, kaip advokatas, turite žinoti: šie plotai negali būti išnuomoti privačiam asmeniui.
– Kvailystė, Džimai! – Gyvai šūktelėjo Džeksonas. – Būdamas advokatu, aš imuosi visiškai sutvarkyti tokį sandėrį. Mes įteisinsim jį per kongresą…
– Kas nori nuomoti?
– Krisas Rotas.
Vortingtonas šyptelėjo.
– Dabar galite ir nesakyti, kas tas jūsų senatorius.
– Aš ir nesirengiu to slėpti, – apsimesdamas kiek įsižeidusiu, tarė Džeksonas. – Tai Džekas Poindeksteris.
Vortingtonas piktai numojo ranka.
– Nieko neišeis, Dinai.
– Bet kodėl gi, Džimai? Visiškai švarus reikalas.
Jūs keistai suprantate švarius reikalus, Dinai. Na, tam jūs ir advokatas. Ir dar Roto advokatas. Praneškite tiems, kurie jus siuntė, jog jie nematys tų plotų, kaip savo ausų – nei Rotas, nei kuris nors kitas…
– Suprantu Džimai, – piktai ironizuodamas nusijuokė Džeksonas, – puikiai suprantu, Džimai: jūs pats pradėjote domėtis nafta.
– Klausykite, Dinai! – Vortingtonas supykęs pakilo nuo fotelio, nepaisydamas skausmo, kurį jam kėlė kiekvienas staigus judesys. – Šiuo momentu mane domina vienas dalykas: jog jūsų kaip galima greičiau nebūtų šiame kambaryje.
Keletą akimirkų Džeksonas tylėdamas žiūrėjo į Vortingtoną. Jo skvarbios akys susiaurėjo, bet nedraugiškas jų blizgesys buvo pastebimas net pro siaurus vokų plyšelius. Ploni advokato pirštai nervingai čiupo už švarko atlapų, lyg ieškodami ko nors, ant ko galima būtų išlieti pyktį, bet Džeksonas tučtuojau susitvardė. Jo plonas lūpas nušvietė šypsena, ūsai dar oriau pakilo į viršų. Pasisukęs ant kulnų, jis lėtais žingsniais išėjo iš kambario.
Vos tik paskui jį užsidarė durys, ir Vortingtonui jau nebereikėjo slėpti kamuojančio skausmo, jis laikydamasis už baldų, nukiūtino prie lango, vienu rankos mostu jį atidarė ir, timptelėjęs kaklaraištį, skausmingai dejuodamas sudribo į krėslą.
Išbalęs, bejėgiškai nukarusiomis rankomis jis gulėjo fotelyje, tarytum nieko nematytų ir negirdėtų. Jo akys buvo užmerktos, o veidas išblyškęs lyg lavono. Praėjo nemažai laiko, kol artėjančio vakaro vėsa, plūstanti pro atvirą langą, jį atgaivino. Jis praplėšė vokus ir ilgai ilgai žiūrėjo į sodą, kurio medžiai augo po langais.

Monika Lovinska suprato meilę kaip palaimingą bedugnę. Po pietų italų restorane, grįžtant į namus, Lovinska jausmingai pasakė nepriklausomam prokurorui: ”Tai nuostabu! ”
Šie žodžiai liudijo apie jos aistringumą ir subtilų polinkį malonumams. ”Puiku! ” – atsakė Chrisas O‘Liris.
Dvi savaitės prabėgo nuo tos aistringos nakties, kada nepriklausomas prokuroras O‘Liris didelę savo laiko dalį paskyrė meilei. Monika Lovinska, madingai apsirengusi, sutartą valandą atvykdavo į jaukų butą nuošaliame name, Pensilvanijos aveniu gatvėje. Ten jos laukdavo O‘Liris, korektiškas, išdidus, ir net atšiaurokas, simpatiškas vyras, bet vis tiek ne visai toks, kokio ji būtų norėjusi.
Šįkart jis buvo paniuręs ir atrodė kažkoks neramus. Suraukti antakiai, kietai suspaustos plonos lūpos jai būtų priminę Bilą Klintoną, jeigu Monika nebūtų turėjusi palaimintosios dovanos visiškai užmiršti praeitį. Ji žinojo – jeigu jis susirūpinęs, vadinasi, ne be priežasties. Žinojo, kad jis bijo paparacių, kad jam pavesta vesti jos bylą, kad, ėmęsis šios bylos, jis daug kuo rizikuoja. Iš pradžių Lovinska ir pamilo jį už tai, kad buvo konspiratorius. Bet dabar ji būtų norėjusi matyti jį labiau besišypsantį, švelnesnį. Chrisas ją neblogai sutiko. Pasakė: ”Jus matyti – tai malonumas. Štai jau dvi savaites aš gyvenu lyg žvaigždėtam sapne, patikėkite. ” Ir dar pridūrė: ”Kokia jūs žavinga! ” Bet vos tepažvelgė į ją ir tučtuojau nuėjo prie lango. Taip jis išstovėjo apie dešimt minučių, kažką galvodamas.
Paskui neatsigręždamas jai tarė:
– Aš jau patyriau spaudimą dėl jūsų bylos. Apkaltos nesėkme suinteresuoti keli kongresmenai. Visa laimė, kad jums pavojus negresia. Jie jums padės išleisti jūsų atsiminimų knygą. Sutikite…
– Knygą, – atsiduso Monika, iš lėto atsisekdama švarkelį.
Namas stovėjo nuošaliau nuo gatvės, priešais buvo aptvertas, gebenėm apsivijęs kiemelis, jame augo ąžuolas ir koks tuzinas krūmų.
– Taip, knygą, jei norite. Į ką jūs taip žiūrite, mieloji?
– Į žmogų, kuris stovi kaip stulpas prie anos sienos.
– Kas jis toks?
– Neturiu supratimo. Žiūriu, ar kartais tai nebus vienas iš mano seklių. Mane seka. Nuo to laiko, kai prasidėjo juridiniai ginčai dėl apkaltos, mano pėdomis neatstodami sekioja du žmonės. Ilgainiui tai įkyri! Vis dėl to aš maniau, kad šįkart man pavyko juos apgauti.
– O ar jūs negalėtumėte pasiskųsti?
– Kam? Jums?
– Nežinau… Policijos departamentui…
Ji nieko neatsakė ir dar kurį laiką stebėjo pro langą. Įsitikinusi, jog tai nebuvo jos seklys, kiek ramesnė grįžo prie prokuroro.
– Kaip aš jus myliu! Jūs kasdien vis gražėjate. Patikėkite. Aš jus dievinu…Švelniai kalbėjo O‘Liris.
Ji vėl sugrįžo prie lango.
– Ne!.. Tai ne mano seklys, o valytojas. Nepastebėjau jo kombinezono. Baimės akys plačios, iš tiesų. Prisipažįstu, išsigandau, dėl jūsų, žinoma. Nenorėčiau, kad jūs dėl manęs susikompromituotumėt. Jūs toks mielas, toks nuostabus…
– Ji sugrįžo prie prokuroro, apkabino jį ir ėmė aistringai glamonėti. Netrukus Monika pamatė, kuo pavirto jo drabužiai…
– Chrisai, pasakykite, kad mylite mane.
– Man atrodo, jeigu aš jūsų nemylėčiau…
– Girdite tuos vienodus, sunkius žingsnius laiptinėje?
– Ne, mielasis.
Ir iš tiesų, paskendusi nebūties saldybėje, ji negirdėjo jokių išorinio pasaulio garsų.
Gerai įsiklausiusi ji tarė.
– Šį kart neapsirinku. Tai jis, mano seklys, tas mažasis, papūga. Pažįstu jo žingsnius. Iš tūkstančio juos atskirčiau.
Ši nuolatinė pavojaus baimė Chrisą nervindavo. Po pokalbio su senatoriumi Poindeksteriu jis neteko to savo džiaugsmingo pasitikėjimo. Galimos apkaltos procesas užsitęs ir pasunkės. Jis pasidarė niūrus. Viskas jį erzindavo.
Staiga jis tarė:
– Mieloji, neužmirškite, kad mano prašymu jūs rytoj kviečiama pietų pas mano brolį – teisingumo ministrą. Bus proga mudviem pasimatyti.
– Ką, ar jūsų brolis mano, jog mes jį patarimų prašome?
Monika nenorėjo ten vykti. Ji pajuto, kad pasielgtų netaktiškai, nenuėjusi. Ji tylėjo.
– Kaip aš nekenčiu tų senatorių… – tarė jis.
Iš įsiūčio kraujas jam mušė į galvą. Jis sušuko, jog senatorius, magnatus, korumpuotus valdžios pakalikus išplaktų viešoje vietoje, o paskui praplautų jiems žarnas sieros rūgštimi. Chrisas pasidarė gražbylys, ėmė kalbėti pikta gatvės politiko kalba:
– Visi tie supuvę magnatai, senatoriai siurbia JAV kraują. Jie mus trypia, apvalgo. Seniai laikas spjauti į juos.
Monika Lovinska suprato meilę kaip tikrą palaimą. Jai neatrodė pakankama šiame dangiškai žydrame kambaryje užmiršti pasaulį per dieną tik vieną kartą. Ji pasistengė grąžinti savo mylimąjį prie švelnesnių minčių. Ji tarė:
– Tavo gražios blakstienos.
Ir lengvai nubučiavo jo akių vokus.
– Kas jums, mielasis? Mes ką tik buvome tokie laimingi!
– Taip tikrai, – atsakė O‘Liris. – Tik aš turiu pagrindą manyti, kad pastarąsias dvi savaites suinteresuoti asmenys mus seka. Kol nesužlugdys apkaltos galimybės, jie nenurims.
Tada ji, švelni ir švytinti, apkabino rankomis jo kaklą, tarytum kvepiančia žiedų girlianda, įsmeigė į jį drėgnus mėlynus vyzdžius ir, šypsodamasi savo karštomis ir gaiviomis lūpomis, tarė:
– Nesirūpink, mielasis. Nebesigraužk. Aš nesiekiu apkaltos Prezidentui bet kokia kaina, esu tuo tikra. Pasitenkinsiu pinigine kompensacija ir atsiminimų knyga. Niekas nenori visa griaunančių ginčų. Nebenori magnatai, senatoriai, kongresmenai, visi tie šlykštūs žmonės, kurie netiki Dievą, neturi nei moralinių principų, nei savigarbos. Be to viešoji nuomonė man palanki. Iš žmonių gaunu sveikinimo, padrąsinimo laiškų. Jeigu ko man ir trūksta, tai tik ne simpatijų. Man tik stinga, gyvenimo nervo – pinigų. Ir jų reikia daug. Prezidentas per savo tarpininkus man įteikė vieną milijoną dolerių. Aš buvau sujaudinta jo dosnumo. Ši Prezidento dovana moteriai – tai kažkas žavaus, nuostabaus, ar ne tiesa?
– Tikrai taip, – atsakė O‘Liris.
Dabar Monika tvarkėsi priešais veidrodį ir tarsi negirdėjo.
– Dieve mano, kaip aš susitaršiusi!
Baigusi savo tualetą, ji išėmė iš mažos piniginės sidabrinį keturlapį dobilėlį. Padavė jį savo mielajam ir jausmingu balsu tarė:
– Jis atneš tau laimę, prižadėki su juo nesiskirti.
Monika Lovinska skubiai išėjo iš žydrojo buto. Ant laiptų, meiliai burbtelėjo:
– Tikras airis! Ir dar krikštytas…
Šiltą, saulėtą pavakarę Dino Džeksono užmiesčio vilos sodas tarsi maudėsi aukso dulkėse. Džeksonas atsisėdo ant terasos ir skaitė straipsnį, išspausdintą šios dienos ”USA Today” numeryje:
Norint susivokti visoje šioje painioje byloje, reikėjo iš pat pradžių atidumo ir tam tikro nevaržomai taikomo kritinio metodo. Štai kodėl tiesa paaiškėjo pirmiausia tiems, kurie savo protinių gabumų ir darbo pobūdžio dėka labiau už kitus įgudę narplioti painius ”meilės” klausimus. Vėliau jau tereikėjo sveiko proto ir atidumo. Dabar užtenka vien sveiko proto.
Nėra ko stebėtis, kad visuomenė ilgai nenorėjo pripažinti akivaizdžios tiesos; niekuo neprivalome stebėtis. Viskam yra savos priežastys. Mūsų pareiga jas atskleisti. Šiuo atveju net netenka per daug laužyti galvos, norint pastebėti, kad visuomenė buvo apgauta nepriklausomo prokuroro Chriso O‘Liri kaip tik begalima, o jos jaudinančiu pasitikėjimu piktnaudžiauta. Melui įsigalėti labai daug padėjo ir bulvarinė spauda. Dauguma laikraščių atėjo į pagalbą falsfikatoriams, spausdino perdėm melagingą ar suklastotą medžiagą, šmeižtus ir prasimanymus. Reikia pripažinti, kad dažniausiai, tai buvo daroma norint įtikinti publiką ir apeliuoti į giliausius skaitytojo jausmus. Ir išties minios instinktas priešinosi tiesai.
Minia – aš kalbu apie minią žmonių, nesugebančių savarankiškai mąstyti – nesuprato; ji ir negalėjo suprasti. Minia primityviai įsivaizduoja meilę. Jai meilė – seksas, nuogi kūnai, aistra, lova. O taip pat – kalbos apie tai. Visos institucijos, panaudotos šiai bylai iškelti, visas šis begėdiškas popierizmas, visa ši niekšiška nepriklausomo prokuroro O‘Liri savivalė dvokia šmeižtu, nešvariu šmeižtu. Susidaro įspūdis, jog prokuratūra buvo labai aukštos nuomonės apie savo instituciją, – viską, ką galima nuveikti žema, suklastota ir kvaila, pasinaudojant spausdintuvo popieriumi, pykčiu Prezidentui ir bukumu, buvo padaryta viename šio pastato kampiniame kabinete, kurio kampe ramiai stovėjo JAV vėliava.
Tai, kas ten per tą laiko tarpą buvo nuveikta, siekiant primesti Prezidentui sufabrikuotus įrodymus, kurių buvo nesusigriebta panaikinti anksčiau, – yra pasibaisėtina, netelpa blaivaus amerikiečio galvoje. Reikia būti nuodugniai išnagrinėjusiam dokumentus ir protokolus, kad suvoktum, kokios iš tikrųjų buvo rezgamos intrigos ir machinacijos prieš JAV Prezidentą, kurių absurdiškumu ir drąsa vien stebėtis tenka; aš suprantu, kodėl visuomenė, išsiblaškiusi ir blogai informuota, atsisakė patikėti Prezidento nekaltumu net po to, kai nepriklausomas prokuroras jo viešai atsiprašė.
Ir vis dėlto tikras dalykas, jog vieni juristai buvo falsifikatoriai ir sukčiai, kiti – veiklūs ir triukšmingi – išdavė teisingumą ir suklaidino mūsų visuomenę savo klastingomis intrigomis. Bet jei ši byla, suregzta O‘Liri ir jo pavaldinių, atskleidė šlykščius papročius, tai ji taip pat padėjo pasireikšti kilniems charakteriams.
Juristų tarpe atsirado žmogus, visiškai nepanašus į kitus – Dinas Džeksonas. Tai puikus advokatas: šviesus, aštrus, įžvalgus protas, kantri siela, plačios humaniškos pažiūros, neišsenkantis darbštumas. Draugai žinojo jį esant bent kiek juokingai atlaidų ir nuoširdžiai gerą.
Šis advokatas, paskirtas ginti mūsų Prezidento, vieną dieną atskleidė, kad Prezidentas negali būti nubaustas už tariamą nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Ramiai, viską apsvarstydamas, iš lėto ir užtikrintai, su šaltakraujiška drąsa jis varė pradėtą teisybės darbą. Savaime suprantama jis pateko Prezidento priešų nemalonėn. Džeksonui buvo mėginta nuplėšti garbę, paskandinti šmeižtuose. Negailėta klastingų pažadų, kad tik jis tylėtų. Jis kalbėjo. Kalbėjo ramiai, kaip teisus žmogus, ramia siela, nepripažįstančia nei baimės, nei ambicijos. Jo žodžiuose nebuvo silpnumo. Tokiu balsu kalba žmogus, kuris atlieka savo pareigą tą dieną, kaip ir visas kitas dienas, ir nė negalvoja, kad šį kartą jam reikia parodyti ypatingą drąsą. Grasinimai, neprivertė jo susvyruoti nė akimirka.
Taip pat aš gėrėjausi Prezidento vidine laisve prieš teismą pasakiusiam: ”Aš esu ramesnis už jus. ” Vis dėlto aš manau, kad jis kentėjo. Manau, kad jis žiauriai kentėjo, matydamas tiek pykčio ir klastos, šlykštų įniršį žmonių, kurie apgaudinėjo visuomenę, ir atleistiną įniršį minios, kuri nieko nežinojo. Bet aš gėdinčiausi Prezidento gailėti. Bijau, kad šis žmogiško gailestingumo šnabždesys nepasiektų jo ausų ir neįžeistų teisingo jo širdies išdidumo. Toli gražu jo negailėdamas, aš pasakysiu: Prezidentas buvo laimingas, nes tą netikėto išmėginimo dieną buvo pasiruošęs ir nesugniužo; laimingas, nes netikėtos aplinkybės jam padėjo išreikšti savo sielos didybę; laimingas, nes elgėsi paprastai, kaip doras žmogus; laimingas, nes tapo pavyzdžiu visuomenei ir piliečiams. Gailestingumą reikia patausoti tiems, kurie suklydo. Prezidentu Klintonu reikia tik gėrėtis.
Baigęs skaityti Džeksonas sulankstė laikraštį. Vakarų pusėje dangus, rūstus ir žaižaruojantis, apsitraukė žvynėtais tarsi raudono vario debesimis, kurie atrodė kaip šarvai.

Prokuroro O‘Lirio ir Monikos Lovinskos pokalbis tęsėsi ta pačia linkme. O‘Liris stengėsi kalbėti lyg tarp kitko ir nutolti nuo viso to, kas siejosi su Prezidentu Klintonu ir jo pačio nesėkme apkaltos proceso metu. Chriso mintys nuolat krypo į ją, į tas brangias prisiminimų nuotrupas, įstrigusias jo atmintyje. Monika vėl buvo su juo kaip pojūtis, ir daugiau niekuomet nepasikartos tokios dienos, kaip tada. Keista, kad mintys apie ją niekada jo perdaug nevargino, ypač pastarąjį mėnesį. Tikriausiai todėl, kad jis tada tesidomėjo apkaltos procesu. O gal meilė ilgainiui nuvysta kaip rudenį klevo lapai? Tačiau šis nuvytimas nebuvo pilnas, nes jos vardo skambesys visada jo krūtinėje atsiliepdavo keistu skausmu. Tai buvo stiprus, malonus skausmas, kuris kildavo ramiai kartu su tylia nuoskauda. Jis negalėjo užmiršti Monikos, ir ne tik todėl, kad ji buvo jo klientė, bet ir todėl, kad ji buvo dalelė praeities, jam brangios.
– Pasakyki, kad vis mane tebemyli. Jei nebemyli, jaučiu, kad mirsiu, – sušnabždėjo Monika.
Monika taip pat domėjosi, kaip jis reagavo į savo nesėkmę apkaltos metu. O kadangi reikalai buvo ne kokie, tie klausinėjimai jį erzindavo.
Chrisas O‘Liris buvo veiksmo žmogus. Dykinėjimas jį slėgė. Jo vadovybė pavedė jam tirti finansinius nusikaltimus. Tad jokios profesinės nesėkmės jo nesužlugdė. Ir jis nenorėjo iš savo pilnakraujo gyvenimo rato, patekti į šią nemalonią praeitį, kuri jau seniai numirė.
– Neklausinėk manęs apie tai mieloji, – pareiškė prokuroras.
O‘Liris dešine ranka apsikabino Moniką ir prisispaudė prie savęs.
– Tu patinki ir jaunesniems vyrams. Kodėl tu neištekėjai už Orvilo Robinsono, to puikaus psichoterapeuto? – paklausė Chrisas.
– Patikėki, Chrisai, čia jokios paslapties nėra. Tu pats žinai, šeimyninis gyvenimas žmogui suteikia laimę, arba nelaimę. Aš nebuvau tikra, kad man nusišypsos laimė, o nelaimės bijau. Štai kur visa paslaptis. Ir daugiau nieko.
Monika dar patylėjo, o paskui pridūrė:
– Tarkime, rytoj aš ištekėsiu. Jis mane mylės. O aš? Staiga mano jausmai ims ir atauš, vos keletą kartų susitikus?... Arba tas, kuriam atiduosiu širdį, pasirodys esąs menkas žmogus?... Kas tada?
O‘Liris nejučiomis šyptelėjo. Monika suraukė antakius:
– Be reikalo šypsaisi! Ar maža nelaimingųjų, kurios, norėdamos įsigyti vyrą, leidžia sau nukirsti sparnus?
– Iš kur tu žinai, kad būtent tavo dalia bus nelaiminga? O gal tu rasi savo laimę?
– O jei nerasiu? Jei visos viltys suduš į gabalėlius kaip paprastas stiklas? Ką tada daryti?
Chrisas tylėjo. Monika kalbėjo toliau:
– Netekti laisvės dėl to, kad taptum kažkieno žmona… Verge… Naktis praleisti beverkiant, o dienomis tuščiai skųstis… Ne, ką jau tokios vedybos, geriau…
Monika giliai atsiduso ir nebaigė minties. O‘Liris stengėsi tęsti pokalbį:
– Bet nejaugi būtina ištekėti? Juk galima gyventi, nesusipančiojus savęs, ir tuo pat metu duoti laisvę jausmams, pavyzdžiui, kaip mes.
– Cha–cha–cha – neištvėrusi ji garsiai nusikvatojo. – Mes abu paprasčiausiai mėgstame apsvaigti nuo aistros!
Chrisas įpylė jai ir sau konjako ir pasislinko arčiau, – jis norėjo atitraukti jos mintis nuo šiam momentui netinkančių samprotavimų.
– Į tavo sveikatą, Monika! Už tavo žavingas akis!
Putlios jos lūpos iš pradžių virptelėjo, o paskui nugėrė truputį konjako.
– O tu, Chrisai, vis dėlto įdomus žmogus!
– Aš įdomus?
– Taip… Dievas jus gausiai apdovanojo: subtilus juristas… Puikus oratorius… Nenuilstantis donžuanas…
– Cha–cha–cha! – aš pasistengsiu šiuo juoku nustelbti tavo kandžią ironiją. – Kada gi tu pastebėjai tokius įvairius gabumus?
Kai ką buvau pastebėjusi anksčiau, kai ką – vėliau… Argi aš suklydau?
– Ne, ne… Aš visuomet šlovinau tavo įžvalgumą!
– Malonu.
Jos veidas degė; krūtinė kilnojosi; iš akių į sėdintį prie jos O‘Lirį sklido kažkoks kerintis spindesys; lūpos buvo praviros.
Chrisas žiūrėjo į ją apstulbęs; jis niekada nebuvo jos matęs tokios gražios. Ant jos putlaus veido ir kaklo mirguliavo švelnūs šviesos atšvaitai. Judesiai buvo tokie žavūs, kad akys nejučiomis sekė jos kūno linijas, tarytum siurbdamos virpantį jo alpulį.
Pagaliau ji pasidavė.
– Aš tave… myliu.
O‘Liris miegojo su ja. Ji pasistatė žadintuvą, ir Chrisas matė, kaip ji plika ranka pasiekė naktinį stalelį, kaip prisikišusi pasižiūrėjo į žadintuvą, ir pasakė:
– Dar valandą…
Jis klausėsi, kaip matuojamas jo laikas. Viena valanda – viena iš daugelio, su kuriomis jis slenka žemyn į bedugnę. Ši mintis jam pasirodė reikšminga, tarsi klausytųsi ataidint visų išgyventų valandų, kurios dabar jam atrodė nereikšmingos, kai ėmė galvoti apie neaprėpiamą begalybę. Ir staiga jį pirmą kartą apėmė toks keistas jausmas: jis pasijuto pats esąs kažkokia pavojinga, nors ir maža, esybė – tarsi iššautas sviedinys.
Po tos trumpos miego valandos, stovėdamas apsirengęs prie lovos. Chrisas tarė:
– Aš vėl mielai kada nors tave aplankyčiau.
Pasižiūrėjusi abejingu veidu į jį, ji atsiliepė:
– Apie meilę mudu nekalbėsim.
– Aš grįšiu.
– Tik neimk man priekaištauti prokurore.
– Priekaištauti?..
– Dėl ištikimybės ir panašiai…
– Kada vėl ateiti?
– Kada užsinorėsi išgerti.
– Argi aš tau nepatikau lovoje?
– Taip, patikai. Bet aš esu įpratusi gyventi viena. Visa kita, tu žinai, nusibosta. Už meilę taip skaudžiai baudžiama…


Klintonas susimąstė ir, nuleidęs knygą, ėmė apžiūrinėti lubų ornamentus. Jo mintys nuklydo į tuos laikus, kada Krisas Rotas prašė išnuomoti jam naftingas seklumas. Dėl ko tai buvo padaryta?.. Žinoma, norint paimti savo dalį?..
”Dalį! ” Tada Bilas nesutiko, tai buvo didžiausia klaida. Kriso Roto užmojų mastas, didelis, o rezultatas – ne tik Roto bet ir visos JAV klestėjimas. Rotas buvo teisus, nenorėdamas traukti kaštonus iš ugnies kitiems.
Arba paimkime dar vieną variantą: jei Rotas nebūtų toks veržlus. Kas tada? Ar Klintono šalininkai būtų buvę tokie pat atkaklūs ir nuoseklūs jo sąjungininkai? Juk niekaip nenuginčysi to fakto, kad kaip tik Rotas ir jo komanda padėjo jam išvengti apkaltos. Rotas – tai jėga. Negalima abejingai žiūrėti į jos vystymąsi. Reikia kovoti su ja, o jei kovoti negalima… paversti ją bent laikinai savo bičiuliu.
Gailestingasis Dieve, kiek daug kliūčių jo, Klintono kelyje. Kaip suderinti nesuderinamus dalykus – savo komandos interesus su Roto interesais? Kaip padalinti tarp jų naftos pasaulį, kai kiekvienas nori užgrobti jį visą? Teisus buvo vakar Vortingtonas, primygtinai primindamas, kad užmiršus naftos reikalus – sužlugdysime daugelį reikalų.
Pasigirsta nuomonių, kad JAV nėra jokio reikalo rūpintis Artimaisiais Rytais, jog jai per akis užtenka ir dar ilgam užteks savosios naftos. Jo sąjungininkai nenori suprasti, kad JAV interesai reikalauja naftos bazes plėsti. Didelei politikai, kurią jis vykdo, per maža žinoti, jog naftos atsarga JAV yra didžiulė. Jos reikia turėti po ranka visuose pasaulio kampeliuose – Teksase ir Meksikoje, Irane ir Lenkijoje, Saudo Arabijoje ir Indonezijoje.
Kaip pasielgti su Afrika… Gal kas jį pamėgins įtikinti, kad amerikiečiai neturi interesų šiame žemyne? Matomai, atsiras ir tokių, kurie rimtai pradės diskutuoti, kad istorijos keliuose yra pakankamai vietos, jog JAV gali judėti į priekį, su niekuo nesusidurdamos…
Šuo, kuris loja, laikydamas nasruose kaulą, yra neprotingas. Graužti kaulus reikia tylomis… Rotas per daug godus. Jis riaumoja, springdamas grobiu.
Vortingtonas, deja, taip pat ne visai supranta, koks pavojingas Rotas. Jei jis gaus daugiau pelno už konkurentus, vėliau jo nesutramdysi. Galbūt todėl teks padaryti Rotui ir jo magnatams nuolaidų, jeigu… Jeigu jis sutiks.
Klintonas žvilgtelėjo pro lainerio langą. Danguje nesimatė nė debesėlio. Gulėdamas ant sofos savo salone, jis susidomėjęs stebėjo vaizdus, slenkančius apačioje.
Bilas puikiai pažino savo šalį. Jis galėdavo bet kada pasakyti, per kokią vietovę skrenda, galėdavo su įvairiausiomis detalėmis, kurių neįmanoma buvo rasti nei geografijos, nei istorijos vadovėliuose, papasakoti, kas ir kada įvyko vienoje ar kitoje vietoje. Jis mėgo kiauras valandas gyvai, net džiaugsmingai, pasakoti tai savo bendrakeleiviams. Delegacijos asmenys keliaudavę su juo, neišvengiamai susipažindavo su istorine Amerikos geografija.
Jo asmeniniame kambaryje nebuvo nieko, tik Klintonas. Buvo manoma, jog jis miega. Bet Prezidentas gulėjo nemiegodamas. Vienatvė jam patiko: retai kada jam tekdavo pabūti vienam.
Sekdamas prabangaus lainerio langais, saulės spindulys iš lėto slinko kambario sienomis, per tamsius juodai beicuotus ąžuolo apmušalus.
Klintonas paspaudė mygtuką. Į kambarį įėjo Vortingtonas. Prezidentas jį sutiko, gyvai šūktelėdamas:
– Žiūrėkite, žiūrėkite, Džimai!
Ir parodė į konservų užrašą: ”VINSLOU OMARAI. ”
– Kad jūs žinotumėt, Džimai, – gyvai paaiškino Klintonas, – koks velniškai juokingas jaunystės prisiminimas sieja mane su omarais!
– O aš valgau omarus tik su Falko padažu, – atsakė Vortingtonas liūdnu balsu, lyg žmogus, kuriam, neturint geros pusės skrandžio, net mintis apie valgį neteikė nieko, tik nemalonumus.
– Liaukitės! – sušuko Klintonas. – Falkas – apgavikas, kuris kažkada vertėsi padažų bizniu. Jis juos gamino iš pigių atliekų.
– Kas jums tai sakė?
– Falkui jau keletą kartų buvo mėginama iškelti bylą: jis nuodija milijonus žmonių. Bet kiekvieną kartą jis išsisuka. Ir negaliu suprasti, kodėl? – Klintonas išskėtė rankas.
– Gal todėl, kad kiekvieną kartą, kai Falkas turi sėsti į teisiamųjų suolą, jo bendrovėje atsiranda dar vienas akcininkas – teisėjas, kuris nutraukia bylą.
– Jeigu tai būtų taip paprasta… – suabejojo Klintonas.
– Jūs gal manote, kad tai labai sudėtinga? – paklausė Vortingtonas. – Tegul velniai jį rauna! Nejaugi aš turėčiau atsisakyti ir omarų?
– Omarų mėsa labai naudinga, – pamokomai pastebėjo Klintonas. – Kai mano žmona ketino atidaryti restoranų liniją…
– Jūs vėl išsigalvojate.
– Anaiptol. Tuojau papasakosiu. Bet pirma apie padažus. Bijau, jog dėl jūsų aistros netikusiam prieskoniui mikrochirurgui gali tekti jus operuoti antrą kartą.
– Gaiš, mat, jie veltui laiką! – apsimesdamas abejingu savo ligai, pasakė Vortingtonas. – Gal tik koks naivuolis, vienui vienas visoje Amerikoje, dabar nežino, kad kova su vėžiu – bergždžias darbas.
– Na, jau būtinai vėžys! – Klintono tonas skambėjo padrąsinamai, nors jis puikiai žinojo, apie Vortingtono ligą.
Prezidentas negalėjo apsiprasti su mintimi, kad mirtis tyko artimiausiąjį jo padėjėją, kuris buvo itin reikalingas. Džimas labai darbštus, turi plačius ryšius. Jis, kaip geras kapitonas, padeda Klintonui vairuoti laivą per neramius vidaus politikos vandenis… Taip, Džimas nepakeičiamas padėjėjas.
Klintonas puikiai žinojo, kas kalbama ir net kas nutylima galvojant apie jo patarėją. Pikti liežuviai priklijavo Vortingtonui Rasputino etiketę. Jis buvo laikomas piktuoju Baltųjų rūmų genijumi, intrigų meistru. Visai tai Klintonas žinojo. Bet Prezidentas žinojo ir tai, kad Džimas – žmogus, su kuriuo jis gali ramiai dirbti. Pagaliau Klintonas buvo užtikrintas: kiekvienu momentu vietoj savęs jis gali išstatyti Vortingtoną politinių priešininkų smūgiams priimti. Kaip beplūstum Džimą, kiekvienas žodis atšoks nuo jo, kaip kad senovinis akmeninis sviedinys nuo geriausio plieninio šarvo.
Kaip užsimezgė ši draugystė tarp dviejų žmonių, taip mažai panašių vienas į kitą?
Klintonas buvo aristokratas ta prasme, kokia buvo priimta apie tai kalbėti jo aplinkoje. Jis didžiuodamasis minėdavo savo protėvius. Prezidentas žinojo, kad yra laikomas gerai išauklėtos draugijos žmogumi, ir koketiškai garsėjo kaip visus mokantis sužavėti žmogus. Kaip jis galėjo susidėti su tuo, kartais tyčia nemandagiu Vortingtonu? Džimas, metęs visus reikalus, staiga galėdavo tapti pašėlusiu ūžautoju, o po iškylų susirgti ir ilgam atgulti į lovą. Kodėl Prezidentas taip pasitikėjo žmogumi, neturinčiu bent kiek didesnių lėšų, bet lengvai švaistančio svetimus milijonus?
Visa tai buvo mįslė žurnalistams, nors vienok čia jokios mįslės nebuvo: Vortingtonas buvo fanatiškai ištikimas Klintonui, jis buvo jo žmogus.
Kai Vortingtonas, pradėjęs kalbėti apie pažadus, netyčia priminė savo sunkią ligą, Klintoną apėmė nerimas. Prezidentas maloniai apkabino Vortingtoną, bet Džimas numojo ranka, tarsi  sakydamas: ”Ar aš valgysiu Falko ar kokio kito sukčiaus padažą, – vis tiek mirsiu. ”
Klintonas nepatenkintas sušuko:
– Džimai, brangusis, supraskite jūs man reikalingas! Man ir JAV. Juk ne veltui sakoma, kad jūs esate mano ”asmeninis vidaus reiklų ministras! ”
Vortingtonas nusišypsojo.
– Jeigu klausimas keliamas taip rimtai, tai aš esu pasiryžęs padažų tiekėją pakeisti.
– Draudžiu jums pirkti juos iš bet ko, girdite? Mano virtuvė tieks jums prieskonius. Magreidis išrašys receptus ir… Vortingtonas pertraukė:
– Tai paveskite gaminti tuos reikalus Foksui.
– Puiki mintis, Džimi! Jeigu Foksas yra vaistininkas, tai dar nereiškia, jog jis negali paruošti jums puikaus padažo omarams. Beje, aš vos nepamiršau omarų.
Suprasdamas, kad Klintonas tuojau įniks dalintis savo prisiminimais, Vortingtonas skausmingai susiraukė. Jam knietėjo aplankalas su dokumentais, kuris jis laikė už nugaros. Reikėjo pranešti Prezidentui šį tą labai svarbaus. Reikalas buvo neatidėliotinas, o Klintono atsiminimai – užtruktų gerą pusvalandį.
– Jūs – didelis prozaikas, Džimai. Jeigu mudviejų nesietų bendros idėjos…
– Tikiuosi, – ne vien tai…
– Bet ir tai vaidina ne paskutinį vaidmenį mūsų bendrame darbe! Nors nemažiau svarbu ir tai, kad mes esame skirtingo būdo: jūs galite galvoti apie omarus, tik kaip apie raudonos spalvos maisto gabalus, o man omaras – tikras nuotykis. Tai įvyko prieš dvidešimt metų, ar gal truputį mažiau. Man kilo mintis paspartinti jūros gėrybių pristatymą iš Vladivostoko į vidurio vakarus, pervežant jas greitaisiais ekspresais. To dar niekas nebuvo mėginęs. Aš ėmiau svarstyti, koks gi produktas galėtų išlaikyti aukštą tokio pervežimo tarifą.
– Mano manymu, austrės…
– Ne, omarai! Štai kas man atrodė tinkama prekė! Tačiau mano kompanionui šovė į galvą puiki mintis: išnuomoti visą pakraščio juostą užutėkyje ir aptverti ją taip, kad omarai negalėtų išeiti į jūrą, tada jie pradėsią veistis ir greit užpildysią visą užutėkį. Tai būsią mūsų pačių omarai, čia pat po ranka. Deja, jo plane būta vienos mažos klaidos: veistis omarai gali tik išėję į jūrą… Taip šis biznis ir žlugo…
– Omarai ne jums, Prezidente, – rimtai pasakė Vortingtonas. – Net nuostabu, kad jūs, skirdamas tiek daug dėmesio žmonių gyvenimui pagerinti, nepagalvojote apie sąlygas, kuriomis omarai gali veistis arba išnykti.
– Ką bendra turi omarai ir žmonės?
– Ir vieni ir kiti minta dvėseliena, ir vieni, ir kiti Dievo sukurti mūsų poreikiams.
– Aš galvoju ir apie Dievą, ir apie žmones, Džimai.
– O aš bandau nagrinėti klausimą, kaip reguliuoti jų dauginimąsi.
– Turiu pripažinti, Džimai, aš niekad rimtai nesidomėjau šiais klausimais.
– O vertėtų.
– Nesiginčysiu, bet, mano supratimu, tai per sudėtingas klausimas. O nagrinėti jo rimtai aš neturiu laiko.
– Mums šis klausimas turi vienintelį naudingą aspektą: ką veikti su žmonėmis, kai jų bus dar daugiau? Tiesą sakant, mes nežinome ką su jais daryti jau dabar! – pasakė Vortingtonas. – Mano giliu įsitikinimu, šis klausimas nėra jau toks sudėtingas: pasaulyje žmonių turi būti tiek, kiek reikia.
– Kam reikia? – prisimerkęs paklausė Klintonas.
– Mudviem! – mėgdžiodamas Prezidentą, Vortingtonas prisimerkė ir gūžtelėjo pečiais.
– Užtikrinu, Džimai, Spencerio teorija – kliedesys kretino, užmiršusio svarbiausią dalyką, kurį Dievas yra įskiepijęs į mūsų sielą: meilę artimui.
– O aš, – tarė Vortingtonas, – myliu artimą tol, kol gaunu iš jo kokią nors naudą. Ir nemanau, jog gyventojų gausėjimas JAV būtų man ar jums naudingas.
– Tai šlykštu, Džimai, ką jūs kalbate! – sušuko Klintonas. – Jūsų galvoje košė… Jūs neturite apie tai jokio supratimo. Gerai, kad nei jūs, nei aš nerašysime filosofinių traktatų. Politinis veikėjas neturi laiko filosofiniams apmastymams.
– Per daug filosofijos realiame gyvenime, jog dar būtų noro imtis teorijos? – šyptelėjęs paklausė Vortingtonas.
– Nors tai skamba paradoksaliai, Džimai, bet šį kartą jūs esate arti tiesos: mes turime per daug darbo, kad liktų laiko mokytis, kaip jį atlikti. Tikrai juokinga ir liūdna: mūsų sistemai vadovauja daugumoje mėgėjai. Per mažai turime gerai išmokslintų profesionalų valdymo struktūrose.
– Dauguma mūsų politikų yra pakankamai apsišvietę žmonės, – atkirto Vortingtonas. – JAV universitetai…
Klintonas gudriai mirktelėjo ir pagrasino jam pirštu.
– O ne, Džimai, manęs jūs neapgausite! Ta politika, kurią studijuoja mūsų universitetuose mažai padeda vadovauti tautų gyvenimui. Įsivaizduokite, kad žmogui, kuris ruošiasi kelionei į Antarktidą, pradėtų siūti operos karaliaus drabužius. Galima šiais skudurais užversti visą laivą – jie tiks tik karnavalui.
– Nenoriu nei tokios teorijos nei praktikos, – burbtelėjo Vortingtonas. – Jau geriau mūsų amerikietiška harmonija.
– Jūs – prasčiokas, Džimai… O ir mes būtume daug stipresni, jeigu maitintumėmės ne bendrais ponų Maironų ir panašių į juos samprotavimais… Deja, kai pas mus renkamas kandidatas į kongresą, tai atsižvelgiama į viską, ką tik nori, bet tik ne į jo politinius gabumus…
– Beje, dėl kandidatų, Prezidente… – Vortingtonas suvaidino, tarsi tai, ką jis nori pasakyti, tik dabar jam šovė į galvą. – Kai jūs kalbėsite su Rotu, malonėkite duoti jam atsakymą dėl Džeko Poindeksterio.
– Aš nesiruošiau kalbėti apie Poindeksterį, – kiek nepatenkintas pastebėjo Klintonas.
– Jūs žadėjote apsvarstyti jo kandidatūrą į senato komisijos gamtos išteklių pirmininko vietą…
– Ak, tiesa, žadėjau… Bet aš norėčiau, suprasti, kodėl Rotas siūlo Poindeksterį? Jau vien dėl to aš linkęs, jo kandidatūrą atmesti…
– Gal kaip tik dabar vertėtų padaryt tam tikrą nuolaidą…
Vortingtonas nebaigė kalbos, nes buvo įsitikinęs, kad Prezidentas supranta, apie ką eina kalba: turint omenyje artėjančius rinkimus, nereikėtų aštrinti santykių su respublikonais. Vortingtonas žinojo: tokiam gudriam politikui, kaip Klintonas, negali nesukelti įtarimų tai, jog Rotas, atstovaująs respublikonams, kryptingai siekia, kad demokratas Poindeksteris būtų paskirtas į labai svarbų magnatams postą… Bet kodėl stovinti už Roto nugaros Bušo grupė nori perduoti šį reikalą į demokrato rankas? O gal Poindeksteris tik dedasi demokratu, o iš tikrųjų veidmainiauja?... Gal jis turi Prezidentui nežinomų ryšių su magnatais?..
Vortingtonas suprato, apie ką galvojo prezidentas. Tačiau Klintonas nieko nepaklausė.
– Sudėtingas žaidimas, Džimai, – tiek tepasakė Klintonas. – O aš nemėgstu painiavos.
– Bet ji kilo ne dėl jūsų kaltės? – draugiškai ironizuodamas paklausė Vortingtonas.
– Žinoma… Ar jums neaišku, ko sieks šioje komisijoje magnatai?
– Todėl, jie ir pageidauja, kad jos priešakyje stovėtų jų žmogus.
– Jie gali tokio žmogaus paieškoti ir tarp respublikonų.
– O jeigu tai bus demokratas, jiems dar geriau. Sukalbamas demokratas geresnis už nesukalbamą respublikoną.
– Taip… – susimąstęs tarė Klintonas, – sukalbamesnio už Poindeksterį jie tikriausiai nerastų visame senate…
– Taigi sugalvota nekvailai.
– Nekvailai, bet pavojingai.
– Nepergyvenkite jūs dėl to Poindeksterio. – Vortingtonas paniekinamai gūžtelėjo pečiais. – Tai ramiausias zuikis, kokį aš kada nors mačiau senate. Jis klusnus vyrukas.
– Klusnūs žmonės būna naudingi, – šyptelėjęs tarė Klintonas. – Bet tada, kai jie klauso ne manęs, o Roto… Naftos reikaluose mudviejų rankos, Džimai, turi likti švarios… Visada!


Klintonas buvo iš tų žmonių, kurie paprastai vengia kalbėti nemalonius dalykus. Visais atvejais jis stengdavosi įsigyti politinių draugų, o ne priešų. Kartu jis suvokė, kad santykiai su priešininkais – ypatingai jeigu tie priešininkai silpnesni, – kartais būtina kalbėti tiesiog kiečiau. Todėl Prezidentui buvo reikalingas žmogus, kuris sugebėtų, pavaduodamas jį, vykti į spaudos konferencijas, pasitarimus ir kalbėti su įvairiais tarnautojais šiurkštesne kalba. Toks žmogus ir buvo Džimas Vortingtonas.
Vortingtonas suprato: klausimas, kurį ką tik Klintonas iškėlė, nebuvo tik retorinė priemonė. Tačiau Džimas pakankamai gerai pažinojo Prezidentą ir suprato, jog  kalbant su juo, toli gražu nevisada reikia daiktus vadinti tikraisiais vardais. Reikia suteikti Prezidentui galimybę kreiptis į rinkėjus vadovaujantis labai humaniškomis deklaracijomis, žadėti žmonėms laimingą ateitį. O kai prisieis vykdyti tai kas buvo pažadėta, jis, Vortingtonas, suras žmonių, kurių rankomis galima atlikti bet kokį darbą.
Nevisada buvo įmanoma išskaityti Prezidento nuomonę iš jo žvilgsnio. Štai ir dabar Vortingtonas nesuprato, ar Klintonas jį smerkia, ar tai paprasčiausias noras likti švariam jo akyse.
”Jūs norite sunaikinti savo konkurentus?.. ” Ką jam atsakyti?..
Vortingtonas negarsiai tarė:
– Aš to nepasakiau, bet…
– Bet pagalvojote! O aš nenoriu, kad mano geriausias bičiulis taptų tarnu, kurio supratimu tik kova gali išvesti mus iš aklavietės.
– Vadinasi, aklavietę jūs vis dėlto pripažįstate? – triumfuodamas sušuko Vortingtonas, pagavęs Klintoną tariant žodį, kuris jam dar nė karto nebuvo išsprūdęs. Bet Prezidentas tuoj pat atkirto:
– Ne ta prasme, – pasakė jis, – aš turėjau galvoje krizę susijusią su magnatų troškimais…
– Na, tai pamėginkite išsikapanoti iš šios ”krizės” be kovos. Man bus malonu išklausyti gerą paskaitą šiuo klausimu.
– Deja, Džimai, – ir Klintonas susimąstė, – aš dabar vis dažniau prisimenu vieno mūsų folosofo mintis, kurios man padeda susigaudyti dabartinėje situacijoje, su juo aš pats neseniai susipažinau. Šis filosofas teigė, kad vienas žmogus abejojo tolesniu savo likimu tik todėl, kad stiprią baimę dėl savo privilegijų, įgytų kitų žmonių sąskaita, jis primeta visuomenei. Jis galvoja: ”Kadangi, žengiant visuomenei progreso keliu, mažės mano klano privilegijos, tai dėl šios priežasties visuomenei bus tik blogiau. O kai aš neteksiu savo privilegijų, visuomenė atsidurs prie bedugnės krašto…” – Ar jūs supratote, Džimai?.. Ar man neatrodo, kad JAV žmonės liks be pastogės, kai aš neteksiu Prezidento kėdės?..
– Tokios aberacijos man svetimos, – atvirai pasakė Vortingtonas. – Man rūpi šio lainerio likimas, – jis vaizdingai mostelėjo aplink ranka, – o visai ne tai, ką mąsto pilka masė.
– Tada, mano bičiuli, – švelniai pamokomu balsu prabilo Klintonas, – jūs turite išmesti iš savo galvos spenseriškas kvailystes. Masėms jis šlykštus. Tai ne filosofija, o šiurkšti apgavystė. Ja rinkėjų nesuviliosi. Tik bepročiai bailiai gali pasikliauti tokiomis priemonėmis, kovodami su išmintingais paprasto žmogaus reikalavimais. Atminkite, Džimai: žmonių baimė kvailių nepavers protingais – jie liks kvailiais. Eikime savo keliu. Jeigu mes nemokėsime užkariauti amerikiečių širdžių – galas!.. o dabar, parodykite, ką jūs ten man paruošėt? – ir jis ištiesė ranką į aplanką, kurį laikė Vortingtonas.
”1999 m. kovo mėn. 31d.
JAV valstybės sekretorė Olbrait
JAV Prezidentui
Krisas Rotas yra tos nuomonės, kad Saudo Arabija turi didesnę reikšmę JAV ekonomikai negu Afrika…”
Juo toliau Klintonas skaitė, juo stipriau raukėsi jo kakta. Baigęs skaityti, jis dar valandėlę palaikė dokumentą rankoje ir tarsi nenorėdamas grąžino jį Vortingtonui.
– Ką sako Bušas?
– Jis remia Rotą ir jo draugus.
– Tegul remia… – neaiškiai atsakė Klintonas. Ir patylėjęs pridūrė: – Ar tik Bušas nenori, kad mes prisidėtume prie tokio pareiškimo?
Vortingtonas patraukė pečiais.
– Aš juos suprantu, – susimąstęs pasakė Prezidentas. – Jie ketina plėsti savo biznį į rytus…
– Į Saudo Arabiją?
– Aš pasakiau į rytus, – pabrėždamas pakartojo Klintonas. Įdomu ar čia tik įprastas Kriso Roto išskaičiavimas?
– Jie retai klysta.
– Tai jau virsta tradicija. Šiaip ar taip, Bušų šeima remia Rotą.
Vortingtonas nieko neatsakė.
Klintonas žinojo šią patarėjo manierą: praleisti negirdomis tai, dėl ko nesinori reikšti savo nuomonės. Todėl Klintonas baigė:
– Bušas galvoja, kad remdamas Rotą išloš ir jis.
Artimi Klintonui žmonės žinojo, jog, juokais vadindamas save naivuoliu, jis kalbėdavo tikrą tiesą, stengdamasis ją nuslėpti nuo žmonių. Niekas ir niekada nežinojo, ką jis galvoja.
Tai, jog jis mokėjo veidmainiauti, jam teikė didžiausią malonumą. Sugebėjimas apsimesti ir jo asmenybės žavesys padėdavo jam į savo pusę palenkti įvairiausios visuomeninės padėties, amžiaus ir būdo žmones. Kompanijoje jis buvo tikras burtininkas. Bilas mėgo bendrauti su monarchais, premjerais, prezidentais. Ypatingai mėgo pasikeisti dovanomis įvairių susitikimų metu. Pirmą kartą susitikdamas, jis linksmai šypsodavosi besiartinančiam svečiui ir, sveikindamas jį paprastu draugišku mostu, nuoširdžiai šūktelėdavo:
– Kaip gyvuojate, mano senasis bičiuli?
Šiam momentui tinkamą sakinį jis išmoko tarti įvairiausiomis kalbomis. Klintonas prisipažino, jog jam buvo malonu šnekučiuotis su tais žmonėmis, su kuriais jis niekada neturėjo ir neturės nieko bendra.
”Aš laikausi senos taktikos, – sakydavo Klintonas. – Kai atvažiuoja su vizitu Prezidentas ar kuris kitas vadovas ir susipažįsta su mūsų kabineto nariais, mes kartu einame į viršų, ir aš suteikiu svečiui galimybę iki pietų pailsėti jam skirtame kambaryje. Prieš pietus mes susitinkame truputį išgerti. Aš jį pavaišinu dviem trimis savo ”Martini”, sumaišau jam keturias dalis džino su viena dalimi vermuto, o sau keturias dalis vermuto su viena džino dalimi. Tokia indėniška kombinacija pavyksta todėl, jog svečias girdi, kaip aš skaičiuoju ”keturios” ir ”viena”. Jam ir į galvą neateina žvilgtelėti, iš kokių butelių aš pilu. O aš pažįstu butelius apčiuopomis, galiu juos imti nežiūrėdamas.
Po to mes einame pietauti. Pietų metu keliami įprasti tostai, kalbamos nuobodžios, perdėtai mandagios kalbos. Tada nevisada gelbsti net misis Hilary meilumas; jai aš dažnai būnu dėkingas už tai, jog ji moka užimti svečią pašnekesiais apie dalykus, kurių aš nelabai suprantu. Po pietų einame į mano kabinetą, kur svečiui būna paruoštas stiklelis Škotiško viskio. Prieš tai jau jis tampa mieguistas, o viskis jį galutinai sukausto: klausydamasis mano paskutinių komplimentų, svečias ima knapčioti nosimi ir, saldžiai nusiteikęs, eina miegoti, stengdamasis nepamiršti, kad rytoj apie dešimtą valandą susitarėme vėl susitikti.
Atėjęs rytą pas mane, jis pamato, jog mano kabinete viskas atrodo taip, lyg aš rengčiausi praleisti su juo visą dieną, šiltai, bičiuliškai bendraujant. Jis patogiai įsitaiso, užsirūko cigarą. Bet vos tiktai mes persimetame keletu žodžių, tarpdury kyšteli patarėjo Vortingtono galva: kaip mano asmeninis patarėjas ekonomikos klausimais, jis sakosi norįs, prieš prasidedant numatytam pasitarimui, tarti konfidencialiai keletą žodžių.
– Koks pasitarimas, Džimai? – klausiu aš, apsimesdamas nustebusiu.
– Jūs gi pats paskyrėte, Prezidente… Jis ir taip jau vėluoja, – atsako jis, nuleidęs akis.
Tada aš apsimetu prisiminęs, pliaukšteliu sau per kaktą ir sakau aukštam svečiui:
– O mano mielas bičiuli, man labai gaila. Aš tikėjausi su jumis praleisti visą priešpietį, deja, jie man neduoda ramybės.
Svečias patenka į valstybės sekretorės rankas tolesniam apdorojimui…”
Ir galima drąsiai tvirtinti, jog svečias išeidavo sužavėtas šeimininku… Klintonas mokėdavo meistriškai žaisti.
– Palikite man šiuos dokumentus, juose mano kalbos. Aš noriu kai ką peržiūrėti, paprašė Klintonas.
Supratęs, kad Prezidentas nori likti vienas, Vortingtonas norėjo išeiti, bet Klintonas jį sulaikė:
– Ar Bušas pailsėjo?
– Bušas ne iš tų žmonių, kuriuos nualina skrydžiai. Jis seniai sėdi pas mane, laukdamas, kada jį pakviesite.
– Tegul užeina. Ir pats užeikite – paklausysime, kas vyksta Saudo Arabijoje. Dabar tai gana svarbu, o vėliau bus šimtą kartų svarbiau.
– Jūs žinote, jis reikalaus nuolaidų Rotui ir jo kompanijai, Prezidente.
– Žinau, drauguži, bet jūs turite suprasti: mes jiems pažadėjome…
Vortingtonas greitai pertraukė Prezidentą:
– Šį kartą mums, matomai, reikės tesėti pažadą.
– Iki rinkimų, Džimai. – Ir Klintonas reikšmingai pakartojo: – Iki rinkimų!
Bet Vortingtonas abejodamas papurtė galvą:
– Ir vis dėlto…Aš būgštauju…
– Kol kas viskas vyksta pagal planą…
– Aš nieko nebijau, kol jūs čia, – Vortingtonas palietė fotelį, kuriame sėdėjo Klintonas, ir pakartojo: – Kol jūs čia sėdite.
Klintono akys linksmai nušvito. Čiupęs Vortingtono ranką, jis taip stipriai ją spustelėjo, jog šis susiraukė.
– Tą patį galiu pasakyti ir aš: nieko baisaus negali įvykti, kol aš čia, – Klintonas juokais, mėgdžiodamas Vortingtoną, stuktelėjo į savo fotelio atkaltę, – stovite jūs, Džimai. O dėl Bušo – jūs paprasčiausiai jo gerai nepažįstate. Jis ne toks, kad klausytų svetimų įsakymų, nors dabar jis juos vykdo geriau negu kiti. Bet anksčiau ar vėliau jis pareikalaus teisės viską tvarkyti, todėl jam prisieis siekti Prezidento posto. Ir man atrodo, kad jis jo sieks. Anksčiau ar vėliau…
Vortingtonas atidžiai stebėjo Prezidentą. Džimas nesuvokė, ar tikrai Klintonas nežino, kad Bušas jau ne kartą slapčia derėjosi su respublikonų lyderiais dėl galimybės bolotiruotis į prezidentus. Jo kandidatūra eilei politikų buvo priimtina.
– Tikiuosi, kad mes greitai sužinosime apie Bušo planus.
– Poindeksteris nepražiopsos…
Vortingtonas prisimerkė, kad neišsiduotų: štai kam pavesta prižiūrėti Bušą!.. Šit kaip!..
– Poindeksteris eina teisingu keliu. Be to jis dar ir atkaklus. – Klintonas paslaptingai šyptelėjo. – Nesiimu spręsti, bet manau, kad rinkiminė kova bus įtempta.
– Manote, kad Goras ”atrado” Bušą savo nelaimei?
– … Na, kuris kieno nelaimei – nežinia. Bet kova tarp jų visai įmanoma.
– Todėl jūs ir laikote juos arti savęs? – ironiškai paklausė Vortingtonas, bet Klintonas apsimetė to neišgirdęs ir tęsė toliau:
– … Ir JAV išeis į gera, jei ši kova įvyks.
Vortingtonas nesuprato Prezidento.
– Aš nenorėčiau, kad vieną iš šių asmenų išrinktų. – Ne, nenorėčiau… Per daug kieti politikai… Jie yra puikūs vyrukai, bet aš jiems nepatikėčiau tokio posto. Jie neatsargūs, todėl gali būti įvilioti į minų lauką…
– Jūs… Turite omenyje terorizmą?.. Negarsiai paklausė Vortingtonas.
Besišnekučiuojant ramus Klintono balsas vis labiau rimtėjo ir veide nyko įprasto romumo žymės. Bet sulig paskutiniais Vortingtono žodžiais jis staiga nutilo: nuo jo veido pranyko susirūpinimo šešėlis, ir jis vėl, lyg nenugirdęs Vortingtono klausimo, linksmai prabilo:
– Beje, Džimai, kai pamatysite Bušą, pasakykite jam, kad neitų į mano kabinetą. Tegul eina į lainerio restoraną. Aš nenoriu, jog su mumis skrendantys žurnalistai suuostų jį esant čia. O restoranas, kaip šneka žmonės, visados pilnas vampyrų.
– Iš kur tie korespondentai ir begaudys žinias, jei jau antra diena nesurengiate spaudos konferencijos!
– Man įkyrėjo, Džimai, tie melagiai.
– Ne visi gi jie meluoja.
– Beveik visi. – Klintonas nusišypsojo. – Nors, tiesą sakant, jie sugeba primeluoti devynias galybes net tada… – Ir jis vėl nusijuokė, valandėlei nutraukdamas kalbą. – Neseniai aš jų paklausiau: ką aš tokio turėčiau iškrėsti, norėdamas duoti peno laikraštinei sensacijai.
– Ir ką gi? – nenoriai paklausė Vortingtonas.
– Vienas iš jų riktelėjo: ”Numirti. ” – ir čia pat mandagiai pridėjo: – ”Pone Prezidente”.
Bijau, kad jie kažką sušnipinėjo apie Bušą, – pasakė Vortingtonas. – Reikėtų juos pakviesti į spaudos konferenciją.
– Apseis!.. O gal… Tegul Stivas užeina pas mane. Aš jį pakonsultuosiu ir jis pats galės pakalbėti su jais.
Tai pasakęs Klintonas rankos mostu atleido Vortingtoną ir pradėjo sklaidyti dokumentus. Suradus neseną savo stenogramą, jo akys sustojo ties sakiniu:
”…Nuomonė, jog Rotas yra Bušo sąjungininkas yra melagingas žurnalistų prasimanymas…”
Kaip tik taip, jo buvo pasakyta. Kas gi tai – duoklė magnatams, ar dvipartinės politikos šalininko nuoširdus pareiškimas. Dvipartinė politika!
Net būdamas vienas, Klintonas neįvardindavo daiktų tikraisiais vardais, nors jis puikiai suprato, kiek mažai šios partijos turi bendra tarpusavyje. Du monstrai, tarp kurių vyko ši konkurencinė kova, ir nuo kurios priklausė visas JAV politinis ir ekonominis gyvenimas. Keletos monopolistinių milžinų politikos derinimą, ir reikėtų įvardinti dvipartine politika. Iki šiol toks derinimas neatnešė puikių rezultatų: Bušo grupės statytiniai tapdavo galingojo Roto magnatų komandos intrigų aukomis, o Roto statytinius nokautuodavo Bušo sąjungininkai. Visuomenei ši kova buvo pateikiama, kaip respublikonų ir demokratų priešprieša. Tačiau retas amerikietis galėjo atsakyti į klausimą, kuo skiriasi respublikonai nuo demokratų. Tačiau kiekvienas žinojo, ką jie turi bendro: viena ir kita partija buvo vadovaujančių monopolistinių grupių politikos įrankis…
– O kaip bus su Saudo Arabija?
Jeigu Rotas praras įtaką šioje šalyje, kaip tada? Roto įgaliotas asmuo įteikė jam tą  dokumentą. Klintonas atsimena jį beveik pažodžiui:
”Noriu pranešti jums, jog mes sveikiname jūsų pagalbą sprendžiant paskutiniąją ekonominę krizę. ”
Paskutinioji krizė!
Klintonas nusišypsojo: iš tikrųjų cinizmas nekliudo jiems elgtis piktybiškai, o niekšybė – būti kvailiais!
Jis užvertė aplanką ir numetė jį į šalį: politika!
Klintono mintis nukrypo į Saudo Arabiją ir artimuosius rytus. Musulmonai nerimsta ir vienijasi. O tai pavojinga kombinacija, jei jų niekas neįtakos. Čia kvepia terorizmo pelėsiais? Palestina! Palestinos pavyzdys – pavojingiausias iš visų, su kuriuo kada nors teko susidurti žmonijai. Tai jau nebe filosofiniai kabinetinių politikų postulatai. Tai apčiuopiama naujo pasaulio realybė.
Būsimoji spaudos konferencija Prezidentui buvo maloni. Bet galvodamas apie konferenciją, Klintonas prisiminė, Rotą. Klintonas nemėgo to šiurkštaus verteivos, nepripažįstančio jokios diplomatijos, kai reikalas liesdavo jo naudą. Prezidentas mielai išvengtų pasimatymo su Rotu, jei šis susitikimas nesuteiktų galimybės sušvelninti santykių su Bušu. Rotas – pusė Bušo. Tad reikia išgerti tą taurę iki galo.
Klintonas žvilgtelėjęs į laikrodį išėjo link spaudos centro.


Roto žvilgsnis sustojo ties mažos palmės šakele, nedrąsiai išlindusia pro pintą rudos spalvos fotelį. Didelės blausiai mėlynos Kriso akys, kurių baltymuose kasmet atsirasdavo vis daugiau raudonų gyslelių, lyg nustebusios įsmigo į vienišą šakelę. Atrodė, kad jos pasirodymas buvo kažkuo ypatingas.
Krisas priėjo prie medelio, atrodė, kad jis paveikė Roto sąmonę stipriau, nei norėtųsi.
Nafta ir akcijos, einamosios sąskaitos, konkurentai ir šalutinės įmonės, vyresnieji ir jaunesnieji partneriai, kursai, krizės, dempingai – mažiausias pasikeitimas. Jam sukeldavo nerimą. Tačiau jo smegenys į tai jautriai reaguodavo, jis žaibo greitumu viską apskaičiuodavo, derindavo, smogdavo arba anuliuodavo. Jis jau seniai nebesijaudino svarstydamas pelno ir nuostolio tikimybę. Išlavėjusios intuicijos dėka, kurią Krisas išugdė visą amžių kryptingai bekovodamas su panašiais į save, jis įspėdavo rytdienos padėtį biržoje ir, pasinaudodamas savo didžiulėmis piniginėmis atsargomis, mėgindavo keisti ją savo naudai. Krisas Rotas buvo milijonų žmonių likimo viešpats. Kuris amerikietis nežinojo, jog amerikietiškos gyvensenos įstatymai apibrėžia Roto valią ne mažiau, kaip parijai Indijos turtuolio Nabobo patvaldystę. Savaime suprantama, kad Kriso Roto asmeninis turtas buvo nepalyginti didesnis, nei kitos valstybė nacionalinis turtas.
Kas galėjo būti nuostabaus plonoje medelio šakelėje, kyšančioje prie fotelio? Ji naiviai stiebėsi netoli žingsniuojančio stambaus raudonveidžio vyro. Reti žilų plaukų kuokštai buvo išdrikę, didelės kremzlėtos ausys švytėjo saulėje, kaip vaiskiai geltonos jūrų kriauklės. Ar ne kiekvieną pavasarį ši šakelė stiebėsi į saulę? Kodėl jo dėmesį patraukė ši šakelė? Negi jo vilų oranžerijose nesurinkti kvapniausi ir žaliausi žemės rutulio augmenijos pavyzdžiai?.. Bet leiskite paklausti… Kada jis paskutinį kartą matė šiuos augalus? Seniai jau jis buvo užėjęs į savo žiemos sodą. Štai, kur šuo pakastas! Jis susidomėjo šiais lapeliais todėl, jog jis atprato nuo žalumos; jau Dievas žino kiek laiko jis apskritai nieko nematė, tik savo popierius ir skaičius.
Bušas sėdėjo ant odinės sofos ir iš padilbių stebėjo Rotą. Šiandien jam viskas atrodė keistai. Ir tai, kad Rotas buvo išsiblaškęs, ir tai, kad Prezidentas vėluoja į susitikimą. Visi žinojo, kad Klintonas mėgo vėluoti. Jis mėgdavo laužyti Baltųjų rūmų administracijos ir apsaugos tarnybos sudarytus tvarkaraščius.
Keista, viskas keista…
Net tai, kad Rotas, visada toks valdingas ir nekantrus, šiandien be paliovos žingsniuoja iš vieno kampo į kitą.
Rotas priėjo prie sofos, ant kurios sėdėjo Bušas, šis pasislinko, užleisdamas vietą. Bet Rotas atsistojo prieš Bušą ir tarė:
– Kaip jūs manote, drauguži, kodėl žmogus nuo prigimties siekia suvokti savo vietą pasaulyje? Vargu, ar viešpats Dievas sukūrė jį tik tam, kad jis suktų sau galvą dėl kiekvieno menkniekio.
– Ką jūs turite omenyje?
Bušas patapšnojo sofos odą. Lyg norėdamas pasakyti: jeigu jau filosofuoti, tai sėdint. Rotas atsisėdo ir tęsė:
– Aš noriu suprasti, ar verta išleisti nors vieną centą tam, jog filosofai atrastų vis naujas sistemas, vieną už kitą absurdiškesnes. Juk jei mes iš anksto sutariame, kad priimtina tik tokia filosofija, kuri remiasi esamos santvarkos pastovumu, tai kokio velnio eikvoti jėgas?
– O kaip kitaip jūs priversite visuomenę patikėti tuo, kad kaip tik taip buvo, yra ir bus?
– Kas buvo, mane mažai domina. Kas yra, tai yra. Manęs nedomina ir būsimieji amžiai – eina jie velniop, tie amžiai. Kas bus mano amžiuje, – štai vienintelis dalykas, apie ką verta galvoti!
– Aš irgi negalvoju apie tuos laikus, kada vietoje mūsų žemėje apsigyvens skruzdėlės.
– Kažkur esu skaitęs: kada žmonija atgyvena savo amžių, ji turi užleisti vietą protingiems vabzdžiams. Jų pašaukimas – žemės įsisavinimas.
– Skruzdės – kvailystė, bet ne kvailystė žmonių smegenys ir sielos. Šioje ašarų pakalnėje jiems reikalinga paguoda.
– Jūs taptumėte neblogu šventiku, Bušai.
– Galbūt, – įsižeidęs sumurmėjo Bušas. – Aš visada buvau geras katalikas.
Staiga jų pokalbį nutraukė beldimas į duris…
Tai buvo Vortingtonas. Jis buvo apsirengęs šviesiu kostiumu. Šviesus dryžuotas kaklaraištis, ryškiai švietė ant baltų marškinių.
Vortingtonas buvo dabita. Jo manieros buvo orios, su savo pavaldiniais jis kalbėjo atsainiai, su aukštesniais – labai pasitikėdamas savimi, tad niekas nesiryždavo su juo ginčytis.
Iš pirmo žvilgsnio jis neturėjo nei penkiasdešimt šešerių metų. Sausas, matomai, gerai prižiūrimas veidas; riesta kremzlėta nosis; didelė burna ir kietai sučiauptos, nestoros lūpos; virš siauros aukštos kaktos keli reti žilstančių plaukų kuokštai, rūpestingai sušukuoti, kad paslėptų plikę. Taip atrodė Prezidento patarėjas.
Bušo ir Roto interesai sutapo su kitų arabiškų bendrovių interesais, į kurias buvo investuoti jų kapitalai. Natūralu, kad tokie puikūs biznieriai, daug lėšų investavo į vietines įmones, o šios įmonės, kaip taisyklė, buvo perpus amerikietiškos. Bet naftingos seklumos… Klintonas turi pats išspręsti šį klausimą. Tačiau kuo ilgiau apie tai Rotas galvojo, tuo jis stipriau abejojo, kad Prezidentas išspręs jį teisingai. O kas, jeigu Klintonas ims ir didesnę dalį seklumų perleis Bušui? Juk negalima nepaisyti to, kad JAV yra Prezidento rinkimų išvakarėse. Paskutiniu metu Klintonas glaudesnius ryšius palaiko su Bušu – jo draugu… O Ramusis vandenynas ir jo salos –tai visų pirma nafta, gelmės… O jei Prezidentu taps Bušas?.. Gal, susidarys tokia situacija, kad Rotui teks ir patylėti… O laikas?..
Kieno naudai dirba laikas?.. Tebūnie kaip bus! Šiandien jis pamatys Prezidentą ir…
Rotas sudavė žurnalu sau per kelį ir numetė jį į šalį.
– Jis greitai jus priims Krisai, jo pokalbis su Bušu dar nepasibaigė, – negarsiai pratarė Vortingtonas ir iš skausmo aiktelėjęs atsisėdo į fotelį.
Būdamas pas Klintoną, Vortingtonas tvardydavosi, dėdamasis jeigu ir ne visai sveiku žmogumi, tai bent ne tokiu ligoniu, kurį kankina beveik kiekvienas judesys. Bet likęs vienas arba su žmonėmis, kurių nesigėdydavo, jis liaudavosi slėpęs savo skausmus, nuolat draskiusius skrandį.
Atėjęs gydytojas jam išvirkštė nuskausminamų vaistų. Atsilošęs fotelyje, jis užsimerkė ir, ilgokai patylėjęs, nepraverdamas akių paklausė:
– Klausykite, Krisai… Juk tai jūs sužlugdėte pakibusią virš Prezidento apkaltą, ir, girdėjau papirkote nepriklausomą prokurorą O`Lirį…
– Tai buvo nesudėtinga, – nesumišęs atsakė Rotas. – Jis neturėjo išeities. Mes priminėme jam keletą jo nuodėmėlių.
– O jis nepriminė jums jūsų nuodėmių?
– Nepamenu.
– Sunku net įsivaizduoti, kad jūs, Krisai, galėtumėte ką nors užmiršti, – nepatikliai pastebėjo Vortingtonas. – Juk jūs turite dramblio atmintį.
– Aš galiu jums atmintinai perpasakoti bet kurį skyrių iš Cezario užrašų, bet eikvoti atmintį svetimiems reikalams… – Rotas paniekinamai gūžtelėjo pečiais. Argi jūsų ir O`Lirio šis reikalas nebuvo bendras?
– Lovinskai užteko milijono dolerių ir pažado iš EIVON BOOKS leidėjų – štai ir viskas.
– Ši idėja buvo nebloga, – sumurmėjo Vortingtonas.
– Jūs taip manote? – Rotas pasilenkė prie Vortingtono, kuris buvo pavirtęs pusiaugulomis, užsimerkęs, ir kiek galėdamas draugiškiau tarė: – Dviese mudu galėtumėm įtikinti Klintoną…
Ir nebaigęs minties ėmė laukti, ką pasakys Vortingtonas. Bet šis tylėjo.
Rotas įdėmiai pažiūrėjo į skausmo iškreiptą Vortingtono veidą. Atrodė, kad Krisas svarstė: ar verta diskutuoti su žmogumi, kuris jau viena koja buvo kitame pasaulyje.
Rotas tarė:
– Mano padėtis nekokia. Turkas Fachidas trukdys mums plėsti įtakos sferą Arabų Emyratuose.
– Ar jis šiuo metu vieši Vašingtone? – paklausė Vortingtonas.
– Neseniai atvyko!
– Ar šis turkas supranta, kad padėtis iš esmės pasikeitė?.. Juk šeichas Natanjachas palaikys tik jūsų biznio strategiją.
– Kai ateis laikas, supras. Gal paskutiniu momentu.
– Kodėl ne dabar? Juk visi kiti suinteresuoti asmenys tai supranta.
– Tai tik trukdytų mums dirbti…
Kitą dieną po pokalbio, Krisas Rotas nuėjo pusryčiauti į savo viešbučio restoraną ir kaip visada vienas išgėrė kavos.
Skaitydamas laikraštį, Rotas užmetė akį į kriminalinės kronikos puslapį. Jis atkreipė dėmesį į pastabą, antrašte ”Skenduolis kanalizacijoje”:
”Šiandien ryte kanalizacijos tunelyje buvo surastas nuskendusio žmogaus lavonas. Medicinos ekspertizė nustatė, jog prieš mirtį skenduolis buvo stipriai išgėręs. Šalia jo buvo asmeniniai dokumentai išduoti Turkijos piliečio Kemal Fachido vardu. ”
Rotas pasibjaurėjęs nubloškė laikraštį.


Salėje, kurioje vyko Prezidento spaudos konferencija, Rotas aiškiai išgirdo kažkieno žodžius.
– …Mes, Pentagono karininkai, esame nepaprastai nustebę, kad jūs remiate priešraketinio skydo sukūrimą. Daugelis iš čia stovinčių nieko apie tai nežino…
Klintonas, pertraukė karininką:
– Matomai, jie turi blogą atmintį: nėra JAV generolo, kuris apie tai negalvotų…
Kažkas salėje giliai atsiduso. Per minią nusirito juoko banga.
– Jeigu jūs žinotumėte, pone Prezidente, kiek čia stovinčių žmonių to nežinojo, jūs nustebtumėte. Mums buvo labai įdomu jūsų klausytis, pone Prezidente. – Kalbančiojo žmogaus tonas pasirodė Rotui kandus. – Nuo šiol mes džiaugsimės, kad mokėsime didesnius mokesčius valstybei, ir mūsų vaikai – turės saugesnę ateitį.
– Jūs teisingai pastebėjote, mano brangus bičiuli, – pasigirdo nuoširdus Klintono balsas. – Labai teisingai! Kaip tik šitaip ir bus: mes tapsime saugesni! Tai kova už mūsų šalies saugumą.
Klintonas nutilo, kviesdamas oponentą tęsti diskusiją.
– Mes norime jumis tikėti, pone Prezidente, bet aš iš tiesų nesuprantu, kodėl mes turėtume kurti šį skydą, kai puikiausiai galime apsiginti ir be jo?
– Kodėl jis leidžia kalbėti tam akiplėšai? – pasipiktinęs sušnibždėjo Rotas. Jeigu Prezidentas jo nesudrausmins, aš pats…
– Sėdėkite ramiai, Krisai! – šaltai atkirto Vortingtonas. – Prezidentas žino, ką daro.
Oponentas salėje tęsė:
– …Bet mes norime paklausti, kodėl tai bus daroma mūsų vaikų sąskaita?
– Argi jūsų vaikai neturi viso to, ką jiems garantuoja mūsų konstitucija? – paklausė Klintonas.
– Apie ką jūs kalbate, pone Prezidente, – apie save ar apie mus?
– Argi ne visi mes, savo šalies sūnūs, esame lygūs prieš konstituciją ir Dievą?
– Mes pageidautume, pone, Prezidente, apsvarstyti šiuos reikalus be dievo pagalbos.
– Jūs ateistas?
Pasigirdo užtikrintas atsakymas
– Aš laisvamanis, pone.
– Ar jūs manote, kad tai gerai?
– Taip, pone.
– Ir nebijote, jog galite atgailauti dėl savo laisvamanybės?
– Ne, pone.
– Galbūt… Mirties patale?
– Ne, pone.
– Ar tik jūs nebūsite karininkas… Aš apie tai sprendžiu iš jūsų atsakymų? – linksmai paklausė Prezidentas, norėdamas pakeisti šios diskusijos temą.
– Karininkas, pone.
– Gal net Vietnamo karo veteranas?
– Net apdovanotas medaliu, pone Prezidente.
– Aišku.
– Kas jis per vienas? – paklausė Rotas.
– Nežinau, – atsakė Vortingtonas.
Nepažįstamasis tęsė toliau:
– Iki šiol neišspręstos ir dar skaudesnės tapo ankstesnės problemos: nedarbo didėjimas, atotrūkis tarp vargšų ir turtuolių. Buvo parengta daug ilgalaikių ekonomikos raidos programų, daug specialių valstybinio kredito institutų. 1992 metais susikūrė viena didžiausių šalyje naftos bendrovė Enima. Šios bendrovės vadovas – energingas ir sumanus Krisas Rotas – nusprendė plėsti savo tarptautinės prekybos pozicijas. Aplenkdamas kitus koncernus, – jis sudarė naftos tiekimo sutartį su Iranu, Saudo Arabija, Libija ir kitomis arabų valstybėmis. Kodėl jūs Prezidente tam neužkirtote kelio? – paklausė oponentas.
– Valstybė negali kištis į šiuos reikalus, – mano bičiuli, – todėl, kad privatus kapitalas sugebėjo patenkinti nacionalinės rinkos interesus, be to, mane galingai spaudė respublikonai, – atsikirto Prezidentas.
– Vis dėlto ši ekonominė politika buvo nenuosekli, neišvengta šiurkščių klaidų. Dauguma reformų nugrimzdo biurokratinių procedūrų liūne. Tačiau svarbu ne vien tai. Nė vienas įstatymas, nė viena programa negali būti sėkmingai įgyvendinama, nepalietus bankų, privačių finansinių grupių, magnatų interesų. O jie darė ką norėjo.
– Aš jūsų nesuprantu, bičiuli! – sušuko Klintonas.
– Štai jau beveik dvidešimt metų stambus naftos verslas priklauso Roto klanui? Kas gi šio klano veiklą vairuoja už kulisų? Kas jų ekonominiai strategai? Daug ekonomistų kelia šiuos klausimus, tačiau niekas į juos negali tiksliai atsakyti.
– …Labai gailiuosi, kad aš to anksčiau nežinojau… Tačiau be abejonės Dievas nubaus tuos žmones, kurie tai slėpė nuo manęs, – ironizavo Klintonas.
– Tiesą sakant aš nelabai tuo tikiu.
Gerai treniruotas Klintono balsas suvirpėjo:
– Jūs netikite aukščiausiojo teisingumu?
– Aš neturiu laiko bendrauti su Dievu, pone Prezidente.
– O ar yra kas svarbiau ir maloniau gyvenime, kaip kreiptis į Dievą?.. Man keista ir… Ir baisu tai girdėti iš amerikiečio lūpų.
Prezidento balse nuskambėjo neslepiama ironija, kuriai pritarė netoliese stovėjusi moterų minia.
Prie Vortingtono priėjo Prezidento sekretorė ir įteikė jam Klintono parašytą eilutę: ”Sugalvokite priežastį, kaip man iš čia pasišalinti. ” Klintonas norėjo baigti šią triukšmingą konferenciją.
Vortingtonas nuėjo link Prezidento. Nelauktai, Prezidentas pakilo iš savo vietos ir skubiai išėjo iš salės.
Vortingtonas šūktelėjo susirinkusiems:
– Prezidentas linki jums geros kloties…
Jį palydėjo plojimai.
Klintonas sėdėjo savo kabinete. Jis buvo nustebęs.
– Šis žmogus elgėsi pernelyg drąsiai, – susierzinęs pastebėjo Klintonas.
Vortingtonas patylėjęs, mąsliai tarė:
– Man atrodo, kad dirva slysta iš Roto kojų, Bušas savo pasieks. Rotas nesupranta, kad musulmonų pasauliui svarbiausias rūpestis ne nafta, o Palestina. Ir jeigu Bušas rimtai ruošiasi palaikyti ryšius su naftą išgaunančiomis šalimis ir dar panaudos  savo įtaką Izraeliui, kad būtų pasiektas priimtinas Arabų ir Izraelio konflikto sprendimas, mūsų parama Rotui nepadės – naftos seklumos atiteks Bušui…
Vortingtonui atrodė, jog Prezidentas kalba pats su savimi. Vortingtonas stebėjo Prezidento veidą, kuris beregint paseno visu dešimtmečiu. Jis pasibaisėjo. Atatupstas jis pasitraukė išėjimo link…


Rotas nepastebėjo, kaip mažais gurkšneliais besiurbčiodamas, ištuštino trečią taurę stipraus kokteilio. Bet jis atkreipė dėmesį, kad Klintono taurė liko nepaliesta. Kalbėdamas Prezidentas iš lėto, maišė savo kokteilį šiaudeliu.
Klintonas kalbėjo niekus. Jis puikiai suprato, kad tie menkniekiai ne tik neįdomūs lankytojui, bet ir erzina jį. Neleisdamas Rotui kalbėti, jis pats pasakojo ilgą istoriją apie šernų medžioklę.
– Tai būtų nebloga tema respublikonų spaudos karikatūristams: Prezidentas, mėginąs medžioti šernus šaudydamas į juos iš lanko…
Klintonas rengėsi pradėti kitą, pasakojimą, tačiau Rotas suprato, kad vienintelis tų pasakojimų tikslas – uždelsti rimtą pokalbį. O juk tik dėl jo jis taip skubiai atvyko į Baltuosius rūmus. Ir dabar štai tos pasakos apie šernus! Rotas suprato: Klintonas norėjo išvengti pokalbio. Rotui atrodė, kad jis pagaliau suvokė Bilo Klintono tikrąją politikos prasmę: jis rems Bušą, kuris atkakliai ieško Prezidento paramos.
Tad, kodėl Klintonas nenori būti atviras su Rotu? Kokį keistą žaidimą pradėjo Klintonas, išsisukinėdamas nuo pokalbio su tokiu magnatu, kaip jis, Krisas Rotas?
Krisas nusprendė pakalbėti atvirai. Jis vieną po kito bėrė Klintonui klausimus, vaidinančius didelį vaidmenį ne tik jam, bet ir tiems, kurių interesai susipynė tokiu stipriu mazgu aplink dabartinę Artimųjų Rytų padėtį.
Tačiau kiekvieną kartą, kai Rotas mėgindavo prakalbinti Prezidentą, šis išsisukdavo nuo atsakymo. Ir Rotas nesuprasdavo, ar Klintonas sutinka su jo žodžių interpretacija, ar protestuoja prieš ją.
Vos tik Rotas kiek nukrypdavo nuo temos, priėmęs pasiūlymą paruošti naują taurę kokteilio, pokalbio siūlą į savo rankas perimdavo Klintonas. Taip Prezidentas neleisdavo Rotui ištarti nė žodžio, ir jam nieko kito nebeliko, kaip tik gerti savo kokteilį. Rotas siurbčiojo jį paniuręs, aiškiai nepatenkintas. Bet tatai nė kiek nepaveikė šeimininko: vėl buvo kalbama apie šernus, žadinančius jam malonius medžioklės prisiminimus.
Rotas ištuštino taurę ir, nieko nelaukdamas, pripylė į ją gryno džino. Norėjosi nuslopinti jį apėmusį pyktį. Tačiau juo jis daugiau gėrė, tuo stipriau raudonavo jo veidas ir tuo linksmiau skambėjo Prezidento balsas.
Klintoną privertė nutilti tik įėjęs jo masažistas. Jis įėjo nepasibeldęs, kaip savas žmogus. Nekreipdamas dėmesio į Rotą, jis pagarbiai ir įtaigiai pareiškė:
– Procedūros, sere!
Klintonas skėstelėjo rankas, lyg prašydamas Roto užuojautos.
– Matote, Krisai!.. Vis dėlto negalima, jog mudu išsiskirtume atvirai nepasikalbėję. Aš noriu žinoti, ką jūs galvojate, ir jūs turite žinoti, ką aš galvoju… – Klintonas paskambino Vortingtonui ir išjungęs mobilųjį telefoną, pasiūlė Rotui tęsti pokalbį su juo.
– Viską, ką jums pasakys Džimas, pasakyčiau ir aš, ir visa, ką norėčiau jums pasakyti aš, pasakys Džimas, – tai taręs, Klintonas priėjo prie Roto ir nuoširdžiai padavė jam ranką.
”Ką gi, – mąstė Krisas, – ir šitas maitins mane pasakomis apie šernus? Velniop! Vortingtonas ne Prezidentas. Tačiau aš jam išdėstysiu viską, ką galvoju apie tokią Prezidento taktiką. ”
Vortingtonas pareiškė Rotui, kad apie jo vizito tikslą jis informuotas ir pasiryžęs padėti kiekviename reikale, kuris pasitarnaus Amerikai ir jos Prezidentui. Tai taręs jis sklidinai pripylė dvi dideles taures ir tarsi aistringas lėbautojas susidaužė jomis su Krisu.
Rotas mielai pakėlė savo taurę. Ką gi, gal ir gerai, kad, prieš kalbėdamas su pačiu Prezidentu, jis pašnekės su jo antruoju ”aš”.
Rotas nusprendė pradėti nuo klausimo, į kurį nenorėjo atsakyti Klintonas.
– Ar žinoma Prezidentui, jog mūsų investicijos Arabų Emyratuose per paskutinį dešimtmetį beveik padvigubėjo? Arabų šeichai mielai sutinka pasidalyti savo įtakos sferomis ir kitose arabų šalyse.
Vortingtonas paklausė:
– Apie ką jūs kalbate?
– Apie naftą, iškasenas…
Vortingtonas pritariamai linktelėjo galvą.
– Kai ką apie tai girdėjau. Mums atrodo, jog verta plėtoti JAV komercinius ryšius Artimuosiuose Rytuose. Bet…– akimirkai jis nutilo, tiriamai žvilgtelėjęs pašnekovui į akis, – mes nežinome, kaip jūs pasinaudosite savo ryšiais ir investicijomis, jeigu šeichas Nadiras nueis toliau, nei mes galvojame, – ims ir nutrauks valstybines sutartis?
Rotas paniekinamai numojo ranka.
– Jis pirmas niekada to nedarys.
– Bet taip gali pasielgti Nadiro partneriai – kiti šeichai. Tada automatiškai jis bus priverstas nutraukti mūsų sutartis.
– To nebus! – energingai sušuko Rotas. – Mes sugebėsime sulaikyti jį nuo tokios kvailystės.
Stojo pauzė. Vortingtonas tylėjo.
”Velniai griebtų, atrodo, ir šis ketina slapukauti? ” – pagalvojo Rotas ir kategoriškai pareiškė:
– Šeichas Nadiras bus mums ištikimas. O jeigu taip, mes galime ramiai miegoti.
– Bušas neužleis jums savo pozicijų, – atkirto Vortingtonas.
– Juo geriau, – linksmai sušuko Rotas, – mes pakovosime…
Vortingtonas gūžtelėjo pečiais ir tarė:
– Nebūkite barbaras, Krisai. Aš nenoriu tikėti, jog amerikietis gali kenkti savo tautiečiui… Nuožmi kova – ne ta priemonė, kuria mes norėtume spręsti tarpusavio ginčus. Juk šis sūkurys gali visus mus įtraukti į tai.
Rotas ėmė kalbėti apie tai, kas jam atrodė svarbiausia:
– Ponas Vortingtonai, pasakykite pavardes tų žmonių, kurie dalyvaus komisijoje sprendžiant naftos seklumų klausimą? Kaip jūs manote, Džimai, ar tas pavardes žino Prezidentas?
– Ne, kadangi JAV kongresas balsavo už šių žinių neskelbimą. Valstybės departamentas privalo ginti savo žmones, jam dirbančius. Žinoma, spręsti, ar pranešti tas pavardes, ar nepranešti, – JAV vyriausybės kompetencija. O aš kalbu ne vyriausybės, o Prezidento vardu. Aš atsakau ”ne” ir patariu visiems taip atsakinėti. Aš nepaminėsiu nė vienos pavardės. Tai neįmanoma, nes aš noriu laikytis susitarimų, siejančių mane su žmonėmis, su kuriais aš dirbu…
– Jūs paprasčiausiai pasidavėte Bušo klanui, – suriko Rotas.
– Nekalbėkite nesąmonių, Krisai! Mūsų tikslas – remti demokratiją, ir tai daugelis  politikų supranta. O rezultatas, ponas Rotai, tas, kad Bušo Respublikonai priartėjo prie valdžios. Prisipažinkite garbingai.  Būsimuose rinkimuose jie surinks daug balsų. Ar jūs iš tikrųjų manote, kad veikėte protingai atsiskyręs nuo Bušo? Žinoma, jūsų santykiai su Bušo šalininkais nebuvo idealūs. Tačiau, šiaip ar taip, jie buvo naudingi. Pasakyčiau dar daugiau – pozityvūs. Turiu omenyje Saudo Arabiją.
Šios kalbos metu Vortingtonas spėjo nusiraminti. Jo veido bruožai įgavo apdairaus veiklumo ir oficialaus santūrumo išraišką. Dabar jis atlaidžiai žiūrėjo į šėlstantį Rotą. Vortingtonas kalbėjo gero mokytojo tonu, pamokančiu per daug įsismaginusį mokinį:
– Argi jūs nesuprantate? JAV visuomenė priėjo tą ribą, kada jei negalima meluoti. Būkite protingas, Krisai, filosofuokite…
– Man ji šlykšti!
Vortingtonas tiktai nusijuokė ir, toliau mokė:
– Galite jos nemėgti, bet raskite būdą tolydžio įrodinėti šimtui devyniasdešimt milijonų paprastų amerikiečių, kad didžioji demokratija yra anaiptol ne tai, kad jūs neturėsite auksinių vonių, o tai, kad paprasti amerikiečiai turėtų emaliuotas ar bent cinkuotas vonias.
Vortingtono akys darėsi vis piktesnės. Jis pakėlė tuščią taurę, sudavė jos kraštu į butelį ir prisimerkęs klausėsi ilgai virpančio švelnaus krištolo skambesio. Nekreipdamas dėmesio į pašnekovą, jis lėtai iškošė pro dantis:
– Ir jų žmonoms kol kas visai nereikia briliantinių papuošalų. Duokite joms paprastų blizgučių, kitaip iš jūsų atims briliantus. Suprantate!
– Vadinasi naftos seklumas aš matysiu kaip savo ausis? – paklausė Rotas.
– Jūs viską suprantate tiesiogine prasme. – Vortingtonas pasižiūrėjo į laikrodį ir tarė:
– Aš nuo jūsų neslėpsiu nieko, Rotai: aš ir Bušo grupė Artimuosiuose Rytuose investavome apie šešis milijardus tiesioginių investicijų…
– Šešis?
– Apytikriai…
– O Šulcas ir kiti?
– Pusantro dukart daugiau…
– O arabai pas mus?
– Tik interesai, jokių investicijų…
– Vadinasi, peštynės? – sušuko Rotas.
Suskambėjo telefonas; ir Vortingtonas atsiliepė. Išklausęs jis iš lėto įsidėjo telefoną į kišenę ir atsisuko į svečią.
– Prezidentas kviečia mane. – Ir, tik pasigėrėjęs ištįsusia įsižeidusio Roto fizionomija, pridėjo: – Ir jūs taip pat.
Klintonas įdėmiai nužvelgė įėjus ir, gudriai pamerkęs akį Vortingtonui, tarė:
– Ne daugiau kaip vieną butelį, sakote?.. Ne, Džimai, taip negalima. Ne tik jūsų omarus, bet ir alkoholį gers mano masažistas. – Jis atsisuko į Rotą: – Kai Vortingtonas išgeria daugiau kaip butelį, aš neatsakau nė už vieną jo žodį. Baigta! Apsimeskite, jog nieko iš mūsų neišgirdote. Kol čia mane kankino masažistas, aš jums šį tą paruošiau.
Klintonas paėmė netoliese gulinčią knygą, įdėtą į odinį aplankalą.
Vortingtonas nusijuokė ir tarė:
– Tai mūsų evangelija, Krisai, – Džimas paėmė nuo stalo knygą ir parodė Rotui tas vietas, kur šviesi aplankalo oda patamsėjo nuo dažnų prisilietimų. – Ar jūs norit, ar nenorit, jums teks išklausyti keletą citatų.
Klintonas apsimetė supykusiu ir neva piktai paėmė iš Vortingtono knygą. Atvertęs ją Prezidentas perskaitė: –”Jėga – vienybėje”.
Ir paaiškino Rotui:
– Jei jūs eisite biznio keliu su Bušu išvien, mums visiems bus geriau. Supratote?
Rotas nenatūraliai nusišypsojęs tarė:
– Bendrai paėmus, tai svarbu, pone Prezidente. – Bušas gudrus ir matomai jis sieks Prezidento posto.
– O, jūs dar pasirodo ir komplimentų meistras! – Klintonas visiškai pralinksmėjo. Jis mėgo kalbėti nesivaržydamas ir džiaugėsi pasitaikiusia proga nutolti nuo įkyrėjusių kasdieninių klausimų.
– Aš žinau, ko jūs norite, – tęsė Prezidentas, – žinau jūsų įgimtą potraukį – glemžti iš kairės ir dešinės, ir kol turite dantis, nesirūpinate tuo, kas bus rytoj. Taip negalima, Krisai. Galvokite apie ateitį, kitaip jūs būsite išmestas už borto pakeliui į bet kokią ateitį.
– Nenoriu, ne, – užsispyręs murmėjo Rotas, – nenoriu niekam atiduoti net trupučio to, kas man priklauso. Nenoriu, kad į mano vonią lįstų kiekvienas konkurentas.
Klintonas atsainiai numojo ranka ir tarė:
– Stop, Rotai! Atrodo, mudu abu trokštame to paties. O jūs to ir nepastebėjote?.. Bet kokį kelią pasirinkti einant prie mūsų bendro tikslo? Jūsų kelias – tai pražūtis. Aš ieškau kito kelio. Kompromisas, apie kurį aš kalbu, tam ir egzistuoja, jog niekas neprikaišiotų jums jūsų gobšumo. Atiduokite nors vieną dešimtadalį naftos seklumų Bušui ir daug kas patikės jūsų teisingumu. – Klintonas sarkastiškai nusišypsojo ir patylėjęs pridūrė: – Patikėkite manimi, Krisai, tik paskutiniai kvailiai galėjo man kenkti vien už tai, jog jiems ši formulė nepatinka, neišlaikęs Prezidento žvilgsnio, Rotas nuleido akis:
– Aš džiaugiuosi, jog jie jums nepakenkė.
Klintonas nusijuokė.
– Būkite ramus, Krisai: aš tuo džiaugiuosi ne mažiau už jus. Ir tegul niekas  nekaišioja nosies į mano asmeninį gyvenimą, norėdamas pasižiūrėti po mano patalais, ką aš valgau, ant ko ir su kuo miegu!
Prezidentas paspaudė skambutį ir trumpai tarė įėjusiai sekretorei:
– Pakvieskite Bušą!
Po to paėmė nuo stalo vieną butelį ir, atsukęs jį etikete į svečią, paklausė:
– Ko išgersite?
– Jeigu leisite, aš pats, – atsakė Rotas ir nesivaržydamas paėmė kitą butelį.
Neskubėdamas jis pylėsi sau konjako, kai atsidarė durys ir į saloną įėjo Bušas.
Neišleisdamas butelio iš rankų, Rotas įdėmiai stebėjo Bušą, kol šis sveikinosi su Prezidentu. Jis neskubėdamas pastatė butelį, išsiėmė iš burnos cigarą ir bičiuliškai linktelėjo Bušui.
Klintonas pakėlė savo vis dar pilną taurę ir, žiūrėdamas į Bušą, tarė:
– Už jus, Džordžai. Už jūsų ir Roto bendrą reikalą!
– Už mūsų reikalą, Prezidente, – mandagiai atsakė Bušas.
Po keliolikos minučių Klintonas vėl pakėlė taurę – vis tą patį neišgertą savo kokteilį, – ir, atkišęs jį į Rotą, prabilo:
– Už mūsų bičiulius…
– Tai už jus, Rotai, – šypsodamasis paaiškino Vortingtonas.
Bušas priėjo prie Roto. Iš besišypsančios jo burnos, pasipylė sveikinimo žodžiai.