Odė darboholikui

Pirmiausia rankos remiasi į minkštą žolę.
Jaučiu jos pienišką kutenimą, trykštančių vabalėlių sultis...
Po to stengiuosi kelti kūną aukštyn (labai trokštu tave sužavėti).
Pro aptemptus marškinėlius matosi žiemos likučiai (dar prie to teks padirbėti).
O galų gale, skrenda kojos. Jas ištempiu, kaip tas stygas, kurios vakar perkirto Kęsto veidą.

Atlikau (pagal instrukciją). Stengiausi.

Tavo dirbtiniai dantys sakė, jog buvo gražu.
Nuskynei pienę, įteikei ir taikeisi griebti už mano lūpų.
Na jau ne!
Pažvelk į pienę - ji nuvytusi.
Žinau, žinau, kad gyvenime svarbiausia mokėti apsimesti.
Tai bent taip ir padaryk!

Pagailėk manęs.
Neversk jaustis mėsos gabalu.
Neversk būti tavo laižomu koriu.
Apsimesk, parymok su manimi - darbas palauks.

Ilsėkitės ramybėje, darboholikai!