Bardo klajones 1d.

Miško keliuku švilpaudamas ėjo vyriškis. Ėjo neskubria lengva eisena, pasidairydamas. Nors buvo ganėtinai šilta diena, jis buvo apsisiautęs žaliu apsiaustu su gobtuvu. Atrodė, jog vyriškis savo tamsiai žaliomis akimis stebi kiekvieną augalą, gyvūną ar vėjo gūsio palenktą šakelę. Tačiau miškui pasibaigus, keliautojas sustojo ir liovėsi švilpavęs. Prisidengęs akis nuo saulės ranka, jis pažvelgė žemyn į klonyje įsikūrusį miestelį. “Čia, rodos, dar neesu buvęs” – sumurmėjo mūsų nepažįstamasis, ir ėmė lėtai leistis į klonį. Priėjęs pirmus ūkininkų laukus, jis nusigaubė gobtuvą nuo galvos. Saulės šviesoje suspindo baltai melsvi plaukai. Vyriškis išsitraukė pintą virvutę, ir susirišo plaukus į kaselę, atidengdamas savo pailgas ausis. Jo aštrių bruožų veidu perbėgo lengva šypsena, kai pastebėjo sujudimą prie miestelio vartų. “Turbūt visi kas gyvas subėgo pažiūrėti kas čia atkako” -  pagalvojo vyriškis ir ramiai pasuko miestelio link. Einant keliuku, vedančiu prie miestelio vartų, nepažįstamojo akys užkliuvo už nuniokotų laukų, kurių nepastebėjo anksčiau.
“Kas čia, vardan Peloro, atsitiko” – pagalvojo. Tuo pat metu, nuo vartų pusės atzvimbusi strėlė įsmigo per pėdą į žemę nuo vyriškio.
- Stok kur esi ir nesijudink. – sušuko stambus vyriškis, ir vėl įtempė lanką. – Kas tu? Ir ko tau čia reikia?
Nepažįstamasis lėtai nusilenkė, o atsitiesęs prisistatė:
- Aš Aramilas Liadonas. Keliaujantis bardas. Visą savo gyvenimą klajoju po svetimas žemes, o dabar šventojo Farlanhano padedamas atvykau ir į šį kraštą.
- Kalbi gražiai, Aramilai. Tačiau kaip įrodysi, jog nemeluoji? – vyriškis nuo vartų vis dar tebesitaikė į bardą.
Aramilas lėtai atsisegė savo apsiaustą ir leido jam nuslysti nuo pečių žemyn. Tai ką pamatė miestiečiai turbūt įsiminė visam gyvenimui, tačiau bardų toks darbas stebinti žmones. Aramilas miestiečiams pasirodė visu gražumu. Raudonos spalvos, stilingą kelioninį kostiumą puošė tamsiai mėlyni brangakmeniai. Saulės šviesoje nutvieskiantys bardą melsvu atspalviu. Prie dešiniojo šono buvo prikabintas auksinis užkeiktas kardas (miestiečiai to nežinojo, bet kitur kardą vadino Peloro ranka), siaurais ašmenimis. O už nugaros kabėjo iš stiklinio medžio padaryta liutnia. Žaižaruodama įvairiausiomis spalvomis ji atrodė tarsi vaivorykštė. Patenkintas padarytu įspūdžiu, bardas pasilenkė ir, pakėlęs nuo žemės apsiaustą, vėl juo apsisiautė. Dingus žaižaravimui, miestiečiai tarsi atsibudo iš stingulio.
- Jei tu dainuoji taip pat kaip atrodai, barde, tada užeik. – šūtelėjo vyriškis nuo vartų.
Aramilas šyptelėjo ir lėtu žingsniu patraukė link miestelio sienų. Tačiau nespėjus žengti nė žingsnio muzikantą pervėrė keistas jausmas. Tarsi kas bandytų prasiskverbti į jį. Ir kuo labiau artėjo prie miesto, tuo labiau tas jausmas stiprėjo. Vėl pažvelgęs į nuniokotus laukus, elfas pajuto, jog jėga, besiskverbianti į jį, sklido būtent iš laukų. Bardas prisimerkė, ir lėtai apsidairė, savo žaliomis akimis skrosdamas aplinką. Nieko. Aramilas vėl pasuko link miesto. Būtent: nieko. Tik dabar suvokęs, bardas sustojo. Turėdamas įgimtą sugebėjimą, elfas pastebėdavo viską, kas dėdavosi aplinkui. Tačiau dabar jis nepamatė nieko. Ir tai sutrikdė Aramilą. Šioje nuniokotoje laukymėje nebuvo ne tik gyvūnų, čia nebuvo net menkiausio vėjo ar lašelio drėgmės. Aplink tvyrojo tyla ir mirtis.