Įtrauktas

Jie atėjo nesibeldę. Buvo formaliai mandagūs. Kai kurie tokiais išliko net iki pat pabaigos. Sugužėjo pro vos kiek pravertas duris ne mažiau dvidešimties ir puolė mane savo reikalavimais.

Stačiai juokinga. Iš pradžių maniau, kad kaip ten bebuvę -- padėties šeimininkas tebesu aš ir bandžiau suvaidinti pasipiktinusį.

Žiauriai klydau -- po kelių pašaipėlių ir mėginimų sumenkinti juos, gavau skiausčia atgalia ranka per veidą. Nespėjau nei sureaguoti, nei suprasti kuris smogė. Kritau kiek ilgas velniop. Pakaušis stipriai žnegtelėjo į grindinį. Pamenu tik garsą -- kaip sprogus šūdo pilnai asenizatorių šlangai. Vaizdo nebuvo jokio.

***

Kažkuriam iš jų matyt teko gerokai paplušėti, kol įjungė mane. Pro visą tą vandenį, liejamą ant manęs iš žalio mano paties pamazgų kibiro išgirdau:

-- Tu mums reikalingas gyvas ir sąmoningas, bičiuli, -- keletas niuksų, antausis, -- girdi?

Girdėjau, nors labiau troškau būti kurčias, aklas ir nejautrus. Blogiausia, kad veikė jie visi kartu ir visai neišvien. Štai, kažkuriam laužiant man ranką už nugaros, keletas tuo pat metu bandė kutenti mane ir nesulaukdami jokios reakcijos, pirštus tarp šonkaulių sugrūdo taip giliai, kad palyginus su tuo, dar kitų spyriai ir niuksai atrodė niekis. Kai kurie, tiesa, tik vaikščiojo aplink ir stūgavo įvairiausias beprasmybes. Vienas toks aukštas ir nuspuogyjęs nuolat klausė: "kodėl? ", o kitas, gerokai žemesnis antrino: "nu tai kada? ".

Ką aš žinau kodėl, ir kada aš tai sužinosiu? Greičiausiai niekada. Tiesa sakant, tai aš, beveik iškart po to, kai mane atgaivino, apsimyžau ir mano galvoje sukiojosi vien tik padrikos ir neracionalios mintys apie tai kaip reikės išsiskalbti kelnes arba kur aš jas padžiausiu. Būčiau gal net ir apsišikęs, bet jau kuris laikas buvau nieko nevalgęs. Ta aplinkybė, žinoma, nepadėjo man gintis nuo antplūdžio, tačiau tuo pat metu leido panirti į kažkokį apgirtimą, lengvinantį būklės beviltiškumo naštą.

Buvau (ir tebesu) stipriai išmuštas iš vėžių. Tokios gausybės jų jau senokai nemačiau. Paprastai tykodavo kur nors tamsesniuose užkaboroiuose, senamiesčio akligatviuose ar netikėtai ištuštėjusiuose supermarketų praėjimuose. Paprastai po vieną, ar po kelis. Tačiau atviroje vietoje visada kažkaip galima išsisukti. Apsimesdavau, kad griūnu, jei, pavyzdžiui, bandydavo pakišti koją, o iš tikro persivertęs kūlvirsčio puldavau akių tiesumu ir tiek mane tematei. Arba, jei pavykdavo juos pastebėti besiartinant, nieko nelaukdamas lėkdavau kuo toliau, įsimaišydavau į minią. Išgaruodavau. Jau ilgoką laiko tarpą man sekėsi išvengt susidūrimo su jais ir maniau galys taip ir gyventi. Visgi buvau neteisus.

Šį kartą jų buvo tiek daug ir visi vienu metu sugužėjo tiesiai į mano namus. Niekur nepabėgsi. Vienas taip ir pareiškė:

-- Niekur nepabėgsi, gaidy. -- Ir apsisukęs aplink, išėjo.

Kiti pasiliko ir, kaip jau sakiau, mano atžagarumas išprovokavo gal ir nepelnytai žiaurų mano atžvilgiu, bet iš jų pusės visai logišką elgesį.

Nežinau kiek būčiau taip tvėręs, tačiau pastebėjau, kad jie ne visi buvo visą laiką kartu. Kai kurie išeidavo ir negrįždavo, kiti po kiek laiko, tartum smalsaudami, žvilgt vidun ir jau vėl kamantinėja, žnybia, pešioja ar, pasitaikius gerai progai, spiria kur papuolę. Ateidavo ir išvis nematytų, iki tol nebuvusių, tokių pat agresyviai atkaklių.

Pagalbos laukti buvo beprasmiška. Mačiau kaip keletas kaimynų susidomėję stebi vaizdą iš laiptinės pro praviras mano būsto duris. Vis atsigrįždami jie matyt garsiai pasakojo savo namiškiams ką mato. Nei vienas nesiėmė jokių priemonių tik stengėsi nežiūrėti man į akis. Storulis iš penkto aukšto vilkėjo tik gėlėtais flaneliniais pantalonais ir nuolat, lyg tarp kitko, čiuopė kaire ranka savo kiaušius. Supratau, kad reikėjo arba suktis pačiam, arba viltis apvaizdos įsikišimo.

Tąsomas, stumdomas, spardomas ir rankomis mušamas, tardomas ir kamantinėjams, berods netgi spjaudomas, stovėjau vidury kambario, šlapiu klynu, praskeltu pakaušiu ir kantriai laukiau kas bus toliau.

Laimė, po kurio laiko jų skaičius gerokai sumažėjo. Matyt negrįžtančiųjų buvo daugiau. Temstant mačiau kaip vis mažiau ir mažiau jų sugrįžta. Galiausiai liko gal du ar trys. Vienas sėdėjo ant rašomojo stalo, tavaruodamas kojomis ir pašaipiai žvelgdamas į mane, kitas kuitėsi mano nešvarių skalbinių dėžėje, koridoriuj prie vonios kambario. Vis traukė mano sunešiotus apatinius ir varstė priekaištingomis akimis sudvisusį orą, skiriantį mane nuo jo. Kituose kambariuose gal ir šmirinėjo dar kokie keli. Nežinau. Stovėjau ir visviena nieko nedariau. Ką gi galėčiau padaryt?

Beveik visai sutemus iš kambario rąžydamasis išstypino tas nuo stalo, prieš tai trankiai nusiperdęs. Berods beveik kartu su juo pradingo ir skalbinių ekspertas, gal iškuitė viską lig dugno?

Dingus jiems, palengva atsisėdau ant suklypusios taburetės. Kiek pasėdėjęs įsidrąsinau ir net užsirūkiau. Vis dar nežinojau -- esu visiškai vienas -- ar kur nors kertėse užsiglaudę tebetūno, pašaipiai laikdami kol užroposiu tiesiai ant jų. Durys į laiptinę tebebuvo atlapos, tik kaimynų joje nebeliko. Matyt nuėjo žiūrėti panoramos, girdėjau plyšojančius filipsus ir panasonikus. Neskubėjau užsirakinti, visviena jei tie sugrįš -- jokios spynos ir sklendės negelbės. Belieka sėdėti ir mėgautis vienuma. Galbūt jau tuoj jie vėl bus čia.

Dar vėliau šokausi aprašyt visos šios nemalonios istorijos. Ir dabar, kai paskubomis darau tai, nevalingai vis grįžčioju per petį. Tikrai žinau kad kažkada jie grįš. Ne net ne tai, įsitikinęs, kad daugelis jų tebesisukioja kur nors kieme, laiptinėj ar ant namo stogo. Gal tik jiems kiek pabodau. Bet atsipūtę jie būtinai vėl imsis savo.