Pavadinimas nesugalvotas

Miniatiūra

Kai visko buvo perdaug.


Greičiau! Po velnių, juk sakiau greičiau! Noriu, kad dar šiandien čia viskas būtų tuščia. Tuos į rūsį po baltom paklodėm, o anuos į sąvartyną. Užrašus, kuriuos rasit nulupę sienos apmušalus, ištrinkit.
Taip nulupę tapetus, jie ištrynė jos praeitį.
Atsargiai, nenoriu, kad ant šito bent įbrėžimas atsirastų. Paukščiai atsargiai nukabino nuotrauką su sūpynėse besisupančia basa šviesiaplauke. Į rūsį.
Taip jie suteikė viltį išlikti optimizmui.
Akys degė pykčiu. Norėjo kuo greičiau viską užbaigti. Šiandien apsivalymo ritualas, kuriam niekas te nedrįsta sutrukdyti. Ji beprotiškai troško vėl būti vaiku. Girdėti dainuojant nepažįstamą balsą sapnuose (visada tą patį), vėl rašyti ant sienų, kai senelė nemato, suptis, basomis kojomis bėgioti po neseniai nupjautą žolę, uosti verdamos aviečių uogienės kvapą... Nors vienai dienai vėl atsidurti tose nerūpestingumu trykštančiose dienose.
Ei, ei, čia. Užuolaidas prašom nukabinti, išskalbti ir padžiauti lauke. O fortepijoną... neškite jį lauk. Nebenoriu jo daugiau matyti (pravirksta).
Tačiau durys buvo per siauros jam išnešti. Velniop, meskite pro langą. Mat langai buvo žymiai platesni. Ir pulkas paukščių pakėlę fortepijoną sviedė jį žemyn. Subyrėjo liūdesys.
Išnešė viską, jau švaru tik nebenauja.
Norit tikėkit, norit ne, bet padžiautas užuolaidas kažkas pavogė. Kokie laikai, jau net ir skalbinius vagia! Tačiau kitą rytą rado jas prie durų, nes skausmo net ir vagims nereikėjo.
Dar kitą rytą jos namuose vėl stovėjo fortepijonas. Nusprendė susiklijuoti iš duženų. Taip vėl sugrįžo liūdesys. Taip vėl ant sienų daugėjo juodos praeities. Taip dar begalo daug rytų praleistų toksikologijos reanimacijoje.

- - - -

Mes vis bėgome ir bėgome susikabinę už rankų, pavargę kritome į pienu paplūdusią pievą. O mūsų juokas sklido per laukus tolyn. Šypsena sustingo peržengus palatos slenkstį. Ten gulėjau aš pati.
"Eikš, atsisveikinsi su ja, kur po velnių bastaisi. "
Ten sėdėjo senelė, jai riedėjo ašaros. Paliečiau gulinčios savo (jos?) ranką. Pulso nebuvo.
"Likome dviese, dabar turiu tik tave. "
Jos žodžiai užspaudė smegenis. Susiėmiau už galvos ir rėkdama išbėgau. Atrodė, kad jau nebesuprantu šio pasaulio. Gyvenimas bandė pasikarti ant per liaunos didelio medžio šakos.