Pasaka (Lovliai nutarė)

60. Lovliai nutarė

Lovliai, grįžę į kalno papėdėje įsiruoštą buveinę su suimtąja ragana Dure, tą patį vakarą, kiek atleidę ją suveržusias virves ir, kad nesidaužytų, virvėmis pritvirtinę prie didesnio akmens, pradėjo ją kvosti:
— Matai, kalnų urvo gražuole, visi jūsų burtai ir užsispyrimas prieš mus nebeturi jokios prasmės. Rytoj vakare šalia tavęs šioje duobelėje gulės visos likusios draugelės... — ryžtingai pradėjo Mėlynis. Visi kiti buvo pasivertę nematomais ir žiūrėjo, kaip seksis jų draugui susidoroti su užduotimi.
Ragana Mėlynio kalbos klausėsi sunerimusi ir niekaip negalėjo suprasti, kas gali būti tas vienkojis, mažas, mėlynas žmogeliukas. Ji buvo girdėjusi, kad žmogeliukas gali būti ir juodas. Tada jis pasiverčia žaibu. „Tai kaip jis gali taip greitai keisti savo spalvas? “— klausė pati savęs, bet suprasti nepajėgė. Dabar ji prisiminė, kad valdovė jo labiausiai ir bijojosi, nes jis gali trenkti kaip žaibas...
— Jeigu apie urvą pasakysi visų teisybę, — tęsė Mėlynis, — ir padėsi mums patekti į raganos kambarius, mes prižadame tavęs nežudyti, švariai laikyti, padėti tokioje vietoje, kad savo akim galėtum matyti visą pasaulį. Žinoma, tik tu turi pasižadėti, kad daugiau niekada niekam pasaulyje nebedaryti nieko pikto...
Raganai iš karto nušvito viltis: ”Jeigu liksiu gyva, — greitai sumetė ji, — tai kada nors pavyks ir išsigelbėti... Reikia jam pasakyti, ką žinau ir galėsiu kaip nors gyventi... “
— Tai jūs manęs nebepaleisite? — apsimetusi plonu balseliu cyptelėjo tarsi nusivylusi ragana.
— Tai jau ne, nes jūs žmonėms pridarėte daugybę piktadarysčių, gąsdinate jų vaikus...
— Bet aš galiu ir nedaryti baisybių, aš galiu gyventi kaip ir visi dori ir geri žmonės... — tuščiažodžiavo toliau ragana.
— Cha — cha, — nusijuokė lovlis, — tai tik dar viena gudrybė ir tušti tamstos žodžiai. Aš negirdėjau, kad kada pasaulyje raganos būtų buvusios doros ir geros, ir nebūtų skriaudusios žmonių.
— Gali būti ir išimčių... Pavyzdžiui, aš... — vėl plonu balseliu cyptelėjo ragana.
— Na, gerai, mes tuo netrukus įsitikinsime. Taigi pradžiai pasakyk, kiek jūsų liko kalno urve ir ką esat nutarusios daryti? — rėmė ją Mėlynis.
— Buvome penkios, dabar beliko dvi mano draugės ir valdovė... Gal kartais pasikvietė urvan ir daugiau savo draugių — aš nežinau. O ką jos, vargšelės, praradusios paskutines viltis, darys — ne man žinoti.
— Kokia dar valdovė, apie ką čia mali? Visos esate vienodos raganos ir nėra čia ko išsigalvoti, — nesuprato Mėlynukas.
— Mes turime išsirinkusios valdovę, ji tvarko visus raganų reikalus... Ar tik ne pats vieną kartą ją jau buvai pagavęs ir, kaip dabarties mane, sumažinai iki vabalo... Tik Liuciferis ją bepadidino ir tai vietoj kojų jai vargšelei gavo prikergti arklio kanopas, — atsakė tardomoji.
— Tai su tomis kanopomis ji yra ir dabar?
— Žinoma, negi kas gali pasidėti nuosavas kojas?.. Tos kanopos būtų dar pusė bėdos, bet ji grįžusi po operacijos pradėjo labai bendrauti su arkliais... Gal pastebėjote pievoje ganosi jau gana didelė valdovės arklių kaimenė?..
— O kam jai tie arkliai? — kamantinėjo toliau lovlis.
— Kam, kam? Ir mums — galvosūkis. Matyt, kai Liuciferis pridėjo jai kanopas, pradėjo jausti giminystę kanopiniams padarams... Dabar jos hobis jodinėti. Ypač ant savo numylėtinės — dveigės kumelaitės... Užsisėda ir gali visą vakarą nebenulipti.
— Na gerai, — vėl prabilo Žalis, — o kur pasidėjo dar viena tavo draugė?
— Tas ir yra, kad mes nežinome. Dingo, kaip ir sargybinis — juodasis varnas — be jokių pėdsakų...
Lovliai susižvelgė ir suprato, kad raganos apie juos nieko dar nežino. Mėlynukas pasitikrindamas dar paklausė:
— Tai sakai ir sargybinis, o kur jis buvo?
— Jis tupėjo kampe prie urvo angos... Tai buvo juodasis raganos varnas...
— Šit kaip... O kas ten prie angos po žeme taškosi ir niurna?
— Aš nežinau kas. Tas žabangas padarė dingusioji pačią pirmą dieną ir pavadino jas mirties duobe.
— Na gerai, šiam kartui užteks. — pasakė lovlis.
Kitą rytą lovliai sutarė: kadangi raganos apie juos nieko nežino, dviem pasiversti nematomais ir raganoms nesirodyti, o Mėlynis bus kaip visada — matomas ir kovos su raganomis atvirai. Tokia taktika buvo geriausia, nes raganos galvos teturinčios tik vieną priešą ir kovos tik su juo, o kiti du galės veikti slapta ir niekas jiems negalės sutrukdyti.