Nyris

Kojomis pasiekiau žemę. Po to rankomis. Žemę prilietė keliai, alkūnės, galiausiai pilvas, galva. Žemė. Kieta. Šliaužiu. Akmenukai gurgėdami slinko pro mano pilvą. Ne, rodos, tai mano pilvas gurgėjo. Ant rankų liko žolės žymės. Tai oda prisitaikė prie nelygumų. Šilta.
Tekštelėjau į vandenį. Visur šlapia šlapia. Pašoku. Oda šiurpsta - tai ji garina šilumą. Vėl panyru. Vėl šlapia, bet žemę dar siekiu. Dar vienas spyris ir jau jos nebejuntu. Palengva ima dirbti rankos, kojos, ima mušti į vieną taktą visas kūnas. Aš, rodos, plaukiu. Pasąmonėje. Matau save sėdintį surištomis kojomis, o rankos viena paskui kitą į vandenį žeria dumblą. Atsiprašau, grumztus. Veido išraiškos nematau, nes aplink tvyrojo rūkas, o vanduo toks juodas juodas, pasiruošęs priimti lietų. Galvoju, tai vienybė. Kaip yra transvestitai, lesbietės, apskritai homoseksualai. Ir visi jie tenkina savo ego. Tik vėl tas dėsnis. Stipresni nugali. Vėl yra pralaimėjusių, yra išlošusių. Ir kurie teisūs? Rūkas. Tik jis išnykęs nuspręs, kas nugalėjo.
Ir vėl panyra Usonifuras į savo vandenis, vėl plaukia ir vėl sustoja. Grįžulo ratai. Bet ne apskritimas. Apsigręži, o ne grįžti į savo buvusią vietą. Ir kodėl jie ratai, kodėl grįžtantys. Kodėl yra diskriminacija, o nėra tolerancijos.
Vėl panyra Usonifuras. Šalta. Ne, ne nuo nežinomybės. Išplaukia į krantą. Truputį šilčiau. Irgi ne nuo žinomybės. Vėl pasiekia žemę kojomis, rankomis, pilvu. Galvą įbeda kaip strutis (iš tikrųjų strutis to nedaro) ir laukia. Dar šilčiau, dar arčiau, - jau prie atsakymų. Kilsteli galvą, kilsteli pilvą, rankas. Kojos lieka ant žemės. Atsakymas yra, atspėkite.