Leisk man, Salomėja!

Leisk man, Salomėja, pasišildyt,
pamatyti saulę raudonais žiedais.
Širvinta juk turi jautrią širdį!
Gal ateis Karmen plaukais juodais?

Kas kartos tau šventą laisvės vardą,
be bažnyčios, be sumainymo žiedų?
Krykštauja žuvėdros, jūroj nardo.
Neskaitytą tavo knygą surandu.

Mūsų dienos sužydės kaip vyšnios.
Aš surinksiu lauko žiedus lig vienam.
Paskubėkim - diemedžiu pražys jos!
Nusijuoks naktis gyvenimui manam!

Piene, piene, nuostabi gėlele,
Pasakyk, ar žemė taps žiedais marga?
Po šalnų alyvos galvas kelia -
Nevaryk tu vieškelio audras staiga.

Žydi tulpės, dilgėlės čia želia.
Nečiulbėti vakare tu negali
Vilija suras Vilnelei kelią
ir žaizdas sugers šilkai žali.

Plaukia, plaukia baltos burės -
šok audron ir tu nudegusi basa!
Akmenėlis šaltą širdį turi,
ašara ryte jam kris, pravirks rasa.

Seka Salomėja gero būdo
pasakas mažiemus ir kai mūs nebus.
Sužaliuos lazda iš tavo grūdo.
Auksu parašytas vardas vėl pabus!