Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Atsiprašau už viską, kas jums šiame kūrinyje nepatiks (įskaitant klaidas). Rašiau girtas ir naktį, įkvėptas ... ai, tiek to.

PROLOGAS

Stepė... Begalinė liūdna geltona stepė, paskendusi rytinio rūko jūroje. Pilko tiršto rūko, niūraus rūko, pikto rūko. Pulk į jį, keleivi, ir nerasi išėjimo, tapsi klaidžiojančiu beviltiškumu - žmogumi, pasimetusiu lygioje vietoje. Po kelių valandų ieškojimo atrodys, jog išeitis čia pat. Bet ne. Ženk dar žingsnį, kad tavo viltingas vizijas išsklaidytų vientisa besišaipanti pilkuma. Pažvelk jai į akis ir suprasi, ką ji šneka. Ar girdi, ką byloja ši tyla? "Nuo manę nepabėgsi... Niekada... Aš visur... "
Ir tu prašysi pasigailėjimo, bet tylos žodžiai nutrauks tavo maldą
Galbūt įsiklausysi į juos susitaikysi ir net pamilsi Rūką. Dingsi it laivas, atidavęs save jūrai.
O galbūt nepatikėsi ir klajosi toliau. Žengęs Rūkan savo noru, prakeiksi jį ir bandysi ištūkti.
Ir ieškosi... ieškosi...
Ar matai ką nors, keleivi, šioje skraistėje? Kol kas ne...

+++

Bet kas gi čia?! Kažkoks neaiškus siluetas, besiskverbiantis pro vientisą rūko masę. Vienišas savo kelyje nelyginant kometa naktiniame danguje, tačiau kartu ir toks pat nesustabdomas, ryžtingas bei greitas. Įsižiūrėkime... Taip, čia žmogus. Arba bent sutvėrimas, turintis žmogaus pavidalą.
Na, ir kas gi jis toks?
Juodaodis. Nei aukštas, nei žemas, atletiško sudėjimo vyrukas. Jis juda drąsiais ir užtikrintais žingsniais, o skvarbios jaunatviškos akys žvelgia toli į priekį. Lyg rūkas neegzistuotų. Lyg jo pilka skraistė netrukdytų šiam žmogui. Lyg, skirtingai nei kiti, atsidūrę jo padėtyje, šis vyriškis aiškiai žinotų, kur yra garų vandenyno galas.
Žalio švarko skvernai šokinėja lekiant į priekį, ant galvos užmaukšlinta tokios pačios spalvos plati skrybėlė skrodžia orą. Prie šono horizontaliai prisegtas kažkoks ilgas daiktas, iš pirmo žvilgsnio primenantis nesmarkiai lenktą lazdą.
Bėga žmogus greitai, kojomis atsispirdamas nuo lygios žemės.
Tai toks tas keistuolis, vienišius, drįsęs nepabijoti paties jo didenybės Rūko ir atskridęs susiremti su juo.
Ar, galimas daiktas, jis atvyko vejamas daug didesnių rūpesčių - problemų, eiliniam žmogui nesuvokiamų bei neįprastų. Taip ir yra...
Staiga beveik begarsis bėgančio žmogaus kojų trepsėjimas nutyla - nepažįstamasis sustoja, neramiai apsižvalgo ir uždeda ranka ant prie diržo kabančios "lazdos". Giliai įkvepia, it norėdamas kažką užuosti, ir dar kartą apsižvalgo.
  Jis jau suvokia, kad šitoje niūrioje vietoje esti toli gražu ne vienas. O ne, čia slypi dar kažkas. Kažkas, siaubingesnis už patį Rūką...
Aš keliavau ilgai ir pasiekiau savo tikslą. Aš mačiau Visatą, paskendusią Žemės prasmėje; regėjau sielų spindulius, valdančius milijardus begalybių. Tarp tų spindulių yra ir tavasis - tamsesnis už pasaulio pabaigą. Neduosiu tau užtvindyti laukų nekaltu krauju ir chaosu.  Privalai grįžti iš ten, iš kur atlėkei. Nagi - pasirodyk ir leisk man pabaigti savo misiją.
Tyla. Ir ūmai..
- Tu nesupranti. Yra tik jėga. Ir jėgos kelias, - už žaliai apsirengusio juodaodžio nugaros pasigirdo duslus balsas, primentis gyvatės šnypštimą. Vaikinas žaibišku judesiu pasisuko į tą pusę, iš kurios sklido šis garsas, ir trūktelėjo šone styrančios "lazdos" galą. Atsiskirdami nuo makštų, išniro ilgi aštrūs truputį lenkti ašmenys. Jaunuolis suspaudė ginklą rankoje ir ištiesė jo smaigalį į priekį, pasiruošęs gintis.
Tai buvo katana. Ir nors aplinkui nesimatė nė vieno ryškaus šviesos šaltinio, kardas sužėrėjo paslaptingais žalsvais spinduliais.  Sunkiai galėtum įvardyti, iš ko jis buvo pagamintas - ar iš kokio nors nežinomo žalio metalo, ar iš smaragdo. O gal šiuose ašmenyse sukauptas visas Šiaurės pašvaistės spindesys?
Ar matai ją? Jos šviesa nurodys tau kelią atgal! Ženk čia!
Ir tada iš rūko, tolokai priekyje, it demonas iš liepsnų, išniro keista žmogysta - neaiškus ir pamėkliškas siluetas. Jis iš lėto artinosi prie juodaodžio - gracingai, nekrypuodamas, it plaukdamas per rūką.. Ir kuo mažesnis darėsi atstumas tarp jų, tuo geriau vaikinas galėjo įžiūrėti šio padaro išvaizdą.
Ir tuo aiškiau atsivėrė visas jos šiurpumas.
Žemas liesas kūnas, gaubiamas plataus juodo apsiausto, besivelkančio žeme. Baltas baltas seniokiškas veidas, siauromis kaip japono akimis,  išvagotas šimtų mažyčių randų ir toks susiraukšlėjęs, kad, atrodo, buvo gerą mėnesį mirkytas acte. Viršugalvį dengiantis juodas cilindras, šiek tiek kryptelėjęs šonan, - dabar panašius nešioja tik kai kurie fokusininkai įvairių pasirodymų metu.
Jis artėjė, artėjo... Kol, galiausiai, iki jaunuolio liko vos dešimt žingsnių. Tada šis pragaro groteskas sustojo, lediniu žvilgsniu permesdamas atvykėlį.
- Mykolai, - tyliai tarė savo šnypščiančiu balsu ir primerkė akis.
- Asmodanai, - atsakė Mykolas.
Kurį laiką abu stovėjo tylėdami, nė nekrusteldami: Mykolas žiūėjoi į Asmodaną, laikydamas paruoštą kardą, o Asmodanas bedvasėmis akimis stebėjo žemę po savo kojomis. Rūkas, gal jusdamas, kad čia jis yra trečias nereikalingas, o gal neapsakomai bijodamas šių dviejų būtybių ir jų fatališko susidurimo, ėmė skleistis į šalis, palikdamas nemažą plotą su Asmodanu ir Mykolu vydury.
Papūtė smarkesnis vėjas. Tarp vyriškių, protarpiais atsimušdami į kietą stepės žemę, pralėkė keli kažin iš kur atsiradę žali lapai, .
Pagaliau Mykolas ryžosi prabilti, tačiau jo balsas kapų tyloje nuskambėjo silpnai ir neįtikimai:
- Traukis ginklą, kalnų demone. Akis į akį, katana prieš kataną - tu žinai ir aš žinau, jog po šios kovos vieno neliks.
Asmodano - tos bedvasės statulos, suakmenėjusios pamėklės - lūpos pamažu sujudėjo:
- Taip, tavo pralaimėjimas bus kartus kaip ugninė ašara, - sušnibždėjo jis.
- Nepasitikėk savimi per daug, - šyptelėjęs atrėžė Mykolas. - Aš nepasiuosiu taip lengvai.
Bejausmis Asmodanas žaibiškai nusimetė platųjį apsiaustą, atidengdamas juodą kostiumą bei baltas išdžiūvusias rankas, ir cilindrą, parodydamas savo pliką, mėlynų venų apraizgytą viršugalvį.
Taip jis atrodė dar kraupiau.
Tai štai koks tu, kalnų demone! Matau mirtį tavo akyse ir tavo tamsioj sieloj. Tau ne vieta čia. Bet tu tai žinai ir džiaugiesi.
Iš kažkur Asmodano kairėje rankoje atsirado katana. Skirtingai nei slėpingas žaliai žėrintis Mykolo ginklas, jos ašmenys skleidė šaltą, mėlyną, nemalonią akims šviesą.
Blogio šviesą... mirties šviesą...
- Ne nepasitikiu, - jo azijietiškos akys dar labiau susiaurėjo ir šiuo metu įdėmiai stebėjo priešininką, - aš žinau.
Asmodanas tvirčiau sugriebė kataną abiejomis rankomis. Ėmė sukti ją ratu.
- Tu nesuvoki, Mykolai, - tęsė jis ta pačia sustingusia išraiška veide, o kardas jo delnuose sukosi vis greičiau. - nei gyvenimas, nei mirtis nėra tikri... Tikra tik jėga. Ir jėgos kelias. Daugiau nieko...
Ašmenys įgavo siaubingą greitį. Jie blykčiojo savo mėlyna liepsna ir priminė besisukantį propelerį. Paprastas žmogelis, pamatęs šiuos judesius, sumišęs pasakytų, jog taip smarkiai įsukti ginklą tiesiog neįmanoma.
- Silpnieji iškeliauja...
Dar grečiau!..
- ... stiprieji pasilieka...
Dar greičiau!!..
-... visa kita apgaulė, išgalvojimai...
Dar greičiau!!!
- ... o tu silpnesnis.
Tai taręs, Asmodanas atleido dešinę ranką, o kaire smeigė siautulingai besisukančią kataną žemyn. Mykolas su siaubu pajuto, kaip žemė sudrebėjo po jo kojomis. Pasigirdo dundesys. Viską aplinkui aptemdė pakilęs dulkių debesis. Bet tuo nesibaigė - neįtikėtinos, pragariškos jėgos oro gūsis, atlėkęs nuo Asmodano, pakėlė Mykolą ir metė dešimt metrų į priekį. Nukritęs vyriškis nugara dar šiek tiek pačiuožė... Tada sustojo.
Kažkur šalia pasigirdo bėgančių kojų trepsėjimas. Asmodanas! Mykolas pašoko ir užsimojo katana garso pusėn. Kirtis! Tuo pat metu skrosdamas orą sušvilpė ir Asmodano kardas... Ir jų ašmenys nesusitiko - abu priešai iš dalies pasiekė savo tikslą.
Asmodanas dar šiek tiek pabegėjo pirmyn. Paskui sustojo.

+++

Tirštas dulkių debesis sklaidėsi, pamažu užleisdamas vietą įsidrąsinusiam, bet daug švelnesniam Rūkui.
Du kovotojai stovėjo už penkiolikos metrų vienas nuo kito, nusisukę į skirtingas puses, garsiai bei giliai kvėpuodami. Mykolui per visą krūtinę buvo atsivėrusi ilga žaizda, šiuo metu gausiai lepinanti žemę raudonu krauju, o ant įkritusio susiraukšlėjusio Asmodano skruosto atsirado dar vienas randas, gilesnis už kitus.
Mykolas atsisuko į Asmodaną, o Asmodanas į Mykolą. Šis atsiduso.
- Kaip matai, aš dar gyvas, - ištarė.
Asmodanas tylėjo.
- Tu tiki jėga, bet aš tikiu kai kuo daugiau. Ir tai manęs nenuvils. Niekada.
Asmodanas vis dar tylėjo.
- Tau nelemta laimėti vien dėl to, jog kauniesi vien dėl laimėjimo.
  Bet staiga jaunuoliui už nugaros, it iš savo urvo išlindusi pamedžioti gyvatė, rūke pasirodė dar viena mėlynoji katana. Šaižus kažkieno juokas nuskambėjo vaikino ausyse ir kovotojo jausmus užtvinė veriantis skausmas. Mykolas pažvelgė žemyn ir pamatė savo kruviną pilvą, pervertą klastingo ginklo. Netrukus šis išniro lauk, su savimi nusinešdamas puskutinius jaunuolio energijos likučius.
Mykolas parklupo ant kelių. Iš pilvo veržėsi nesustabdoma stora kraujo čiurkšlė. Plonytis raudonas siūlas, pasirodęs iš lūpų kampelo, vis ilgėjo, kol pasiekė žemę.
- Tu... apgavike... ne... vienas, - iš paskutiniųjų išstenėjo Mykolas.
Iki šiol stovėjęs Asmodanas, lėtai žengė prie jo.
- Apgavike? -ramiai paklausė jis, lėtai trindamas savo kruviną žandą. - Ar tu vadini mane apgaviku? Tu neteisus. Apgavikas esi tu.  Tu sau nenori prisipažinti...
  Asmodanas - pragaro pamėklė - ištiesė savo kataną. Šaltas kissaki, svaidydamas klaikų mėlyną žėresį, palietė Mykolo kaktą. Po akimirkos su likusiais ašmenimis jis iškilo aukštyn...
- Vieną dieną tu suprasi - yra tik jėga, -sušnypštė kalnų demonas. - Ir jėgos kelias. Aš juo pasinaudojau... O tu pralaimėjai.
Pabaisa greitu judesiu nuleido kataną, perkirsdamas Mykolo galvą per pusę. Negyvas kūnas išsitiesė ant kieto stepės pagrindo, apliedamas jį savo krauju, kažkada buvusiu gyvybės šaltiniu.
- O tu pralaimėjai, - šaltai pakartojo Asmodanas.
- Chi chi chi! -  kažkur toli, perrėždamas rūką, pasigirdo linksmas pašaipus baritonas, nešdamas kvailą dainelę. - Trys gandrai už tvoros, vienam gal galvą kas nušnios, be jo dar du pasiliks, bet ir juos reikės greit tau nuvyt.
- Vadinasi, dar du, - sušnypštė Asmodanas - žmogų primenantis siaubūnas bedvasėmis akimis. - Ką gi...
Jis pasigriebė savo juodajį cilindrą bei apsiaustą ir išnyko rūke...

+++

Po kelių minučių įvyko neregėtas stebuklas - dangus prasiskyrė, ir slėpinga šviesa, vydama šalin Rūką, užliejo stepę. Ryškiausiasis jos spindulys apgaubė negyvą Mykolo kūną ir jis pradėjo jame tirpti. Jis susiliejo su ja, maudėsi jos dangiškame ryškume, kol galiausiai visiškai dingo tame neapsakomome švytėjime.
Ir švytėjimas nusinešė jį su savimi. Neliko nei lavono - to pasibjaurėtino žemiškosios mirties pėdsako, nei menkiausios kraujo žymės. Tik žali Mykolo drabužiai liko gulėti, leisdami švelniam vėjeliui žaisti su savimi.
O išsigandęs Rūkas traukėsi į stepės pakraščius. Apie vidudienį jo visiškai nebeliko.
2004-05-09 14:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-30 18:34
Nuar
Girtas ir įkvėptas prastų azijietiškų filmų, kai daug žiūrint galvoje susimaišo ir nelabieji ir katanos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-17 18:13
viena skruzdėlė
"Mykolas pažvelgė žemyn ir pamatė savo kruviną pilvą, pervertą klastingo ginklo."

pasiduodu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-10 12:23
St Sebastianas
Toks taiklus ir tuo pačiu metu žiaurus Svajoklio I komentaras.:D Na, jei rimtai, tai norint galimą surasti panašumų su SW. "Jaunasis Skaivokeri, forsai su tavimi!":) Tačiau bendras vaizdas visiškai kitoks.
Na, O Majin_JOwar prajuokino pareikšdamas, jog aršiai giną savo kūrinį.:) Štai Lavonas tikrai aršiai gynė savo grafomanijas.:) Laukiu antrosios dalies. Įdomu kaip ten su plazminėm katanom viskas kapojasi... Nors, tiesybe pasakius, mane labiau domina kardų makštys. Kaip jos padarytos, kad plazma jų neperpjauna?;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-10 11:53
Svajoklis I
Ką tu atsimeni, ką galvojai? Rašei tai girtas.  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-10 11:44
Mj_Jowall
Svajoklis I, tiesa sakant, autorius neturetu ginti ir aiskinti savo kurinio(juk jame ir taip viskas turi buti issakyta:)), bet nesusilaikysiu.
Nepainiok jegos su Jega. Kalbedamas apie jega, Asmodanas omeny turejo(as bent norejau, kad jis tai turetu omeny - gal neisejo?) ne kazkokia dzedajiska/religine/magiska substancija (Forsa:)), o tiesiog paprasta jega - poziuris, kad visos kitos vertybes neegzistuoja. Gal veliau jis aiskiau atsiskleis...
Del katanu... Na, taip, kad sviecia. Kitoj serijoj gal labiau aprasysiu ju prigimti: kieta, bet ne plazmine busena.
Atsiprasau, jog taip arsiai ginuosi, tiesiog... Rasydamas visiskai negalvojau apie SW.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-10 11:35
Left Eye
Niu visai neblogai, angelu ir demonu kovos:) Azmodanas berods vienas is senoves demonu, netoks populiarus kad galeciau aprasyt biografija taciau girdetas, mykolas kaip sventasis irgi:)) Tik nzn ar jis buvo juodaodis sventasis:)  Vienoj vietoj mielai pakoreguociau - "pakėlė Mykolą ir metė dešimt metrų į priekį" gal sakyčiau "bloškė atgal":)
Vien zo Saunu! :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-10 11:19
Svajoklis I
Čia žvaigždžių karai tik su truputį mažiau futurizmo. Jau su jais man asociavosi ta
jėga. Tie ginklai švytintys skirtingomis spalvomis...
Ypatingai įdomu nebuvo, bet patiko visi tie vaizdingi išsireiškimai. Jei tik būtų originalesnė idėja...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-09 23:46
Weird Star
Hm. Kažkas čia yra. Kažkas visai neblogo:) Tik va, Asmodanas jau girdėtas, o Mykolas... Hm, jei tai aliuzija į angelus - gal ir gerai... O šiaip truputį "neskamba" (bet kažin, ar skambėtų koks Džonatanas???).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-09 22:47
Mj_Jowall
Kai kas worde buvo Italic, o nusikopino paprastai:(. Otgi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-09 20:22
mmmm
Man irgi patiko. Geras, nors dar lyg ir rektų pašlifuoti, klaidas pataisyti. Nepatiko Mykolo vardas - mu neskamba tie lietuviški vardai nors tu ką. Mykolas - karys? Absurdas, va Mykolas -artojas būtų pats tas. Nu bet gal čia mano problemos :)
Nu bet šiaip veža.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-09 18:11
St Sebastianas
Hm... Autoriau, gal visada rašyk girtas?:) Na, nežinau kodėl, bet man patiko. Galbūt todėl, kad sėdžiu galvodamas apie šianakt ištuštintus vermuto butelius ir vildamasis, kad mineralinis vanduo nepasibaigs? Galbūt. Svarbiausia, kad man patiko. Gal ir nieko originalaus, tačiau...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą