Rašyk
Eilės (74201)
Fantastika (2201)
Esė (1500)
Proza (10535)
Vaikams (2509)
Slam (49)
English (1133)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Buvo šalta. Iškvėpti šilto oro gūsiai, pavirtę mažais debesėliais, lėtai lėtai kilo į dangų. Su kiekviena akimirka jų vis daugėjo, nes vis daugiau ir daugiau žmonių, pabudusiu iš ryto, išeidavo į balkonus ir bandydavo įkvėpti kuo augiau oro. “Savanaudžiai”, - vėl pamanydavo Amelija ir grįždavo iš balkono į kambarį. Ji skubėjo. Norėjo išeiti į lauką, kol dar nieko ten nebuvo. Ne, netiesa, kad ji nemėgo žmonių, atvirkščiai, ji labai mėgo bendrauti, bet tą rytą ji norėjo pabūti viena. Pati gerai nesuprato šio savo noro, bet pastaruoju metu ji išvis mažai ką suprato.
Atsidarė namo durys. Tarpdury stovėjo mergina, o gal tiksliau ten stovėjo kažkas, nes į merginą ji nebuvo panaši: šilti auliniai batai, turbūt pasiskolino iš kokio draugo, nes aiškiai matėsi, jog jie jai keliais dydžiais per dideli, kelnės, nutrinta, suplyšusia apačia (“vis tos balos”- pasakytų prieš pora mėnesių ji ir valiūkiškai šyptelėtų), ryškiai oranžinė striukė, ji visada mėgo išsiskirti iš minios, nors tą rytą gailėjosi, kad būtent tokia jos striukės spalva, šaliką ji užsivyniojo iki pat mažų strazdanėlių ant skruostikaulių- labai jau ji nenorėjo, kad kas ją pažintų, bet pati puikiai suprato, kad pasislėpti bus labai sunku- ryškiai kaštoniniai plaukai ramiai bangavo jai ant pečių, o kepurių, deja, ji nenešiojo.
Lauke dar buvo tuščia. Kažkur girdėjosi valytojų, valančių sniegą, ritmingas krabždesys, kuris priminė Amelijai senai girdėta melodiją. Kur ne kur girdėjosi pėsčiųjų žingsniai, bet jie ne kiek nedrumstė Amelijai rytinės tylos, atvirkščiai, suteikė kažkokio malonaus mistiškumo. Ėjo tylėdama, tačiau kažkur giliai, gal net pačioje giliausioje širdies kertelėje, girdėjo tą pačią melodiją. Melodija vis garsėjo ir garsėjo jos viduje, kol pagaliau išplaukė į tylų merginos niūniavimą. Kad ir kaip mergina bandė nuslėpti, slėpė tai netgi nuo savęs, ji beprotiškai norėjo su kuo nors pasikalbėti, kam nors išsipasakoti, o labiausiai norėjo, kad tai būtų atsitiktinis praeivis, netyčia susidomėjęs ja. Amelija nuo pat paauglystės pradžios gyveno su viltim – ta naivia, vaikiška viltim, kad vieną kartą pas ją atjos princas ant balto žirgo ir išsiveš į tolimą pasakų šalį, kur jie gyvens ilgai ir laimingai, susilauks daug mažų vaikučių:  princų ir princesių. Nežinia ar ilgai ji buvo užsisvajojusi, tačiau iš šio sapno ja netikėtai pažadino kažkur visai netoli, labai tyliai, bet beprotiškai maloniu, gal kiek saldoku balsu ištartas klausimas: “Atsiprašau, gal galėtumėte pasakyti, kiek dabar valandų? ”. Sutrikusi ir išgąsdinta staigaus, nors ir labai laukto klausimo, mergina greitai pradėjo muistyti oranžinės striukės rankovę, bandydama kuo greičiau pasiekti laikrodį, kuris, jai atrodė, specialiai pasislėpė ir vis nenorėjo pasirodyti. “Be penkiolikos šešios”- pasigirdo moteriškas balsas. Tik dabar Amelija susiprotėjo pakelti akis ir pasižiūrėti į tai, kas iš tiesų vyko. Ji pamatė vaikina, kuris pagal visus duomenis būtų tikęs būti jos svajonių princu. Tas vaikinukas rankoje laikė laikraštį ir gudriom akim žiurėjo į priešais jį stovinčią simpatišką besišypsančią blondinę, tą pačią, kuri ką tik pasakė laiką. Tuo metu Amelija panoro prasmegti skersai žemės, nes jai atrodė, kad tą akimirką visi skaitė jos mintis. Merginos galvoje sukosi tik viena mintis: “Kodėl jis negalėjo paklausti manęs? ”.
Pradėjo snigti. Baltos snaigės lėtai lėtai besisupdamos krito į žemę kaip maži balti angeliukai. Žemė buvo šalta ir snaigės, pasiekusios ją, klojo savo baltais pūkais. Scena skersgatvyje nekito. Žavi besišypsanti blondinė, inteligentiško veido, panašus į princą vaikinas ir visai netoli stovinti mergina - Amelija - visi stovėjo ir lyg vienas kitą pirmą kartą pamatę nebesuprato, kas vyksta. Pirmoji pajudėjo Amelija. Kadangi jai reikėjo eiti tiesiai, ji prasispaudė pro vaikinuką, netyčia (o gal visai ir ne netyčia) jį užkliudė ir sušnibždėjo: “atsiprašau”. Apsidžiaugusi, kad dar neprarado kalbos dovanos, norėjo traukti toliau, bet tada įvyko tai, apie ką mergina galėjo tik svajoti. Vaikinas, padėkojęs žaviajai blondinei, atsisuko į Ameliją, griebė jos ranka, sustabdė ją ir nežinia kodėl pradėjo šypsotis. “Turbūt aš kuo nors išsitepiau”, pagalvojo Amelija ir balsu ištarė: “Ar kas ne taip? ”. ”Nejaugi neprisimeni manęs? ”-vėl tuo pačiu užburiančiu balsu paklausė vaikinas, tokio balso Amelija būtų sutikusi klausytis dieną naktį, -”Darius... nagi prisimink, kartu lankėm chemijos pamokas. Atsimeni, kaip juokdavomės iš mokytojos? ”. Tai taręs, Darius pradėjo garsiai juoktis, o juo juokas Amelijai skambėjo itin maloniai. Taip, ji prisiminė. Pagaliau nusitraukusi šaliką nuo burnos, pasisveikino su senu pažįstamu. “O tu išgražėjai”, tarė jis ir primerkė vieną aki. Sumišusi ir nuraudusi ji stovėjo ir bandė tai nuslėpti nuo šalimais stovinčio svajonių princo. “Matau tu šįryt nekalbi... Na manau neatsisakytum išgerti su manim vakare puodelio arbatos, tada ir paplepėtumėme” pasakė jis, o ji tik linktelėjo galva ir jau ruošėsi eiti. Susistabdęs Ameliją jau antrąkart, priminė, kad neturi jos numerio, o užsirašęs jį, pažadėjo šiandien susukti ir susitart dėl susitikimo vietos ir laiko. Atsisveikinęs jis nuėjo, o Amelija dar ilgai žiūrėjo jam įkandin ir bandė suvokti tai, kas įvyko prieš porą akimirkų. Ji vis dar laukė tos minutės, kai prabus ir supras, kad viską susapnavo, tačiau, Dariui dingus už posūkio, suprato, jog tai ne sapnas. Ji nužingsniavo toliau. Ameliją supantis pasaulis jau nebeatrodė toks niūrus ir tylintis.
Nustojo snigti. Rytiniame danguje pasirodė saulė, tačiau sniegas netirpo. Baltos snaigės liko gulėti, kad kartu su Amelija įrodytų visam pasauliui, jog dar yra vilties, kad net pačios keisčiausios svajonės gali išsipildyti, nes pats tyriausias ir nekalčiausias grožis – gamtos grožis buvo gyvas. Tai buvo išties nuostabi pirmoji pavasario diena – naujų vilčių pradžia.
2004-05-09 04:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-06 11:43
mersy
realizmo atstove busi? :) siaip labai grazus tavo aprasymai. as siaip ju nemegstu skaityt, a tavo tai aptiko, tokia nuotaika kuriniui sukuriama:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-04 22:01
reklama
tikrau gražus ir labai mielas kūrinys..
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-22 08:50
Peixinho
amelija.. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-16 01:51
Miegapiale
Man patiko. Graži istorija, nors ir banali :} 
Lengvai ir paprastai skaitosi.
Visos mergaitės svajoja apie Princus ant balto žirgo :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-09 12:13
va va va
Jega. Visos detales, visos emocijos, visi jausmai puikiausiai perteikti. Irodei, kad galima rasyti ir paprastai bei nekomplikuotai:) Tiesiog malonu skaityti... Tik... Viena pastabele. Man pritruko idejos... Na nzn gal as ir neteisus bet ji cia kazkokia tokia... Na net nemoku pasakyti... Bet nesvarbu. Vis tiek gerai. Duodu 4 ir linkiu sekmessssss:) Bzzzzzzz
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-09 04:06
a2
a2
ten turejo buti daugiau oro pataisykit...aciu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą